Nostálgija (gr. nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas), tėvynės ilgesys; ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas, apgailestavimas. Tai reakcija į netektį, asmeninių ryšių, emociškai reikšmingų vietų, kultūros ir istorijos vertybių praradimą.

Visuotinė lietuvių enciklopedija

Kodėl ilgimės kančios ir skausmo, kurį patyrėme individualiai ir (ar) kolektyviškai? Gyvendami nuolatinių permainų, iššūkių laikais, vis dažniau mintimis grįžtame į tą laiką, kai mūsų neatakavo informacinis ir realus karas, kai žinios pasiekdavo iš lėto, o ausyse nespengė įspėjamosios sirenos – tik „Foje“ „Kitoks pasaulis“ arba Ice MC „Think About the Way“.

O gal savo dienas leisdavome negalvodami, kad kažkur vyksta karas? Žvelgdami į pastaraisiais metais išleidžiamos literatūros, kino filmų ir serialų sąrašą, vis stipriau jaučiame tą nostalgiją, ji nuvilnija nuo Šiaulių iki Užhorodo. Gal todėl, kad jau esame pasiekę tą laiko distanciją, kuri leidžia reflektuoti paauglystę, jaunystę? Apmąstome ne tik savo tapsmą žmogumi, bet ir tai, kokį sudėtingą kelią nuėjo mūsų valstybė(s). Laukiniai 90-ieji jau tapo folkloru, kurio ženklais ir produktais dalijosi 90-ųjų kioskininkas. Mūsų prisiminimai, vaikystė tapo preke, komunikacine žinute, virto nesibaigiančia autorefleksija ir autofikcija. Gal dėl nostalgijos mes ir susikalbame? Bet ar susikalbame tik savo kartos ribose?

Su nostalgijos jausmu

Lietuvoje žiūrimiausių šio dešimtmečio filmų sąraše pirmaujantis Igno Miškinio „Pietinia kronikas“, pastatytas pagal to paties pavadinimo Rimanto Kmitos romaną, galėtų rasti, apie ką nostalgiškai pasikalbėti su industrinio Gariūnų rajono „malalietkomis“ Marija ir Kristina (rež. Saulės Bliuvaitės filmas „Akiplėša“), diskutuoti su Virginijos Kulvinskaitės norinčiais greičiau užaugti personažais Krasnūchoje (knyga „Kai aš buvau malalietka“), klausti Artemo Čecho romano bendraamžių, „kas tu toks?“, gal net prisidėti prie studentų „Granito revoliucijos“ (1) Kyjive ankstyvaisiais 90-aisais (Oksana Lutsyshyna „Ivanas ir Fibė“, kol kas neišversta į lietuvių kalbą).

Nors istorijos vystosi skirtinguose Lietuvos ir Ukrainos kampeliuose, bet minorinis, šaltas pasaulio vaizdas panašus. Tai praeinančio pasaulio ir už nugaros paliktos laukinės paauglystės, jaunystės istorijos – tai bandymas pritapti, prasimušti, pramušti geležinę uždangą viduje ir išorėje. Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje išgyvenamas nostalgijos jausmas laikams, kai pieštuku reikėdavo atsukti garsajuostę, atsukti VHS prieš grąžinant į filmų įrašų nuomos punktą, bet ir tai jau pradeda blukti kaip ir namų vaizdeliai. Išsitrina ir ranka rašyti eilėraščiai, laiškai ir dienoraščiai, pasilieka tik jausmas, kad tai buvo laikai, kai ne tik pats formavaisi kaip asmenybė, bet ir tavo šalis išgyveno didelius pokyčius. Apie tokius individualius ir kolektyvinius lūžius ir šis keturių šiek tiek autofikcinių skirtingų autorių knygų dialogas.

Prievartos ženklai

Išsilaisvinti trokštanti Lietuva dar ilgai buvo vadinama Rytų bloko šalimi, dar ir dabar yra išlikusių Rytų Europos stereotipų, kurių baidomės, o kartais ironizuojame. Mūsų kalba vis dar turi rusifikacijos atmintį, nuvykę į Vakarus esame nutautinami, suniveliuojami – tarsi neturėtume savo biografijos ir būtume tik perrašytos Rusijos imperijos istorijos ir perbraižyto žemėlapio dalis.

Panašius ir dar intensyvesnius jausmus išgyvena ukrainiečiai, kurių identitetas stiprėja tragiško karo akivaizdoje. Taigi tai, ką išgyvename, tampa mūsų atsparumo sluoksniu, savotišku būdu priešintis prievartai, formuoti savo tapatumą.

Žinoma, atsikratyti to svetimo šleifo nėra taip lengva, net jeigu gimėme 90-aisiais, jau laisvoje Lietuvoje ar laisvėjančioje Ukrainoje – mūsų gimimo liudijimą paženklino svetimkūnis, prievartinės sovietų sąjungos kūjis ir pjautuvas. Tikriausiai sendaikčių (blusų) turguje ir dabar tų simbolių rastume.

„Kodėl jie dar nėra uždrausti, kaip uždrausta nacių svastika?“ – pasvarsto ne vienas. Tačiau yra dar daugybė kitų ženklų, skulptūrų, istorinių asmenybių, dėl kurių ginčijamės. Kur jų vieta, kur brėžiame ribą? Pilnametražiuose filmuose, grožinėje literatūroje tokių ženklų egzistavimas mus blaško mažiau nei jų šmėžavimas šiuolaikinėje kasdienybėje. Fikcijoje tarsi viskas atleidžiama, bet prievartos istorijos iškraipymas arba romantizavimas bus pasmerktas, tiesiog nulinčiuotas. Daug diskusijų kelia vėlyvojo sovietmečio vaizdavimas. Represijų sumažėjo, tačiau neįmanoma iš savo kolektyvinės biografijos ištrinti traumų, trėmimų ir teroro. Prievartos ženklai įsispaudė laiko smėlyje – atrodo, jis išbyrėjo, gal ištirpo, buvo nuplautas laisvės bangų, bet tarp pirštų jį dar jaučiame, kažkas trukdo atsipalaiduoti. Nepatogu, todėl norisi maištauti.

Maištingas kelias į save

Kas jungia 90-ųjų pasakojimus Lietuvoje ir Ukrainoje? R. Kmitos (g. 1977 m.) „Pietinia kronikas“, A. Čecho (g. 1985 m.) „Kas tu toks?“, V. Kulvinskaitės (g. 1983) „Kai aš buvau malalietka“ ir O. Lucišynos (g. 1974 m.) „Ivanas ir Fibė“ pasakojimuose ryškėja universalios temos: tapsmas vyru, tapsmas moterimi, tapsmas laisvu (-a).

Individualus ir kolektyvinis tapsmas tais valstybingumo lūžio metais ypač ryškus. Vyksta revoliucijos, pasipriešinimai, psichologinės transformacijos. Visi personažai nebenori būti laikomi „malalietkomis“, nes yra „akiplėšos“, maištautojai, tam turi aiškią priežastį (2). R. Kmitos, A. Čecho ir V. Kulvinskaitės personažai dar tik žengia brandos keliu, yra be penkių minučių suaugusieji, o štai O. Lucišynos Ivanas ir Fibė žengia į tvirtą naujo gyvenimo etapą: jie pradeda kurti šeimą, tais blokados, nepritekliaus ir socialinių lūžių laikais įsitraukia į tautinį pasipriešinimą.

Tais laukiniais 90-aisiais „Granito revoliucija“, arba „Pirmasis Maidanas“, įrėmina triukšmingą jaunųjų ukrainiečių kartą, o „Roko maršai“, Sąjūdis augina arba gimdo naują laisvės kartą Lietuvoje. „Mes – laisvės vaikai, nes jau kiti laikai“, – dainavome mokyklose. Šiandien jau užaugome, sukūrėme savo šeimas, auginame naują kartą, bet ir vėl išgyvename lūžio metus, tik aplinkybės kiek kitokios. Gyvename pertekliaus sąlygomis, mums visko per daug. Per daug informacijos, per daug susitikimų, susirinkimų, per daug chaoso. Per daug perdegimo. Sakoma, kad patirdami apribojimus, nepriteklių žmonės randa būdų tapti laisviems. Būtent 90-ieji pasižymėjo išradingiausiais sprendimais, įstatymų apėjimais, kontrabandomis, nelegaliomis migracijomis.

Andrijaus Liubkos romane „Karbidas“ idealistas istorijos mokytojas Tisas bando išlaisvinti tautą kasdamasis po žeme. Taip jis viliasi išvesti Ukrainą į Europą, o save įrašyti į istoriją. Ir mes tais ankstyvaisiais laisvės laikais ieškojome kelių į Eldoradą, Pažadėtąją žemę, amerikietišką svajonę, Europą. Šiandien ir vėl išgyvename išlikimo klausimą, plėšomės ir kovojame už galimybę būti.

Vietoj pabaigos

Bandai sufokusuoti žvilgsnį, sutilpti į gaires, pagauti ritmą. Bet vėjas plaiksto plaukus, nukreipia vis į kitą pusę. Nelengva užčiuopti pasakojimo giją, suvaldyti žodžių upės tėkmę. O ekranai ir algoritmai diskutuoja savo ritmą. Ten įklimpsti galvodamas, kad pagavai auksinę giją. Bet pasakojimas ima ir nutrūksta... Kitą dieną ištrauki naują giją, kuri, tiki, padės išgyti, o gal pavargti? Padės pavargti nuo ekranų, nuo pranešimų, kurie stimuliuoja ir simuliuoja gyvenimą. Atėjus vasarai, atrodo tinkamiausias metas atsijungti, o pasakojimus ir žodžių upę nukreipti ten, kur nėra tiesioginių pranešimų, kurie suskamba ir tuoj pranyksta. Atėjus vasarai...

1 - Granito revoliucija (ukr. Революція на граніті) buvo studentų inicijuotas protestas Ukrainoje, daugiausia Kyjive ir Vakarų Ukrainoje, vykęs 1990 m. spalio 2–17 d. Tai buvo reikšmingas įvykis platesniame 1989–1991 m. Ukrainos revoliucijos ir Sovietų Sąjungos žlugimo kontekste. Pavadinimas susijęs su granito plytelėmis, ant kurių protestuotojai statė palapines Kyjivo centrinėje aikštėje.

2 - „Maištininkas be priežasties“ (angl. „Rebel Without a Cause“) – 1955-ųjų amerikietiška melodrama, rež. Nicholasas Ray’us. Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Jamesas Deanas, Natalie Wood, Salas Mineo, Jimas Backusas, Ann Doran, Corey Allenas ir Williamas Hopperis. Tai taip pat debiutinis Denniso Hopperio pasirodymas kine, nors vaidmuo ir nedidelis.