Vienuoliktą sezoną pradėjęs Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO) šiandien kviečia klausytis Piotro Čaikovskio ir Johanneso Brahmso kūrinių. Prie dirigento pulto stos buvęs KMSO vyriausiasis dirigentas, nuolatinis orkestro bendradarbis Pavelas Bermanas. Žymus pasaulio smuikininkas ir pedagogas solisto vietą šiame koncerte patiki savo mokiniui Gennaro Cardaropoli, kurį artimiausius dvejus metus ugdys Lugano konservatorijoje.

Septyniolikmetis smuikininkas Kaune grieš P.Čaikovskio Koncertą smuikui ir orkestrui – anot solisto, ant aukščiausio sudėtingumo kūrinį. Antrojoje koncerto dalyje išgirsime rusų kompozitoriaus amžininko J.Brahmso Antrąją simfoniją.

P.Čaikovskis pasaulio pasaulio muzikos lobynui paliko šešias monumentalias simfonijas, koncertines uvertiūras, dešimt operų, savitų baletų ir vienintelį Koncertą smuikui ir orkestrui. Sukurtas dramatiškomis kompozitoriaus gyvenimo aplinkybėmis, šis kūrinys tapo receptu nuo kančių ir depresijos po skyrybų dramos. P.Čaikovskis ilsėjosi Šveicarijoje, Klarense, pabaigė šį koncertą per mėnesį, padedamas ir konsultuojamas savo mokinio smuikininko Josifo Kotiko. Kūrinys tapo vienu labiausiai paplitusių smuiko literatūroje, tačiau pirmoji kritikų reakcija nebuvo palanki, jį atmetė smuiko virtuozas Leopoldas Aueris – būtent jam, o ne mintinai smuiko solo partiją mokėjusiam savo mokiniui J.Kotikui P.Čaikovskis dedikavo kūrinį. Todėl premjera įvyko dar po trejų metų, patikėta kitam virtuozui Adolfui Brodskiui.

Kaip ir G.Cardaropoli, Kauno miesto simfoninio orkestro atlikėjai jau ne sykį gvildeno šį sudėtingą romantinį kūrinį, jį atliko su smuikininkais Mario Hossenu, Bogdana Pivnenko, Aleksanderiu Gilmanu.

Septyniolikmetis smuikininkas šiuo instrumentu griežia vienuolika metų, jis laukiamas Europos, Rusijos, JAV scenose. G.Cardoropoli turi gausų tarptautinių konkursų ir perklausų bagažą. Prestižinėje Vittorio Veneto Trevize perklausoje vaikinas laimėjo stipendiją ir surengė koncertą "Da Ponte" teatre. "EurOrchestra New Talents" tarptautiniame konkurse laimėta kategorijoje "Smuikas ir orkestras". Smuikininką lydėjo sėkmė konkursuose Prancūzijoje, Slovėnijoje, Maltoje, Švedijoje, Belgijoje, šįmet jis pasirodė prestižinėje "Carnegie Hall" Niujorke.

– Ar prisimenate savo patį pirmą smuiku sugrotą kūrinį?

– Taip, tai buvo italų kompozitoriaus Alberto Kurči Sonatina, kurią grojau muzikos mokykloje. Žinoma, pradėjau nuo gamų. Antrasis, mano debiutinis ir, ko gero, svarbiausias tebėra Antonio Vivaldi Koncertas smuikui ir orkestrui a-moll.

– Tai įvyko koncerte, skirtame popiežiui Benediktui XVI? Papasakokite daugiau, tai skamba labai egzotiškai.

– Konservatorija pasiūlė dalyvauti šiame koncerte. Jie perspėjo, kad dalyvaus popiežius, Italijos ministras pirmininkas, mūsų laukia įspūdingas koncertas. Daugybė klausytojų, tačiau būdamas dešimties, scenoje jaučiausi labai natūraliai, nebuvo jokio jaudulio. Tik po pasirodymo plūstelėjo emocijos. Kaip ir tuomet, taip dabar, grodamas publikai, bandau tai daryti geriausiai.

– Kaip susikirto jūsų ir Pavelo Bermano keliai? Paprastai P.Bermanas koncertuoja su KMSO kaip solistas, dabar jis pristato savo mokinį.

– Pamenu pokalbį po koncerto Berlyno filharmonijoje, kad turiu studijuoti pas kurį nors smuiko grandą. Man pasiūlė P.Bermaną. Studijuoju pas jį tik antrą mėnesį, tačiau turėjau progų įsitikinti mokytojo meistriškumu, artimiausius dvejus metus mes praleisime kartu. Kas jį išskiria iš kitų mokytojų, pas kuriuos mokiausi? Jis geriausias. Stengiuosi perimti ne tik teorines žinias, mokytojas perduoda ir rodo instrumento, ir atlikimo subtilybes. Jis skatina ieškoti savo sprendimų, o ne aklai sekti jo nurodymus ar patarimus.

– Ar koncertas su mokytoju jums yra egzaminas?

– Ne, tačiau jaučiu šiokią tokią įtampą, turiu prisiminti ir pasinaudoti patarimais, kuriuos jis duoda. Svarbu, kad pasitikime vienas kitu, be to, maestro yra puikus dirigentas.

– Ar P.Čaikovskio Koncertas turi asmeninę reikšmę jums? Kokia jo atsiradimo jūsų repertuare istorija?

– Tai vienas gražiausių romantinių kūrinių. Esu jį griežęs ne kartą su skirtingais okestrais, kaskart ši muzika suskamba naujai. Džiaugiuosi proga koncertuoti su puikiu orkestru Kaune. Muzika turi eiti iš širdies, aš esu tarpininkas tarp jautrių reikšmių, sudėtų kompozitoriaus į smuiko solo, ir publikos, turėsiančios jas perprasti. Klausytojai dažniausia neišmano instrumento technikos vingrybių, be to, šiais laikais daug muzikantų, galinčių pasigirti tik technikos išmanymu. Reikia šio to daugiau, gero emocinio pasiruošimo.

– Vokalistai dažnai brandina savo balsą tam tikriems vaidmenims. Ar smuiko literatūroje taip pat reikia specialiai prieiti iki tam tikrų kūrinių, užaugti?

– Smuiko literatūroje egzistuoja panašus laipsniškumas. Šiuo metu man sudėtingiausia atlikti modernistų kūrinius, vienas jų Gyorgy Ligeti Koncertas smuikui ir orkestrui – jį ir bandau įveikti. P.Čaikovskio Koncertas yra puikus, nors tai romantinė muzika, jis kartu su Ludvigo van Bethoveno ir dar keliais opusais smuikui reikalauja aukščiausio meistriškumo ir precizikos. Dar daugiau – po Pece Dingo filmo "Koncertas" šį P.Čaikovskio kūrinį dabar atpažįsta visi.

– Ar turite savo mėgstamiausią kūrinį?

– Įvardyčiau mėgstamiausią kompozitorių – Johannesas Brahmsas. Esu grojęs jo žymųjį koncertą smuikui, jaučiuosi gerai grieždamas kitus kūrinius. Žinoma, Nicollo Paganini – visų smuikininkų šventasis gralis. Man svarbu žinoti sukūrimo aplinkybes, daug skaitau. P.Bermanas man nuolat primena, kad turiu žinoti, apie ką groju.

– Jūsų biografijoje – daugybė apdovanojimų, premijų, prizinių vietų. Ar galėtumėte išskirti reikšmingiausius jums asmeniškai?

– Jų yra du. Pirmasis – Arturo Grumiaux konkursas Belgijoje. Nuostabus jausmas, kai paskelbė, kad laimėjau pirmąjį prizą tarp daugybės lygiaverčių varžovų. Tai buvo labai sunkus išbandymas. Kitas konkursas, laimėtas prieš tris mėnesius, – Klaudio Abbado instrumentalistų konkursas. Prizinės vietos jame Italijoje reiškia didelį pripažinimą. Man teko laimė susipažinti su maestro K.Abbado po vieno iš jo koncertų, trumpai pasikalbėti.  Tai nuostabus žmogus.

Dar vienas svarbus palypėjimas karjeros laipteliu aukštyn buvo koncertas "Carnegie Hall" Niujorke. Štai ten jaudinausi ne juokais.

– Ar pasirodymas ten turėjo įtakos tolesnei karjerai?

– Gavau pasiūlymų iš Masačusetso televizijos, nors ir negalėjau ten nuvykti dėl užimtumo. Ne visada koncertas prestižinėje salėje lemia pripažinimą, turi būti labai sėkmingas, pažinoti dirigentus, orkestro direktorius, vadybą. Po studijų Lugane taip pat imsiuos ieškoti agentūros, tai nėra lengva.

– Kaip atrodo jūsų tipiška diena?

– Šįmet baigiau vidurinę mokyklą. Mano dienoje nėra nieko išskirtinio. Po pusryčių tris valandas skiriu instrumentui, vėliau – pietūs ir dar keturios valandos grojimo, ir jeigu lieka laiko, einu žaisti futbolo, sustikti su draugais. Julianas Rachlinas yra pasakęs, kad didieji menininkai taip pat turi gyventi įprastą gyvenimą. Socialumas net padeda groti. Septynios valandos groti smuiku per dieną nėra labai daug – ypač dabar, kai daug keliauju, kartais dėl aplinkybių tegaliu skirti penkias valandas. Į Kauną atvykau iš Izraelio, prieš tai krausčiausi į Šveicariją – šioje šalyje uždrausta groti namie po aštuntos vakaro, kaimynai gali iškviesti policiją.

– Sutinkate daug asmenybių, skirtingų žmonių, muzikantų, profesionalų. Mūsų pokalbio metu nė sykio nepagalvojau apie jūsų amžių, o juk jums – aštuoniolika. Ar jaučiatės esąs brandesnis už savo bendraamžius?

– Taip, tiek man sukaks dar po mėnesio, dabar aš septyniolikmetis. Daug kas pasikeitė prieš trejus ar ketverius metus: koncertai, gastrolės, skirtingos šalys, kultūros pažinimas. Muzika keičia gyvenimą.

– Tad G.Cardaropoli – ne tik smuikininkas, tačiau ir septyniolikmetis iš Italijos. Ką veikiate laisvu laiku?

– Man patinka motociklai, futbolas. Po gastrolių atsikratau nuovargio ir streso sporto salėje, kaip solistas turiu palaikyti gerą formą.

– Už kurią Italijos futbolo komandą sergate?

– Už Neapolio "Napoli".

Kas? Simfoninės muzikos vakaras.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Spalio 9 d. 18 val.