Spektaklio prodiuserė Saulė Landsbergaitė pasakoja, kad kiekvienas rodymas skiriasi – tam įtakos turi oro sąlygos, aplinka ir besikeičianti šokėjų sudėtis. Pirmuosiuose dviejuose spektakliuose aktyviau dalyvavo Žaliakalnio bendruomenė: senjorų choras, vietos senjorai ir Miko Petrausko scenos menų mokyklos mokiniai. Dabar spektaklis rodomas su mažesniais resursais, tačiau pagrindinė jo dramaturgija ir maršrutas išliko.
Spektaklio choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė sako, kad kūrinys nesibaigė kartu su 2022-aisiais. „Man atrodo, kad kai kurie darbai turi savo gyvenimą ir nebūtinai baigiasi kartu su premjera ar vienu konkrečiu projektu“, – teigia ji.
Choreografė pasakoja, kad nors spektaklio maršrutas ir pagrindinė dramaturgija sąmoningai nekeičiami, per ketverius metus keitėsi jo atlikėjai ir kai kurie gyvi elementai. Spektaklyje nebeliko gyvai dainuojančio choro – dabar naudojamas jo įrašas, neberodomas ir Žaliakalnio senjorų pasirodymas prie fontano.
Keičiasi ir pati miesto aplinka. I. Puišytės-Šidlauskienės manymu, skirtingas metų laikas, šviesa, garsai, žiūrovai ir besikeičiantis Žaliakalnio kraštovaizdis kiekvienam rodymui sukuria vis kitokią scenografiją.
Choreografės teigimu, viena svarbiausių spektaklio idėjų – paskatinti žmones kitaip pažvelgti į kasdien matomą miestą.
„Gyvendami jame labai dažnai judame iš vieno taško į kitą ir nebesusimąstome, kas yra aplinkui. „Pakopa po pakopos“ tarsi sulėtina tą judėjimą ir leidžia pažvelgti į Žaliakalnį ne tik kaip į vietą, kurioje gyvename ar pro kurią praeiname, bet ir kaip į gyvą, sluoksniuotą erdvę, kurioje susipina žmonės, jų istorijos, prisiminimai ir patirtys“, – pasakoja menininkė.
Kūrėjai spektaklį įtraukė ir į Kultūros paso programą. Choreografė džiaugiasi, kad taip mokiniams atsiranda galimybė Kauno istoriją pažinti ne klasėje, o judant pačiu miestu. „Spektaklis baigiasi, bet pokalbis tęsiasi“, – sako choreografė.
Rugsėjo 20-osios spektaklyje kalbinti žiūrovai taip pat pasakojo Žaliakalnį ir Kauną pajutę kitaip. Jiems pasirodymas kėlė nostalgiją, ilgesį ir paskatino iš naujo pažvelgti į pažįstamas miesto vietas. Kauniečiai prisimena čia gyvenusius artimuosius, kasdien vaikščiotus laiptus ar vietas, kurių istorijos iki tol nežinojo. Nors renginys yra mokamas, žiūrovai dalijasi, kad spektaklis-ekskursija „buvo vertas kiekvieno euro“.
Kitais metais „Pakopa po pakopos“ minės penkerių metų sukaktį. Prodiuserė S. Landsbergaitė pasakoja, kad šia proga planuojama parodyti daugiau spektaklių ir kitų jubiliejui skirtų renginių.
Naujausi komentarai