Rašytojas Victoras Hugo kartą yra pasakęs, kad dorybė turi šydą, o yda – kaukę. Seniau kaukės būdavo naudojamos per apeigas, dabar – per įvairiausias šventes, tiek atėjusias iš senų tradicijų, tiek ir šiuolaikines. Nepaisant situacijos, kaukių funkcija lieka vienoda – paslėpti savo tikrąjį aš, su visomis ydomis, netobulumais, ir tapti kažkuo kitu. Galimybė pavirsti kitu asmeniu visuomet intrigavo ir kėlė įvairių klausimų apie žmogaus būtį.

Fotožurnalistas Mattia Vacca iš Italijos, vienas iš 10-osios Kauno bienalės "Sujungti" kviestinių menininkų, parodoje "Žiemos pasaka" taip pat fiksuoja kaukėmis pasidabinusius žmones. Jų tikslas – apeiginis-karnavalinis. Fotografas šiuos karnavaliniais drabužiais persirengusius žmones užfiksavo Škinjane, mažyčiame kalnų miestelyje prie Komo ežero, kuriame gyvena apie tūkstantį gyventojų.

M.Vacca tai daro meistriškai, ir neatsitiktinai, nes už savo darbus jis yra susižėręs galybę apdovanojimų – "Sony" pasaulio fotografijos, Karališkosios fotografijos draugijos, "UNESCO Humanity Photo" ir Niujorko fotografijų.

Gyvenimo karnavalas

Būtent ši škinjaniečių gyvenimo detalė tampa išskirtinė, žadinanti gyventojų kūrybiškumą ir puoselėjanti senąsias tradicijas. Kasmet šiame kaimelyje yra rengiamas karnavalas, tačiau džiugios žinios spalvingais ir originaliais kostiumais apsirengę gyventojai neatneša, karnavalas pažymi kaimelio vyrų atsisveikinimą – jie palieka kaimą ir grįžta prie įprasto klajokliško gyvenimo būdo. Vyrai palieka namus ir šeimas – už šio trumpalaikio karnavalinio džiaugsmo slepiasi nuolatinė moterų vienatvė ir vyrų atšiaurus charakteris.

Nors karnavaliniai drabužiai spalvingi, tačiau M.Vacca sąmoningai nuotraukose slopina spalvas – fotografijos atrodo tarsi nespalvotos, su kai kuriose dalyse vos paryškintomis spalvomis, taip sukuriant paslaptingą nuotaiką.

"Šis darbas atspindi slėpiningą tikrovę, ja nedvejodamas, jos neaiškindamas ir nebandydamas apipinti jos kontekstu", – sako pats jų autorius. Fotografas tarsi įteikia žiūrovui šias fantasmagoriškai keistas, kartais šiurpias, o kartais – smagiai žavias fotografijas ir įtraukia į Škinjano kaimelio gyvenimo karnavalą.

Paslėpta vienatvė

Fotografijų cikle svarbus ne pats karnavališkumas, o už jo slypinti, šventiniais skarmalais pasipuošusi vienatvė, kurią patiria tiek moterys, likusios vienos, tiek vyrai – sąmoningai atsiskirdami nuo šeimos.

Iš įvairiausių medžiagų atraižų, pakabučių, skarų, kepurių, mistifikuotų medinių kaukių susikūrę drabužius vyrai ir moterys tarsi bando užglaistyti kasdienybę – vieni ritualai, šiuo atveju kasmetis karnavalas, bando trumpam paslėpti kitą ritualą – slogią kaimelio kasdienybę. Haliucinogeninis Škinjano kaimelio karnavalo pasaulis priverčia atsisakyti racionalaus mąstymo, kliautis vien tik akimis ir tuomete emocija.

Kaimo gyventojų karnavalo metu sukuriamas pasaulis primena poapokaliptinius vaizdus: karnavalas vyksta žiemos pabaigoje, sniegas jau ėmęs tirpti, žemė vis dar atrodo negyva, atšiauri; persirengėlių veidus dengia keisčiausios medinės kaukės – vienos jų itin šaržuotos, su ilgomis, bukomis nosimis, kitos – su smulkiausiomis veidą imituojančiomis raukšlelėmis. M.Vacca šiuos personažus tarsi užfiksuoja netyčiomis, tačiau kai kur jie ir aiškiai pozuoja.

Poapokaliptinius vaizdus primenančios situacijos labiausiai išryškėja ten, kur šių kaukėtųjų žmonių itin nedaug – jie čia užfiksuoti su lagaminais, kažko laukiantys, veido kaukės rodo iškreiptas emocijas, o nuslopintos spalvos fotografijose tarsi imituoja radiacija nušvitusį dangų.

Tačiau visiškai priešingos nuotaikos apima tada, kai M.Vacca fiksuoja masines karnavalo scenas – būtent šiose fotografijose matyti džiugesys, linksmi žmonių gestai, emocingi judesiai. Viena vertus, čia jie tarsi ir pamiršta, kad yra su kaukėmis – yra apsimetę kažkuo kitu, kita vertus – jų emocijos, elgesys nėra suvaidintas, viskas vyksta jiems priimtinu ir įprastu būdu.

Gyvenimas po pasakos

Per šias dvi Škinjano kaimo karnavalo vaizdavimo prizmes fotografas atskleidžia ciklo esmę. "Žiemos pasaka" – tai pasaka, kuri baigiasi žiemą. Pasibaigia su karnavaliniais drabužiais, trumpu apsimetinėjimu tuo, kuo iš tiesų nėra, ir tikromis emocijomis, visa ko aplinkui trumpalaikiu užmiršimu. Tačiau kai baigiasi žiema – sniegas jau baigiąs nutirpti ir nuotraukose, pasibaigia ir pasaka, kaimelis grįžta prie ankstesnės savo gyvenimo rutinos.

"Pradedant šiuo vakaru, mes daugiau neturime kalbos, veido, darbo, mes turime tik apdarus, butelį vyno ir šias medines kaukes", – tokiais žodžiais prasideda trumpas "Žiemos pasakos" ciklo pristatomasis videofilmas.

Kas? M.Vaccos kūrinių paroda "Žiemos pasaka".

Kur? Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje

Kada? veikia iki gruodžio 31 d.