Buvo laikomas vertybe

Iškiliai V.Šiugždinio asmenybei Mokytojo vardas prilipo neatsitiktinai. Tarpukariu VDU studijavęs romanistiką, V.Šiugždinis 1938–1939 m. stažavosi Nansi (Prancūzija) universitete, įgijo teisę mokyti prancūzų kalbos ir literatūros. "Vis stebėdavausi, kad mokėjo aštuonias kalbas, kad per visus istorinius mūsų šaliai virsmus išsaugojo švarią lietuvių kalbą", – prieš septynerius metus kalbėjo šiemet miręs žinomas vertėjas, redaktorius, kultūrologas Petras Kimbrys.

P.Kimbrys teigė nepažinojęs kito žmogaus, kuris lotyniškai mintinai giedotų viduramžių giesmes ir graikiškai cituotų tekstus iš "Iliados" ir "Odisėjos". V.Šiugždinis bičiuliavosi su dailininku Liudu Truikiu, literatūros kritiku, vertėju, žurnalistu Valiu Drazdausku, vienu žymiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos rašytoju ir kultūros veikėju Juozu Grušu, pulku režisierių, aktorių ir tiesiog intelektualų. Bendravusieji su V.Šiugždiniu tvirtino – jautėmės tarsi prisilietę prie didžiausių žmonijos vertybių.

P.Kimbriui, ilgai ieškojusiam kreipinio į V.Šiugždinį, šis pats pasiūlė vadinti jį Mokytoju. V.Šiugždinis iš tiesų visą gyvenimą mokytojavo, ypač palankiai atsiliepdamas apie savo darbą Kauno jėzuitų gimnazijoje. Tačiau ne dėl mokytojavimo V.Šiugždiniui artimi žmonės vadino jį Mokytoju.

Dėkojo A.Tarkovskis

Pasak prieš kelerius metus kalbinto Nepriklausomybės akto signataro Algirdo Patacko, Mokytojas kartą prisipažino, kad pokariu jam buvo nesmagu vaikščioti Laisvės alėja – visas tautos žiedas buvo išvežtas į Sibirą, dalis sušaudyta, kiti žuvo miškuose, o jis išvengęs tokios lemties. Gal todėl, kad buvo vedęs komunistinio pogrindžio veikėjo dukrą.

Nepaisant minėtų V.Šiugždinio vedybų, 1953 m. jis buvo atleistas iš darbo, o jo kūryba, vertimai, o ypač – Oskaro Milašiaus, retai būdavo spausdinami. Tačiau V.Šiugždinis netapo disidentu klasikine šio žodžio prasme. Jis buvo disidentas savo nepalaužiama dvasia, nepataikavimu valdžiai, režimui – tokia Mokytojo laikysena imponavo jo mokiniams.

Mokytojas, nepaisant jo kūrybos ignoravimo, atkakliai rašė ir vertė tai, kas jam atrodė svarbu. Beje, būtent per O.Milašiaus kūrybos skaitymus V.Šiugždinis įgijo dar daugiau bičiulių, dalis jo išverstų į rusų kalbą O.Milašiaus kūrinių sukėlė didžiulį Rusijos inteligentijos susidomėjimą. Tie vertimai buvo skaitomi žymaus rusų rašytojo, ignoravusio sovietų cenzūrą, Vasilijaus Aksionovo bute. Po vieno tokio vakaro V.Šiugždinį pasiekė netikėtas laiškas – režisierius Andriejus Tarkovskis dėkojo už galimybę prisiliesti prie O.Milašiaus kūrybos.

Dvasios šviesa

Pasak režisieriaus Gyčio Padegimo, Mokytojas ir atrodė, ir elgėsi taip, tarsi būtų Prancūzijos meno akademijos narys. "Jis buvo mūsų, jo mokinių, guru, Mokytojas. Jo namuose girdėdavome naujausius Vakarų rašytojų, poetų vertimus, Mokytojo kandžius ir kartu su švelniu atspalviu juokelius. Mokytojo namuose mes gaudavome neįprasto sovietmečiui bendravimo injekcijas. Tai buvo geros dvasios ir intelekto namai.

Režisierius prisiminė, kad paskutiniais V.Šiugždinio gyvenimo metais nutarė Šiaulių dramos teatre pastatyti O.Milašiaus 1914 m. parašytą pjesę "Mefibosetas". V.Šiugždinis ją išvertė, bet scenoje pamatyti nespėjo – mirė.

Bendravusieji su V. Šiugždiniu tvirtino – jautėmės tarsi prisilietę prie didžiausių žmonijos vertybių.

Aktorė Doloresa Kazragytė pirmą kartą išvydo V.Šiugždinį praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje Kauno dramos teatre. Jo antrajame aukšte buvo režisieriaus Jono Vaitkaus kambarys – ten buvo skaitoma V.Šiugždinio versta Jeano Cocteau pjesė "Žmogaus balsas". Skaitomo vertimo klausėsi ir pats vertėjas.

"Jis vilkėjo šviesius marškinius ir tamsiai mėlyną švarką. Tas žmogus švytėjo. Iš vidaus. Norėjosi su juo būti, jo klausytis – šis mano noras netrukus išsipildė, tačiau pjesės, deja, neleido teatre statyti, – apgailestavo aktorė. – Ir tik todėl, kad ją vertė Vaclovas Šiugždinis. Kuo jis buvo nusikaltęs anuometinei valdžiai? Ogi tuo, kad vertė garsaus stačiatikių teologo, vėliau nužudyto Aleksandro Menio raštus, O.Milašių, bet svarbiausia – jo vertimus spausdino KGB nekenčiama "Katalikų kronika".

"Nors tėtis buvo didelėje valdžios nemalonėje, tačiau savo gyvenimu ir kūryba įrodė, kad galima rašyti ir versti tai, ką nori net ir tada, kai kūrybos publikavimui dega raudona šviesa. Jis turėjo ypatingą savo pasaulį, į kurį neįsileisdavo išorinio purvo. Vis vertė ir vertė iš įvairių kalbų žinomų autorių kūrinius, nors žinojo, kad tie vertimai nebus spausdinami. Todėl jį laikiau tikru fanatiku, dideliu mažu žmogumi", – kalbėjo V.Šiugždinio dukra Loreta.

D.Kazragytė prisiminė vieną pirmųjų savo apsilankymų pas V.Šiugždinį jo bute, kai jo šeima iš buto Laisvės alėjoje išsikraustė į Žaliakalnį.

"Įėjau į prieškambarį ir iškart patekau į miniatiūrinį jo darbo kabinetėlį, kuriame stovėjo nedidelis darbo stalelis, lentynos su knygomis, pora foteliukų, kukli lovelė. Jis pats išvirė man arbatos – žmona, kurią jis vadino "mano mergaitė", nepasirodė ir niekada nepasirodydavo vėliau man atėjus... Atsimenu, kalbėjome apie O.Milašių. V.Šiugždinis man sakė, kad prabudęs pirmiausiai pažvelgia į Kristaus, o paskui – į O.Milašiaus paveikslą ir taip pradedąs savo dieną", – prisiminė D.Kazragytė.

Beje, aktorė iki šių dienų yra išsaugojusi kelias dešimtis V.Šiugždinio verstų O.Milašiaus eilėraščių. Šį kūrėją jis vertino kaip savo širdies balsą.

Režimo nepalaužtas

"Kai vertėjas atsidūrė ligoninėje, pirmą kartą išvydau jį nesiskutusį, – pasakojo D.Kazragytė. – Ant jo galvos buvo uždėtas kažkoks tinklelis. Paprašė atidaryti prie lovos stovėjusios spintelės stalčių – jame pamačiau Evangeliją ir rožinį. Paprašė jį paduoti – pasakė "rožančių". Apie mirtį jis kalbėjo ramiai, sakydamas, kad tai yra išsivadavimas, tačiau kartu tvirtino negalįs dovanoti tiems žmonėms, kurie visą gyvenimą nepaliko jo ramybėje. Tarsi apgailestaudamas, kad negali atleisti jį ir sūnų Liną kankinusiai KGB, jis paspaudė savo karščiuojančia ranka manąją. Iš jo akies kampučio neskustu skruostu nuriedėjo ašara..."

Kai V.Šiugždinis grįžo iš ligoninės namo, D.Kazragytė nuėjo jo aplankyti. Sutiko vaikštinėjantį gatvėje. Vilkėjo tamsų paltą, šviesius marškinius, galvą dengė įprasta juoda beretė. "Jis, skleisdamas ypatingą šviesą, visada rengdavosi pedantiškai tvarkingai ir visada prašydavo perduoti linkėjimus mano sūnui Tomui. Kai V.Šiugždinis mirė, buvo pašarvotas Šv.Antano bažnyčios rūsyje – tada dar nebuvo šarvojimo salių. Atsimenu, naktį ten budėjome drauge su V.Šiugždinio sūnumi Rimantu, žinomu smuikininku, keliolika jaunų žmonių. Ir tą naktį sklido V.Šiugždinio šviesa, nebuvo jokio gedulo. Prieš akis vis regėjau neužmirštuoles, kuriomis, augančiomis po jo buto langais, jis taip džiaugdavosi", – prisiminė D.Kazragytė.

Liūdna dėl rankraščių

Anot L.Šiugždinytės, tėtis supirkdavo šeimai visus produktus, slaugė du sūnelius ir dvi dukreles, kai šie sirgdavo, šluostė jiems ne tik nosis.

"Jis mylėjo vaikų mamą – mes niekada negirdėjome tėvų pykstantis. Mūsų namuose visada buvo daug knygų ir muzikos: sesuo skambino fortepijonu, brolis grojo smuiku, o tėtis dažnai namie dainuodavo prancūziškai. Tėtis turėjo keturis brolius ir sesę, kurią jis labai mylėjo. Buvo labai ištroškęs žinių, gebėjo džiaugtis mažais dalykais ir gilintis į gyvenimo filosofiją, mokėjo bendrauti ir su labai išsilavinusiais žmonėmis, ir su paprastais kaimiečiams.

Tėtis turėjo puikų humoro jausmą, nevengė autoironijos, garsėjo prancūzišku bendravimo lengvumu bei elegancija, buvo giliai tikintis. 

Tėtis turėjo puikų humoro jausmą, nevengė autoironijos, garsėjo "prancūzišku" bendravimo lengvumu bei elegancija, buvo giliai tikintis, – teigė dukra Loreta. – Mūsų namuose rinkdavosi labai daug to meto menininkų: Petras Venslovas, Doloresa Kazragytė, Dalia Teišerskytė, Gytis Padegimas, Kęstutis Genys, Virginija Kochanskytė, Algirdas Patackas, Vitoldas Masalskis, Petras Kimbrys ir kt. Jiems ir man jis liko žmogiškumo, dvasingumo ir geranoriškumo pavyzdys. Liūdna, kad negaliu rasti rėmėjų, kurie padėtų išleisti nespausdintus tėčio rankraščius, tačiau džiaugiuosi, kad likimas man lėmė turėti tokį tėvą."

Iš biografijos faktų

Gimė 1911 m. rugpjūčio 16 d. Kaune.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno su tėvais Rusijoje.

1921 m. grįžo į Lietuvą.

Dirbdamas "Spindulio" spaustuvėje, baigė gimnaziją, įstojo į VDU, kur studijavo romanistiką.

1938–1939 m. stažavosi Nansi (Prancūzija) universitete, įgijo teisę mokyti prancūzų kalbos ir literatūros.

1939–1971 m. mokytojavo Kauno ir kitų miestų mokyklose.

Nuo 1925 m. iki gyvenimo pabaigos vertė iš prancūzų, ispanų, lenkų, rusų kalbų poezijos ir prozos kūrinius, dramos veikalus. Tarp išverstų autorių – Oskaras Milošas, Paulis Éluard'as, Theophile Gautier, Arthuras Rimbeau, Tadeuszas Różewiczius, Henri Barbusse, Marguerite Duras, Jeanas Cocteau, Jaque LeClerq, René Laurentinas, Romainas Rollandas ir daugybė kitų.

1936 m. išleido pirmąją savo poezijos knygą "Amžini stabai". Sovietmečiu kai kuriuos jo vertimus spausdino "Literatūra ir menas", "Nemunas". 1998 m. pasirodė antroji knyga "Stabai sudužo", kurią savo lėšomis išleido D.Teišerskytė. Buvo išleista daug religinio turinio knygų, kai kurie jo vertimai.

Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje yra saugomi šeimos perduoti V.Šiugždinio asmens ir tarnybos dokumentai, jo originalūs kūriniai, vertimai iš prancūzų, ispanų, lenkų, rusų ir kitų kalbų, korespondencija, ikonografinė medžiaga.

Mirė 1988 m. lapkričio 22 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

2014 m. Kaune, ant Laisvės al. 101 pastato, kur su šeima jis gyveno 1942–1980 m., atidengta V.Šiugždiniui atminti lenta (aut. skulptorius Danielius Sodeika).