Giedrė, padedama mamos ir draugo, nuo rugsėjo mėnesio plušėjo, kruopščiai kurdama kiekvieną vos prieš porą savaičių atidarytos "Charizma photography" studijos detalę. Vos įžengus į erdvias, dar dažais kvepiančias patalpas, užplūsta ramybė ir tarsi iš sienų sklindantis pačios studijos savininkės optimizmas – akivaizdu, kad čia įdėta didelė dalis jaunos merginos širdies.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija? Kaip atradote šį talentą?

– Iš tikrųjų viskas prasidėjo po senelio, kuris buvo fotografas, mirties. Jis neleisdavo man liesti savo fototechnikos, jo darbą stebėdavau tik iš šalies, o ir pačiai tuomet tai nebuvo labai įdomu. Jam mirus reikėjo nuspręsti, ką daryti su jo technika. Taip išėjo, kad pasiėmiau vieną fotoaparatą, bet tuo metu dar buvau tik  fotografė mėgėja. Fotografavau šuniukus, kačiukus, šeimą… Tada buvau maždaug šešiolikos ar septyniolikos. Draugai ėmė girti mano nuotraukas, tikino, kad pavyksta labai gražiai, pati ėmiau tobulėti fotografijos srityje. Tuomet Lietuvoje kaip tik ėmė populiarėti veidrodiniai fotoaparatai, tokio ir užsiprašiau. Iš pradžių pradėjau fotografuoti nemokamai, susirasdavau modelius socialiniame tinkle, feisbukas iš tiesų ir atnešė man didžiausią reklamą. Įsivažiavau, iš lūpų iš lūpas sklido rekomendacijos, atsirado klientų, tuomet jau be tėvų pagalbos galėjau įsigyti ir geresnį fotoaparatą. Taip ir vystėsi mano, kaip fotografės, karjera. Nors anksčiau galvojau, kad su fotografija nieko bendra neturėsiu, baigusi mokyklą, ėmiau studijuoti fotografiją, dabar su šia sritimi visą ateitį ir sieju. O šiuo metu vestuvėms bei kitiems renginiams turiu užsakytą jau beveik visą ateinančią vasarą.

– Gal turite dar kokių nors veiklų, hobių?

– Kita mano veikla – "Kauno šunys". Tai puiki išeitis auginantiems keturkojus – turintys šuniukus gali atsivesti juos pabendrauti su kitais šuneliais. Tokių šunelių ir kartu jų šeimininkų susitikimų metu žaidžiami įvairūs žaidimai, vykdomos užduotys, rungtys, daromos bendros nuotraukos. Rengiame ir šunelių gimtadienių šventes. Šiuo metu planuojame tokių gimtadienių metu gautas dovanas aukoti šunelių prieglaudoms. Esame ne kartą prisidėję prie pagalbos beglobiams gyvūnėliams organizacijų veiklos.

Tai buvo mano per vasarą uždirbti pinigėliai, daugiausia fotografuojant  vestuves, krikštynas, mergvakarius.

– Įrengėte savo studiją Provanso stiliumi. Kaip priėmėte šį sprendimą? Ar nebijojote, kad šiais laikais, kai itin dažnas modernus stilius, būsite nepopuliari? Jautėte, kad tokio stiliaus fotostudijos Kaunui trūksta?

– Apskritai Kaune, nors ir yra dienos šviesos studijų, būtent tokio senoviško, prabangaus stiliaus – nėra. O Provansas juk toks jaukus, romantiškas... Štai kad ir  gėlių motyvai, sukuriantys moteriškumo, švelnumo įspūdį. Tad tiems, kurie nori kažko naujo, – tikrai puiki išeitis pabėgti nuo namų, viešbučių. Esu mačiusi tokių fotosesijų ir užsienyje, jos tikrai gražiai atrodo, čia nereikia net specialių lempų, išeina labai kokybiškos, šviesios nuotraukos.

– Įsivaizduoju, kad įsirengti nuosavą fotostudiją – nepigus malonumas. Tai vien jūsų pačios investicija ar prisidėjo ir šeima, artimieji?

– Tai buvo mano per vasarą uždirbti pinigėliai, daugiausia fotografuojant  vestuves, krikštynas, mergvakarius. Aišku, tėveliai šiek tiek finansiškai prisidėjo, tačiau minimaliai. Patys važiavome į Norvegiją, iš ten atsivežėme autentiškus baldus, vėliau patys juos dažėme, restauravome. Visos dekoracijos gamintos mano mamos Andželos Narkevičienės.

– Esate minėjusi, kad buvo ir bandymų atkalbėti nuo idėjos rengti studiją, tačiau svajonės siekti išdrįsote. Kodėl ši mintis kitiems atrodė rizikinga?

– Gal daug kas bijojo dėl manęs pačios, kad nepasiseks. Daug kas siūlė dar palūkėti arba rinktis mažesnes patalpas. Tačiau kai su draugėmis ieškojome patalpų įvairiose vietose, vos pamačiusi šitas, supratau, jog tai ta vieta, kurios man reikia.

– Kas labiausiai palaikė jūsų svajonę?

– Mano vaikinas Rokas. Jeigu ne jis, nieko ir nebūtų buvę. Jis visų galų meistras, moka ir sienas dažyti, ir varžtą įsukti, ir elektrikas puikus... Taip pat labai prisidėjo ir mama.

– Kas dažniausiai yra jūsų klientai?

– Daugiausia tai šeimų su vaikais fotosesijos, taip pat krikštynos, vasarą ir vestuvės. Studijoje laukiami ir gyvūnai, kai kurie klientai atvažiuoja fotografuotis su augintiniais. Vėliau žadu fotografuoti ir įvairius veislynus, taip pat ir daiktus, tad nebūtinai darysiu tik žmonių fotosesijas.

– Ar šiuo metu madinga namus puošti šeimos fotografijomis?

– Tikrai taip, neretai klientai nuotraukas daro ir ant drobių, pati darau fotoknygas, man jos patinka labiausiai.

– Jau kurį laiką esate profesionali fotografė. Ar darbe yra pasitaikę kokių nors juokingų nutikimų, kuriozų?

– Buvo situacija, kai studijoje dingo elektra, o kai čia dingsta elektra, jos nebelieka ir pusėje šio pastato aukšto. Tada iš biurų išlindo darbuotojai, klausė, ką čia darome… (juokiasi).

– Šiuo metu fotografo profesija iš tiesų populiari. Ar susiduriate su didele konkurencija?

– Konkurencijos tikrai yra, jau dabar tai pajutau. Tačiau mano studija – vienintelė Kaune Provanso stiliaus, didelė, čia daug įvairių daiktų, drabužių… Palaipsniui didėja naujų klientų ratas, o senieji jau dabar planuoja fotosesijas. Darbų yra, reikia tik daryti!

– Galbūt yra kokia nors jūsų daryta fotosesija ar atskira nuotrauka, kuri jums pačiai yra brangiausia?

– Tai nuotraukos su šeima, darytos su nuotolinio valdymo pulteliu. Čia yra ir katinas, ir šuo, tėvelius nufotografavau… Taip pat brangios nuotraukos, kurias dariau per draugo sesers vestuves, kuriose pati dalyvavau ir tuo pat metu fotografavau.

– Jūsų, kaip fotografės, nuomone, ar egzistuoja nefotogeniški žmonės, ar vis dėlto – tai tik prastas fotografo darbas?

– Gal ir yra (juokiasi). Tačiau svarbiausia nebijoti kameros, jaustis laisvai ir bent dalis nuotraukų tikrai pavyks.

– O ar dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie prieš kamerą jaučiasi nejaukiai? Ką tokiais atvejais darote?

– Sakoma, kad žmogui, kuris jaučiasi nejaukiai, reikia duoti ką nors laikyti rankose.  Žinoma, stengiuosi bendrauti, pajuokauti ir taip išsklaidyti įtampą. Stengiuosi užfiksuoti žmones ne įsitempusius pozuojant, o besielgiančius natūraliai. Pavyzdžiui, darydama vestuvių fotosesijas, jaunųjų visada paprašau bendrauti tarpusavyje, eiti pasivaikščioti, pašokti. Tuomet pavyksta užfiksuoti tikras, švelnias emocijas.

– Galima pripažinti, kad esate iš tiesų labai drąsi mergina. Koks buvo pats beprotiškiausias jūsų padarytas dalykas?

– Pastaruoju metu jau stengiuosi šiek  tiek save tramdyti, vis dažniau pagalvoju, ką pamanys aplinkiniai. Dabar joks konkretus nutrūktgalviškas dalykas, kurį būčiau padariusi, į galvą nešauna, tačiau planuoju šuolį parašiutu.

– Ar pati mėgstate fotografuotis?

– Mėgstu, anksčiau net buvau modelis, šioje srityje labai pravertė mano lieknumas (juokiasi). Tačiau ši veikla man nelabai buvo prie širdies, nors buvau kviečiama vykti ir į tolimas užsienio šalis, pavyzdžiui, Kiniją, nelabai norėjau ilgam laikui vykti kažkur toli, būti be šeimos kitoje šalyje. Tad dabar viskas taip apsisuko, kad pati fotografuoju agentūros, su kuria anksčiau bendradarbiavau, modelius.

– Ar turite kokių nors įpročių dirbdama? Gal, pavyzdžiui, prieš rimtą fotosesiją turite kiek laiko pabūti tyloje ir susikaupti, išgerti puodelį kavos ar panašiai?

– Tokių įpročių neturiu. Svarbiausia stebėti laikrodį (juokiasi). Nors tikrai nesu iš tų, kurie darbus pramiega, bet jei reikia keltis anksti ar vykti dirbti kiek toliau, nei įprasta, jau iš vakaro prie durų susidedu reikiamą techniką, o naktį guliu neramiai, skaičiuoju iki ryto likusias valandas, skirtas miegui.

– Ar dažnai tenka fotografuoti ne Lietuvoje?

– Yra tekę fotografuoti Norvegijoje, šią vasarą skrisių fotografuoti vestuvių bei priešvestuvinių nuotraukų į Angliją.

– Kaip vertinate dabartinę asmenukių madą? Ar nemanote, kad kuo daugiau nuotraukų darome, tuo rečiau jas paskui peržiūrime, branginame?

– Pati bent kasmet turiu peržiūrėti visus albumus, atsirinkti nuotraukas ir pasidaryti albumus. Nežinau, kaip tai daro kiti. Juk būna, kad  vėliau verkia, kai pametę telefoną ar jam sugedus, praranda visas jame buvusios nuotraukas. O susikėlus į diską, atspausdinus ar net pasidarius fotoknygą, jos niekur nebedings. Maža to, ir emocijos jas peržiūrint visai kitokios.

– Kaip manote, ko reikia, kad būtum geras fotografas?

– Užsispyrimo, užsidegimo, noro. Iš tikrųjų, manau, kad svarbiausia – norėti. Man būna tokių dienų, kai esu pavargusi, bet vėliau, padariusi fotosesiją, visuomet jaučiuosi geriau, džiaugiuosi darbo rezultatais. Žinoma, būna akimirkų, kai norisi pailsėti, tada kokiai savaitei padedu fotoaparatą į šalį, pasidarau šiokias tokias atostogas, o pailsėjusi su nauja energija kimbu į darbus.

– Ar įmanoma išgyventi ir gerai uždirbti iš jūsų profesijos?

– Reikia suktis, jei nesisuksi – negyvensi… (juokiasi). Žinoma, fotografai, kurie jau turi gerą ir žinomą vardą, gali padaryti  vieną fotosesiją per mėnesį ir jiems tikrai to užteks, bet man dar labai norisi užsitarnauti gerą vardą, išplėsti klientų ratą. Jau ir dabar yra žmonių, kurie grįžta kiekvienais metais fotografuotis gimtadienių, krikštynų, kitomis progomis. Toks ratukas sukasi, o kad iš jo neiškristum, turi nuolatos tobulėti, atnaujinti techniką, mokytis pati.

– Studijuojate fotografiją. Ar, jūsų manymu, galima būti geru fotografu be profesionalaus specialisto diplomo?

– Aš pati pradėjau nuo fotografės mėgėjos, tada dar nelankiau jokių profesionalių kursų, nestudijavau. Turėjau tik vieną padovanotą knygą, o daugiau visko mokiausi iš medžiagos, surastos internete, sėdėjau, nagrinėjau savo fotoaparato funkcijas ir taip "žaidžiau". Manau, kad jeigu duota, tai duota. Aišku, būna, kad ir neduota (juokiasi).

– Galbūt pasidalysite ir ateities planais, svajonėmis, susijusiomis su fotografija?

– Galvoje tikrai yra įvairių minčių, projektų. Šiuo metu mano buvusioje mokykloje eksponuojamos mano darytos vestuvinės nuotraukos. Prieš metus dariau "Lesės" projektą, kai fotografavau garsius žmones su įvairiais gyvūnais, įamžinau juos ne tik su kačiukais ar šuniukais, bet ir su šešku, iguana, varna, žalčiu… Šis projektas susilaukė didelio populiarumo, palaikymo, svarstau apie antrą šio projekto dublį, žinoma, jau su kitais gyvūnais. Yra tikrai daug minčių apie tolesnius projektus, parodas.