Tiek autorės, tiek leidinyje pristatomos asmenybės gyvenimus (ap)ribojančios datos teikia papildomą pretekstą kalbėti apie šį veikalą – 2023-iaisiais A. Ruzgaitė būtų minėjusi 100 metų jubiliejų; 2024-aisiais gruodžio 25 d. minėta 120-oji Kelbausko gimimo sukaktis; šiemet minėtinos 50-osios choreografo mirties metinės.
Savitai susiliečiančios, skaičiais įsimbolintos progos savaime kviečia sustoti, paėmus į rankas atversti literatūrinį, kultūros istoriją menantį leidinį ir, sutelkus dėmesį į būtąjį laiką, pajusti, kaip visa įvairialypiškai ataidi dabartyje. Nors sąlygos ir aplinkybės kinta ir keičia(si), tačiau esminiai vertybiniai aspektai išlieka, paneigdami visa nutrinančią laiko galią. Vien aktualijos gali prarasti reikšmės magnetizmą, amžinalijos liudija ir byloja tai, kas esminga besikeičiančiuose kultūrinio gyvenimo kaleidoskopo koliažuose.
A. Ruzgaitė knygos apie pirmąjį Lietuvos baleto choreografą mašinraštį parengė dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje ir įteikė „Vagos“ leidyklai, tačiau tuo metu jis nebuvo išspausdintas. Vieną iš dviejų egzempliorių su pastabomis ir patikslinimais autorė prieš mirtį patikėjo menotyrininkui dr. Helmutui Šabasevičiui. Jo dėka surinkta svarbi šokio istorijos medžiaga, atskleidžianti ne tik vienos asmenybės karjeros vingius ir peripetijas nuo pat pirmųjų patirčių, bet ir būtąją Lietuvos kultūrinio gyvenimo panoramą, virto studija „Baleto solistas ir choreografas Bronius Kelbauskas“.
Leidinyje justi talentingos baleto istorikės ir kritikės A. Ruzgaitės geba reflektuoti ir įžodinti šokio meną, aptariant techninius elementus, o kartu perteikiant choreografijos jausmines prasmes. Studijoje pateikiama daugumos B. Kelbausko šoktų spektaklių recenzijos, atskleidžiančios tuometę baleto ir teatro kritiką, jos pobūdį, perteikiančios vyravusį požiūrį į baletą, apskritai šokio meno suvoktį, leidžiančios užčiuopti teorinės-kritinės minties kaitą laiko tėkmėje.
Knygoje pateikiama gausi A. Ruzgaitės veiklą atspindinti bibliografija (knygų ir nuo 1951 m. iki 2011 m. publikuotų straipsnių ir literatūros apie ją sąrašai, parengti Rasos Sidaraitės), aprėpianti svarbiausius Lietuvos baleto įvykius, choreografų ir baleto solistų kūrybos refleksijas. Sakytina, jog tikrai neatsitiktina, kad būtent A. Ruzgaitė – šios studijos autorė: ji už Lietuvos baletą vyresnė vos dvejais metais, tad iš arti matė šokio kultūros jaunystę ir brandą Lietuvoje, pati dalyvavo ją kuriant, nuosekliai dokumentavo ir vertino.
Svarbu pastebėti: A. Ruzgaitės tėvas – pedagogas, muziejininkas, bibliotekininkas Vincas Ruzgas (1890–1972) – įkūrėjas ir pirmasis vadovas Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kaune, – (ne)atsitiktina, kad šiemet biblioteka mini įkūrimo 100-metį... Minėti aspektai leidžia matyti šeiminę, prigimtinę kultūrinę tapatybę, kaip domėjimosi, žinojimo, dokumentavimo, vertinimo ir išsaugojimo ypatybių visumą, brandinant ir branginant istoriją, ją kuriant ir puoselėjant iš dabarties ateitin.
Ši knyga, kaip ir nurodyta nugariniame viršelyje, išties yra pagarbos ženklas ne tik B. Kelbauskui, bet ir pačiai A. Ruzgaitei. Gausiai iliustruotas nuotraukomis ir scenovaizdžių eskizais iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos literatūros ir meno archyvų, veikalas kalbine ir vizualine medžiaga (dailininkas Leonardas Mekionis) įgalina priartėti ir patirti efemeriškąjį šokio meną.
Reikšminga cituoti, kaip A. Ruzgaitė aptaria B. Kelbausko sukurtus vaidmenis, nes kritikos raiškoje atskleidžia ne tik istorinės lietuvių baleto asmenybės išskirtinumą, aukštą meninį lygį, profesinį meistriškumą, bet kartu leidžia patirti autorės profesionalumą – kalbine minčių raiška perteikti šokio meną, ko vertėtų pasimokyti ne vienam šiandienos recenzijų, kritinių straipsnių autoriui: „Jautria menininko širdimi Kelbauskas savo vaidmenimis atspindėjo to meto lietuvių inteligentijos nepasitenkinimą tikrove. Šios nuotaikos ryškėjo ir jo Poeto vaidmenyje Šopeno ir Glazunovo balete „Šopeniana“.
[...] Šiame balete solisto šokio lyrizmas ryškėjo jo lengvuose pašokimuose, tarsi nesibaigiančiose, ore tirpstančiose šokio linijose. Kiekviena jo poza nebuvo pabrėžta. Visa tai šokiui teikė akvareliško lengvumo, impresionizmo bruožų. Vidumi susikaupęs jis šoko savo mazurką. Nors solistas ir nekeisdavo šokio judesių, bet kiekvieną kartą čia pat, scenoje, keitė šokio intonacijas, niuansus.
Pokario metais, susirgus vienai solistei, Kelbauskas iškvietė mane ir pasakė, kad reikės gelbėti spektaklį ir su pačiu Maestro šokti „Šopenianą“. Ėjau į repeticiją drebėdama. Maestro kaip visuomet kalbėjo ramiai, be to, kalbėjo miglotai. Man nesisekė. Maestro nervinosi ir pagaliau pats ėmė rodyti atskirus judesius. Tai buvo ne šokis... Tai buvo kur kas daugiau – jo parodyme aš pajutau šokio stilių, nuotaiką. Ne tik aš viena, bet visa trupė gėrėdavomės Kelbausko parodymais, kuriuos aš vadinčiau nuostabiausiomis improvizacijomis. Jų buvo neįmanoma pamėgdžioti, bet jos padėdavo suprasti, ko Maestro siekia, ko jis nori. Gerokai vėliau supratau, kad Kelbauskas nori, jog kiekvienas šokėjo judesys būtų prasmingas, prisodrintas nuoširdaus jausmo, minties.
Kritikos raiškoje atskleidžia ne tik istorinės lietuvių baleto asmenybės išskirtinumą, aukštą meninį lygį, profesinį meistriškumą.
Tačiau labai gerai prisimenu jo romantišką princą Albertą Adano balete „Žizel“ [...] Jaudinanti buvo antroji veiksmo pradžia – Alberto atėjimas prie mylimosios Žizel kapo. Su ilgu apsiaustu, baltomis lelijomis rankose, be galo vienišas, kenčiantis pasirodydavo Albertas scenos gilumoje. Ėjo jis labai lėtai ir priklaupęs ant kapo išbarstydavo baltus žiedus. Tik šokėjas-aktorius sugebėjo šiame epizode atskleisti Alberto gilų skausmą, sąžinės graužimą, vidinį katarsį. Lengvi, išnykstantys Žizel prabėgimai – tai pirmieji Alberto prisiminimai. Albertas stengdavosi ją pavyti. Pagaliau, nesitikėdamas jos pamatyti, jis atsiklaupdavo prie jos kapo ir tik tada Žizel priartėdavo prie mylimojo. Prasidėdavo jų adagio. Alberto rankose Žizel būdavo tikra romantizmo laikų besvorė, lengva vilisė. Skambėjo romantizmo baletams būdinga realybės ir gyvenimo neatitikimo, svajonės nepasiekiamumo tema. Kiekvienu švelniu prisilietimu Albertas rodė meilę, atgailą ir nuojautą, kad susitikimas trumpalaikis, o išsiskyrimas – amžinas... Klasikiniuose baletuose Kelbauskas ypač daug dėmesio skyrė šokio formai, plastikai. Bet ir jaunystėje, ypač vėliau, solistui šokis buvo tik priemonė išreikšti savo veikėjų jausmus, pergyvenimus, mintis. Lyrinio plano vaidmenimis solistas poetizavo meilę. Kiekvienu vaidmeniu, atkurdamas klasikinių baletų choreografiją, ją kitaip įprasmindavo. Kiekvienas naujas Kelbausko adagio buvo ir kita meilės poema. Ramindamas lengvai prilaikydavo gulbės sparnus-rankas, jo Zygfrydas prisiekdavo amžiną meilę Odetai. Savo smulkių trelių daina, šuolių skrydžiu Žydrasis paukštis savo meilę „išdainuodavo“ princesei Florinai (balete „Miegančioji gražuolė“)“ (p. 43, 45–46).
Studijoje, kaip nereta ir dabartyje, A. Ruzgaitė apgailestauja, kad neišlikę B. Kelbauską, kaip šokėją, įamžinusių kino juostų. Taip, jokie įrašai negali perteikti gyvo atlikimo meno, šokis, kaip ir dramos teatras, yra laikini, jų tikroji tiesa išsipildo momente čia ir dabar; vis dėlto geresnės ar prastesnės kokybės užfiksuotos pasirodymų akimirkos leistų meno efemerijai gyvuoti ir šiandien, tokiu būdu nugalint visa naikinantį laiką – juk vertybių dimensija yra amžinybė.
Būtent prie jos priartėti, žvelgiant į būtąjį laiką, leidžia turtingai iškalbus A. Ruzgaitės tekstas, perteikiantis to meto baleto kūrėjų, artistų kasdienę tikrovę, o svarbiausia – atskleidžiantis šokio raiškos procesus, menines idėjas, jų išpildymo iššūkius ir išbandymus, kurie nemaža dalimi yra tapatūs ir dabarties menininkų patirtims. Kūrybinė meninė raiška visada daugiau mažiau reikalauja aukos, talentas – atsidavimo, fantazijos skrydžio laisvė – nuoseklaus ir nepaliaujamo kasdienio darbo.
„Kelbauskas baletmeisteris neturėjo jokių repetitorių. Iš ryto jis vesdavo artistų trenažą, pats kurdavo naują spektaklį ir kasdien repetuodavo einamąjį repertuarą – baletus ir šokius operose. Repeticijų šlifavimo darbas vargino Maestro, jis jo nemėgo.
Statydamas naujus baletus, jis solo vaidmenis dažnai paskirdavo gabesniems jauniems šokėjams ir šokėjoms. Bet jeigu iki premjeros jie nesugebėdavo nugalėti šokio technikos sunkumų, tai baletmeisteris nekeisdavo, nelengvindavo šokių leksikos, o skirdavo stipresnius vyresnius šokėjus, ragindamas atsilikusius pasitempti.
Maestro vertino artistų gerą orientaciją. Jam patikdavo šokėjai, kurie sugebėdavo iš karto suprasti ir pakartoti jo improvizacijas. Statydamas šokius, jis retai pakartodavo tą patį „tekstą“. Dažniausiai tai būdavo vis nauji tos pačios ar panašios choreografinės temos variantai.
Gaila, kad Kelbauskas neturėjo gero repetitoriaus ir daug energijos išnaudodavo repeticijoms. Dažnai jo nežabota fantazija sukurdavo nuostabius šokių ornamentus, kurių nepajėgdavo atlikti to meto jaunas baleto kolektyvas. Gerai nesurepetuoti šokiai kartais darydavo chaoso įspūdį. Kelbauskas mėgo asimetriškas, laužytas šokio kompozicijas, sudėtingą šokio ornamentiką. Maestro savo šokius statydavo polifoniškai. Šiuo principu dabar naudojasi visi gabūs jauni baletmeisteriai“ (p. 56–57).
Studija „Baleto solistas ir choreografas Bronius Kelbauskas“ su B. Kelbausko vaidmenų sąrašu, A. Ruzgaitės bibliografija ir asmenvardžių rodykle (sudarė Ilona Čiužauskaitė), recenzuota prof. dr. Rūtos Gaidamavičiūtės ir prof. dr. Audronės Žiūraitytės, – svarbus veikalas, leidžiantis atminti būtąjį laiką, labai akivaizdžiai išvysti šokio meno – baleto kūrybinės praktikos, jo suvokties ir kritinės minties raidos vyksmą, kaitos procesus, išryškėjančius žvelgiant lyginamąja perspektyva.
Įžanginį komentarą parašęs H. Šabasevičius pastebi, kad studija rengta sovietmečiu ir tai lemia tam tikrų terminų vartoseną ir laikotarpiui būdingą požiūrį, šokio suvokties, vertinimo aspektus, kurie palikti tokie, kaip rašyta pačios A. Ruzgaitės. Toks pasirinkimas-sprendimas galimas kvestionuoti: ar tikrai tikslinga nepriklausomoje Lietuvoje, ypač nuo 2022 m. vasario 24 d. vykstant Rusijos plataus masto karui prieš Ukrainą, išleisti mokslinę studiją, pripildytą sovietmečio reliktų? Tai leidžia daryti prielaidą, kad (galimi ir esami, būsimi) leidinio skaitytojai patirs vidinių prieštarų-priešpriešų gilindamiesi į tokio pobūdžio tekstus, apskritai imdami į rankas priešiškos šalies kultūros persmelktą veikalą. Bet kokiu atveju neabejotina knygos reikalingumu ir verte, tai mūsų šalies šokio meno istorijos liudijimas, kuris yra ir turi būti sužinotas.
Taigi, pasitinkant Lietuvos profesionalaus baleto 100-metį, ruošiantis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gruodžio 4-ąją stebėti choreografo Martyno Rimeikio interpretuotą Leo Delibes’o baletą „Kopelija“, kviestina leistis į literatūrinį susitikimą su išskirtinės svarbos Lietuvos baleto asmenybe – B. Kelbausku, kurio biografinis kūrybos portretas atskleidžia ne tik asmeninę istoriją, bet ir atveria būtojo laiko kultūrinius kontekstus.
Naujausi komentarai