Tad į „Karmen“ ėjau kitaip nei paprastai, o paprastai einu kaip baltas lapas – nepasidomėjusi nei muzikos autoriumi, nei siužetu. Pasiruošusi maloniai praleisti laiką ir nustebti. Be abejo, balto lapo nuotaiką įmanoma susikurti tik tada, kai pastatymas teatrui naujas, o ne tada, kai naujai pristatomos kauniečių mėgstamos operetės. Kaip buvo šįkart? Puikiai žinojau muziką, siužetą, tad man tereikėjo atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką.

Vis dėlto buvau nustebinta. Nors puikią, nuostabiai skambančią muziką įvaizdino Marijaus Jacovskio scenografija, Olgos Filatovos-Kontrimienės kurti kostiumai, Dalios Žakytės šukuosenos ir grimas, fenomenali Audriaus Jankausko šviesotamsa, mane, kaip visada, maloniai nustebino Anželikos Cholinos režisūra ir choreografija. Taip pat nuostabiai diriguojamą (muzikinis vadovas ir dirigentas Julius Geniušas, dirigentas – Virgilijus Visockis, dirigento asistentas Marius Rinkevičius) muziką charakteringai solo perkusija papuošęs Arkadijus Gotesmanas.

Ženklai: išgryninti vizualiniai sprendimai kuria pasakojimą sustiprinančią atmosferą. / M. Aleksos nuotr.

Stebėjau spalio 3 d. vykusią premjerą, kurioje Karmen šoko May Jean Teo, Chosė – Valerijus Osadčenko, Eskamiliją – Deividas Dulka, Mikaelą – Laura Kaljunen, Mersedesą – Justina Vitkutė, tabako fabriko šeimininkę – Viktorija Miliauskienė, Cunigą – Romanas Zavgorodnii. Fabriko darbininkes, miestiečius, kareivius šoko teatro baleto trupė, Lietuvos tarptautinės baleto akademijos ir A. Cholinos šokio teatro jaunimo trupės ir ansamblio „Lietuva“ šokėjai.

„Karmen“ siužetas tikriausiai visiems žinomas ir vyksta greitai: tabako fabrike dirbanti čigonė Karmen įsivelia į muštynes, suvilioja jauną kareivį, kuris leidžia jai pabėgti, pažemintas vado jį nužudo. Išsilaisvinusi Karmen ir savo likimą sužlugdęs Chosė įsimyli vienas kitą. Jo širdį bando atgauti tyroji Mikaela, o Karmen jau susižavi minios šlovinamu toreadoru. Chosė pasirinkimas banalus – jeigu ne mano, vadinasi, niekieno.

Balete, skirtingai nei operoje, pabrėžtinai ir ryškiai komunikuojama šokiu, kūnu, mimika, spalvomis, kostiumais, šviesotamsa ir simboliais. 

Operoje (bent jau dažniausiai) turinys, mintys, susidūrimai iškomunikuojami muzika ir tekstu. Nežinantiems detalaus teksto tenka remtis dainininkų vaidyba. Blogiausiais atvejais hiperbolizuota Karmen seksualizuojama iki vulgarumo, tarsi ji būtų narcisistinė nimfomanė.

Balete, skirtingai nei operoje, pabrėžtinai ir ryškiai komunikuojama šokiu, kūnu, mimika, spalvomis, kostiumais, šviesotamsa ir simboliais. Skirtingai nuo operos, kurioje herojaus jausmai, mintys yra aiškiai, kelis kartus išdainuojami (originalo kalba gali apsunkinti arba palengvinti suvokimą ir kontekstą), balete veiksmas vyksta subtiliausioje judesio, mimikos plotmėje, minties dvelktelėjime.

Stebėdama „Karmen“ nejučia lyginau ją su 2023 m. matyta Anatolijaus Šenderovo „Dezdemona“ – galbūt sudėtingesnės fabulos, galbūt skaudesnių emocijų baletu. „Karmen“ šiuo požiūriu paprastesnė ir gal net aktualesnė mūsų dienoms. Scenoje mačiau laisvą, gyvenimu besidžiaugiančią, savo kelią pasirenkančią ir tų pasirinkimų nesigailinčią moterį Karmen (May Jean Teo). Tarsi panašią, bet mažesnį vaidmenį balete vaidinančią Mersedesą (J. Vitkutę) ir galingą, itin charizmatišką vaidmenį sukūrusią V. Miliauskienę.

Tragedija: Karmen gyvenimo šokį nutraukia pražūtinga aistra ir pavydas. / M. Aleksos nuotr.

Mikaelos (L. Kaljunen) nepavadinčiau jų priešprieša, tik kitokiu moters elgesio modeliu. Jos susitikimo su tabako fabriko šeimininke, o vėliau su Chose scenos yra sudėtingos, netgi slogios, parodančios daugelio moterų situaciją. Atitinkamai Chosė ir Eskamiljas (V. Osadčenko ir D. Dulkos personažai) skirtingai savininkiškai toksiški, tokių vyrų nesunku rasti ir tarp savų. Dėl Eskamiljo dėmesio, o gal jo šlovės spindulių apakintos Karmen judesiai, mimika pasikeičia, ji priartėja prie Mikaelos tipažo. Trumpos pažinties suklaidintas Chosė sugriauna savo, Mikaelos ir galiausiai – pačios Karmen gyvenimą.

Baleto pilkos, baltos ir raudonos spalvų scenografijoje buvo daug subtilių simbolių: pradžioje iš dalies, vėliau – jau atvirai kitokia, raudona, spalva išsiskiriantys, drąsiai atviri Karmen drabužiai; jos pasirinkta, o gal lemta juoda (blogo likimo?) vėduoklė; pilka, uždara ir ilga Mikaelos suknelė; Chosė virsmas simboliškai apsiprausiant ir persirengiant baltais (žudiko?) marškiniais; kampuoti, net robotiški Eskamiljo judesiai ir akmeninė veido išraiška; pabrėžiama tabako fabriko savininkės eisena, daugiareikšmis rūkymas, ryškios moterų lūpos, vėduoklės ir cigarai.

Dievinu A. Cholinos režisūros sprendimus, kai nusistovėjęs centrinio vaidmens svoris perkeliamas kitam, taip sukuriant sudėtingesnius herojus ir daugiasluoksnius santykius. Taip „Dezdemonoje“ pagrindinis, mano akimis, tapo ne Otelas ar Dezdemona, o jų likimus lėmęs Jagas. Man „Karmen“ – apie moters laisvo pasirinkimo ir vyro toksiško savininkiškumo priešpriešą. Stebėdama „Karmen“ baleto eigą, nemačiau Chosė kaip mylinčio herojaus, mačiau Karmen gaivališkumą, jos aistrą gyvenimui, valią pasirinkti ir mylėti, ką ir kaip nori.

Tad A. Cholinos „Karmen“ su fantastiška G. Bizet ir R. Ščedrino muzika yra nuostabiausia, ką galite sau pasidovanoti: aistrą gyventi.