Upių sandūroje įsikūrusiame Kauno mieste bene gražiausi ir garsiausi, kalvą su miesto centru jungiantys, Kauko laiptai. Ši artima bei turininga vieta choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus: „grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti, tad pradėjau dirbti su vietos bendruomene“, – dalinosi šokio menininkė ir režisierė. Drauge kurti bei rinkti gyvąją, istorinę medžiagą, ji pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę.

„Žaliakalnis susitelkė tarpukariu ir tai labai jaučiasi vos įžengus į jo teritoriją. Šis rajonas yra žmonių, kurie turi labai plačią ir turtingą giminės istoriją, „bomba“. Čia buvo planuojami vyriausybės rūmai, gyveno ir karininkai, ir vidurinioji klasė. O dabar šis rajonas išgyvena naują etapą. Įdomu stebėti susidariusius istorijos ir jos šešėlių sluoksnius, kurie labai atsispindi gyvojoje žmonių atmintyje“, – dalinosi rašytoja. L. L. Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli dėl nuostabiausių kūrybinių momentų – žmonių atsivėrimo. O tokių istorijų spektaklyje „Pakopa po pakopos“ labai daug. Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį bei įžvelgti tai, ką jos sako apie mus pačius.

Miško Motės nuotr.

Legendos byloja, jog Žaliakalnio erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistiškus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos.

Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus.

„Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi. Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo“, – dalinosi A. Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus.

Tuo tarpu choreografė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog judesiai kurti specialioms lokacijoms, drauge su juos atliekančiais šokėjais.

„Kiekvienas mąstymas ir kiekvienas kūnas – labai skirtingi, o rezultate gimsta žaismingiausi judesiai“, – pasak šokio menininkės, šokis mieste papildo erdvę ir sukuria naujas iliuzijas. „Dažnai užsisukame savame ritme ir einant ta pačia gatve kiekvieną dieną nebematome namų ar išsikišusių plytelių. O atėjęs šokėjas gali tai įprasminti, išryškinti ar paslėpti. Kartais norisi žmogui duoti raktą, su kuriuo jis pats galėtų atsirakinti žinių skrynelę, emociją ar tai, ko jis pats nori“, – domėtis rajonu bei istorija ragino I. Puišytė-Šidlauskienė.

Šokio ekskursiją „Pakopa po pakopos“ lydės netikėtumai: „laukia tikrai įdomi patirtis, skirta tiek puikiai žinančiam Žaliakalnį, tiek jo dar ir nepažįstančiam. Keliausime šio rajono istorija nuo tarpukario iki šių dienų. O kelionę lydės balsai, žodžiai ir šokėjai. Ekskursijoje daugybė faktų ir istorijų, kurių neperskaitysite jokiame vadovėlyje, nes jie surinkti iš čia augusių žmonių, kai kurie jų jau perkopę devyniasdešimt“, – atskleidė kūrėja.