Vilijampolės pusinukai: istorijos, erdvesnės nei namai

Fotografė, grafikos dizainerė Inga Navickaitė-Drąsutė nutarė užfiksuoti šių pamažu nykstančių namukų grožį. Kelionėse po Vilijampolę menininkė ne tik fotografavo pastatus, bet ir kalbėjosi su jų savininkais, atskleidusiais prarastą gyvenvietės istorijos pusę.

Savo tyrimo rezultatus I.Navickaitė-Drąsutė sudėjo į knygą "Pusiniai namai", taip pat pristatė Kauno fotografijos galerijoje atidarytoje parodoje. Čia apsilankę lankytojai pripažino niekada iki tol neatkreipę dėmesio į pusinius namukus. Pokalbis su menininke – apie linksmas ekspedicijas po Vilijampolę, siekį išsaugoti unikalią pusinių namukų architektūrą ir sudėtingą gyvenvietės istoriją.

Beklaidžiojant po Vilijampolę, mano žvilgsnį patraukė neįprasta gyvenamųjų namų forma – atrodė, tarsi jiems trūktų antros pusės.

– Pradėkime nuo to, kaip susidomėjote vienos seniausių Kauno gyvenviečių – Vilijampolės – architektūra? Dauguma žmonių kasdien vaikšto Vilijampolės gatvėmis, tačiau neatkreipia dėmesio į šį, kaip pati įvardijate, estetinį galvosūkį – pusinius namukus.

– Studijų metais su kurso draugėmis mėgdavome kartu leistis į kūrybinių idėjų paieškas. Šios idėjų medžioklės nusikeldavo į įvairius Kauno rajonus. Vienąkart beklaidžiojant po Vilijampolę mano žvilgsnį patraukė neįprasta gyvenamųjų namų forma – atrodė, tarsi jiems trūktų antros pusės. Taip viskas ir prasidėjo. Vaikštinėdavau po Kauno rajonus ir fotoaparatu fiksuodavau pusinius namukus. Studijų laikotarpiu, 2016-aisiais, parengtą projektą sudarė ne tik Vilijampolės, bet ir Šančių ir Žaliakalnio pusinukai. Vis dėlto didžiausia šių architektūrinių įdomybių koncentracija – Vilijampolėje. Tad projekto tęsinį skyriau šiai gyvenvietei ir jos istorijai. Nuo pat Vilijampolės įkūrimo pradžios didžiąją dalį jos gyventojų sudarė žydai. Po tarpukariu vykdytos žemės reformos čia buvo išdalyti nedideli sklypai. Trečiajame dešimtmetyje masiškai pradėti statyti vieno dviejų aukštų mediniai nameliai šlaitiniais stogais. Tikėtina, kad tokie stogai pasirinkti siekiant sukurti daugiau erdvės, kadangi namai stovėjo vieni šalia kitų, o jų plotas labai mažas. Pastebėjau, kad daugiausia pusinių namukų stovi buvusioje geto teritorijoje. Kitose Vilijampolės dalyse jau galima aptikti įvairesnių pastatų, nutolstama nuo medinės architektūros.

Dabartiniai pusinių namų gyventojai pasakojo, kad prieš tai daugelyje jų gyveno žydai. Vienas kalbintas vilijampolietis net įvardijo, kad ankstesnis namo savininkas tarpukariu buvo konkės vairuotojas, o jo žmona – dantistė. Žinoma, pusiniai namai buvo statomi ir vėliau. Vis dėlto parodoje eksponuojami nameliai priklauso masiniam tarpukario statybų bumui. Tiesa, kai kurie jų šiandien yra visiškai renovuoti. Užfiksavau ir kelis gyvenamuosius namus, kurių pirminė paskirtis buvo ūkinė. Aiškiai matyti, kad anksčiau tai buvo sandėlis, garažas ar ūkinis pastatas. Kažkuriuo metu statiniai buvo restruktūrizuoti ir paversti gyvenamosiomis patalpomis. Tačiau šie namai neturi net palėpės, o jų erdvė dar mažesnė nei klasikinių pusinių namelių.

– Projektą vystyti pradėjote dar 2016 m. Vilijampolės gatves ir kiemus fotografavote iki pat 2019-ųjų, taip pat kalbinote senuosius rajono gyventojus. Tikriausiai per šį laikotarpį pažinote gyvenvietę kaip savo penkis pirštus? Atskleiskite kūrybinio proceso užkulisius. Ką papasakojo senieji Vilijampolės gyventojai? Galbūt pavyko atrasti užslėptų kiemelių su unikaliais pusiniais namukais?

Laimikis: atidžiau pastudijuoti pusinius namus I.Navickaitė-Drąsutė nusprendė per, pačios žodžiais, kūrybinių idėjų medžioklę. E. Lylaus nuotr.

– Panorusi išplėsti projektą, į Vilijampolę leidausi kartu su kolege Julija Račiūnaite. Ji – projekto metu išleistos knygos teksto autorė. Prieš keliaudamos į ekspediciją, buvome sudariusios sąrašą pusinių namukų, kuriuos jau žinojome. Vaikštinėdamos kartais dar atrasdavome vieną kitą naują namelį. Tačiau jų ne taip jau daug – iš viso užfiksavome dešimt. Šie nameliai nėra saugomi objektai, tad jų tik mažės. Vis dėlto šiais metais pavyko aptikti vieną naują – tai buvo didžiulis atradimas.

Duomenis apie medinę Kauno architektūrą kaupiančiame tinklalapyje archimede.lt suradau visus Vilijampolėje esančius medinius pusinukus. Kiekvieną jau buvau mačiusi, tad greičiausiai šiame rajone jų daugiau nėra. O pats kūrybinis procesas buvo išties linksmas. Vietiniai gyventojai buvo nusiteikę labai pozityviai, noriai pozavo prie savo namų, dalijosi istorijomis. Įdomu tai, kad vos už 5 minučių kelio nuo Kauno senamiesčio atsiduri gyvenvietėje, kur it kaime loja šunys, kiemuose laksto vaikai, o kaimynai kalbasi per tvorą. Išgirdę ant mūsų lojančius šunis, gyventojai išlįsdavo laukan ir su mumis pabendraudavo. O kai kurie tuo metu kaip tik darbavosi lauke. Tad belstis į namų duris neprireikė.

Juokingiausia, kad trys kalbinti pusinių namų savininkai mus pasitiko su ginklais – peiliu, kirviu ir pjūklu. Mat vienas namie skuto bulves, kitas lauke kapojo malkas, o trečias atliko ūkio darbus. Su kolege juokėmės, kad nors ir ginkluoti, gyventojai buvo labai draugiški. Ne visi vilijampoliečiai žinojo savo namų istoriją, tačiau dosniai dalijosi visa jiems žinoma informacija. Pavyzdžiui, kada namas buvo pastatytas, kuriais metais atlikta renovacija ar kas jame gyveno anksčiau. Buvo be galo įdomu tai išgirsti, kadangi šių duomenų archyvuose nėra.

Komiškai atrodantis, tarsi specialiai pusiau padalytas namas išties byloja apie siaubingą žmonijos istorijos epizodą.

Į ekspediciją po Vilijampolę leidomės su šmaikščiu klausimu: ar jums netrūksta antrosios pusės? Kaip ir kalbėjome, projektas prasidėjo nuo estetinio galvosūkio – ar šiems namams nestinga dalies? Todėl gyventojų klausėme, kaip jie jaučiasi name, turinčiame pusę svetainės ar virtuvės. Tad pokalbis prasidėdavo linksmai. O vėliau, kalbai krypstant į geto istoriją, surimtėdavo. Juk nemažai buvusių pusinių namų gyventojų žuvo – iš tuo metu Kaune gyvenusių 37 tūkst. žydų holokaustą išgyveno vos 3 tūkst.

– Ar nebūta minčių fiksuoti ir pusinių namų interjerą?

– Į namų vidų nėjome. Tuo metu mus domino išorė, nors dabar išties būtų įdomu pasisvečiuoti ne tik vidinėje kiemo tvoros pusėje, bet ir namuose. Daugelis namukų yra vos 3,5 x 6,5 m ploto. Tad, tikėtina, dar vienas vizualus galvosūkis lauktų ir viduje.

– Pusiniai namai nėra saugomi. Tad fiksuodama juos ir jų istorijas, atliekate svarbų darbą. Juk po 20 metų daugelio šių namukų gali ir nelikti.

– Norėtųsi, kad bent dalis jų išliktų. Matėme keletą renovuotų, atnaujintų senųjų pusinių namų. Jie atrodo išties simpatiškai. Guodžia tai, kad gyventojai neskuba statyti namui antros pusės ar kitaip keisti jo struktūrą. Žinoma, bėgant metams pusiniai namukai išnyks, tačiau šis procesas nėra spartus. Gyventojų vaikai ar anūkai greičiausiai užsimanys pastatyti namams dar vieną aukštą ar priestatą. Dabartiniai jų savininkai yra patenkinti savo namukais tokiais, kokie jie yra.

– Pusiniai namai jūsų projekte tarsi atliepia prarastą Vilijampolės istorijos pusę. Kiek jums pačiai parodoje ir knygoje svarbi ilga, sudėtinga istorija? Tikriausiai šis projektas nėra vien architektūrinis?

– Taip, šis projektas – paroda ir išleista knyga – nėra vien apie medinę architektūrą Vilijampolėje. Labiau tai įvardyčiau kaip gyvenvietės istorijos pasakojimą, pasitelkiant architektūros objektus. Juk nevietiniai  nė nenumano, kokia šių namų istorija, koks buvo jų savininkų likimas. Tad norisi tai papasakoti. Pati esu kilusi iš Raseinių rajono, Vilijampolės istorija man buvo žinoma minimaliai, todėl kalbinti vilijampoliečius ir iš jų lūpų girdėti istorijos fragmentus man ir Julijai buvo tikras atradimas.

Parodoje eksponuoju nemažai archyvinių dokumentų, kurie suteikia informacijos apie architektūrinę pastato pusę. Tačiau bylose taip pat atsiskleidžia to meto gyventojų problemos ir įvairiausi biurokratiniai rūpesčiai. Dokumentuose tiesiog verda gyvenimas: namų savininkai rašo prašymus, skundus, yra kviečiami į teismus, dėl įvairiausių mažmožių. Pavyzdžiui, dėl to, kad iš vieno gyventojo lietvamzdžio vanduo teka ant kaimyno namo takelio. O štai už nelegalų statinį kieme yra baudžiama 10–30 litų bauda. Man patinka kūrybinių idėjų žaidybiniai sluoksniai. Štai šiuo atveju komiškai atrodantis, tarsi specialiai pusiau padalytas namas išties byloja apie siaubingą žmonijos istorijos epizodą.

Įdomu tai, kad, naršydama po Kauno regioniniame valstybės archyve saugomus dokumentus, neradau nė vienos bylos, kuri sutaptų su šiandien stovinčiais pusiniais namais. Galbūt taip yra todėl, kad tarpukario Kauno žemėlapis gerokai skyrėsi nuo šiandienos. Sklypai buvo nedideli ir tankiai sustatyti, tad dabar, žiūrint į žemėlapį, sunku atskirti, kur galėjo stovėti kuris namas. Juk ankstesnės sklypų ribos nesutampa su šiandienėmis. Be to, ne visa medžiaga yra išsaugota, o kai kurios statybos bylos atskleidžia labai mažai architektūrinės informacijos. Tiesa, radau poros namų bylas, kurie savo vieta galėtų sutapti su šiandien Vilijampolėje stovinčiu namu. Tačiau jų langai ir durys yra įrengti kardinaliai skirtingose vietose. Arba tarpukariu namas stovėjo gerokai arčiau gatvės negu šiandien. Per visą šį laikotarpį pasikeitė ir adresai, todėl suprasti, kuris pastatas minimas archyvuose, nėra paprasta.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Vis dėlto pusinių namukų galima rasti ne tik Vilijampolėje. Kaip manote, kodėl ir kaip išvis atsirado toks fenomenas – neišbaigti namai, kuriems tarsi trūksta antros pusės?

– Sunku kalbėti apie visus Kauno miesto rajonus. Tačiau yra kelios priežastys, kodėl galėjo būti statomi tokie maži namai šlaitiniu stogu – vietos arba lėšų stoka. Juk uždengti vienašlaitį stogą yra pigiau nei dvišlaitį. Parodos atidaryme apsilankė keletas žmonių, gyvenančių pusiniuose namuose kituose rajonuose. Pavyzdžiui, viena mergina iš Žaliakalnio pasakojo, kad anksčiau jos namas nebuvo pusinis, tačiau buvę šeimininkai dalį jo nugriovė. Tad liko stovėti tik vieniša ugniasienė bei pusė namo. Vieno tokio pusiau nugriauto namo fotografija yra eksponuojama ir parodoje. Jo šeimininkas pasakojo, kad anksčiau namas turėjo antrą pusę ir kaimyną, gyvenantį joje.

– Išties kiekvienas Kauno rajonas turi sau būdingą architektūrą. Pavyzdžiui, Žaliakalnis ir Panemunė garsėja savo įmantriomis tarpukario laikų medinėmis vilomis. Kaip manote, galbūt pusiniai namukai yra vienas iš pagrindinių Vilijampolės bruožų?

– Tarpukariu tokie namukai buvo statomi specialiai. Tikėtina, kad tuo metu Vilijampolės peizažas galėjo būti pilnesnis. Turiu omenyje, kad pastatai kažkokiu būdu vis tiek jungėsi į bendrą dvišlaitį stogą. Nors ir skirtingų pastatų savininkų, jie tarsi sudarė klasikinio namo struktūrą. Vėliau žmonės išsipirko sklypus, tad daugybė pastatų buvo nugriauta. Dėl to dabar čia ir plyti plynos laukymės, aptvertos didelės tvoros, o viduryje stovi vieniši pusiniai namai. Tad Vilijampolė anksčiau atrodė kiek kitaip, čia buvo kur kas daugiau tokių namukų.

– Esate sukūrusi tris autorines fotografijos knygas – "Bedančiai", "Desentimental" ir "Pusiniai namai". Kokius galvosūkius narpliojate, į kokius klausimus ieškote atsakymo kitose dviejose fotografijų knygose?

– Pirmoji knyga – "Bedančiai" pasakoja apie mano gimtojo Bedančių kaimo Raseinių rajone žmones. Šį projektą pradėjau vystyti dar studijų metais. Pusę knygos sudaro kaimo istorija. Tai Raseinių bibliotekininko, kraštotyrininko Jono Brigio parašytas tekstas, pasakojantis apie XVI–XX a. Bedančius, vietovardžio kilmę, kaimą pasaulinių karų metais, gamtinius elementus ir išskirtinumus. Antroji knygos pusė skirta dabartiniams kaimo gyventojams. Iš viso knygoje yra 32 fotografijos – tiek, kiek čia gyvena žmonių. Gyventojai pozuoja prie savo namų, baltos paklodės fone. Į Bedančius žmonės nebeatsikrausto gyventi, tik išvyksta, tad kaimas vis traukiasi ir mažėja. Man įdomu įamžinti šį procesą, tarsi sustabdyti akimirką, sulaikyti istoriją. Kartu noriu atkreipti dėmesį į nykstančius šalies kaimus. Bedančiai – labai graži vietovė, įsikūrusi ant kalno šalia Dubysos upės, o aplink plyti miškai. 2016-aisiais, kai pradėjau fotografuoti, gimtajame kaime gyveno tik 32 žmonės. Nuo to laiko jų skaičius sumažėjo keliais.

Knygoje taip pat pateikiami archyviniai dokumentai – gyventojų surašymo duomenys, bylos, kariniai žemėlapiai. Anksčiau Bedančiai buvo kur kas didesnė gyvenvietė – dvaro teritorija. XIX a. čia gyveno daugiau žmonių negu šiandien, o XVIII a. dokumentuose minimi Bedančiuose gyvenę vos trys gyventojai. Seniausi randami dokumentai apie kaimą datuojami XVI a. Knygoje aprašomas ir kaimo gyvenimas pasaulinių karų metais, kadangi Bedančiai įėjo į karo lauko teritoriją. Čia vyko mūšiai, yra išlikusios vokiečių kapinaitės. Iš vaikystės atsimenu, kad kartais, dirbdami žemę, ūkininkai atrasdavo sutrūnijusių peilių, metalo nuolaužų o miškuose buvo rasti keli šalmai. Pati esu aptikusi durklą, kuris neatrodė labai ypatingai. Paprastas, metalinis ir labai surūdijęs. Tėtis paaiškino, kad durtuvas buvo šautuvo sudedamoji dalis. Tad knyga "Bedančiai" šiek tiek siejasi su "Pusiniais namais" – ji taip pat pasakoja apie gyvenvietės istoriją, fiksuoja nykstančias vietoves ir objektus.

Antroji knyga vadinasi "Desentimental". Tai 2016 m. gruodžio 31 d. prasidėjęs fotografijos projektas, kuris tik vėliau virto knyga. Tam tikra prasme, tai galima pavadinti santykių dokumentika. Visus metus kasdien fiksuojant tą patį kadrą, kurio nekintančios dalys (aš, sofa, patalynė) skirtingose nuotraukose natūraliai pakeičia pozas, atlieka tam tikrą choreografiją. Prasidėjęs nuo siekio garbingai atsisveikinti su sena ir sulūžusia, daugiau nei 40 metų skirtingoms kartoms tarnavusia sofa, šis projektas tapo intymia santykių fiksacija ir įgavo tikslą desentimentalizuoti tiek daug svarbių akimirkų liudijusį objektą – senąją sofą.

Kas? I.Navickaitės-Drąsutės paroda "Pusiniai namai"

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Iki vasario 9 d.