Donatas Stankevičius – šiuolaikinis menininkas, savo kūryboje fotografiją apjungiantis su skirtingomis medijų rūšimis. Video menas, garsas, fotoinstaliacijos, stulbinančio formato vaizdai – tik nedidelė dalis to, kas apibūdina šį Lietuvoje ir užsienyje parodas rengiantį kūrėją. Savo patirtimi ir žiniomis nuo šiol žinomas menininkas dalinsis su studentais – vasarį D. Stankevičius tapo „KTU-FOTO studijos“ meno vadovu.

1976 m. įkurta Kauno technologijos universiteto (KTU) „KTU-FOTO studija“ – ne tik jaunųjų fotografijos entuziastų, bet ir profesionalų susibūrimo vieta. Čia rengiamos kūrybinės dirbtuvės, dalinamasi patirtimi ir žiniomis, aptariamos naujausios fotografavimo ir technologijų tendencijos.

Studija neseniai atsisveikino su ilgamečiu vadovu fotografu Robertu Misiukoniu. Jos vairą į savo rankas perėmė jaunas, tačiau jau ne tik Lietuvoje spėjęs išgarsėti fotografas D. Stankevičius. Naujosios kartos menininkas didžiausią dalį savo kūrybos skiria šiuolaikinei fotografijai.

– Esate žinomas fotomenininkas – kaip pradėjote ir atradote savo gyvenimo kelią?

– Fotografiją atradau dar besimokydamas mokykloje. Tuomet, laikydamas dailės egzaminą, ją pasirinkau kaip saviraiškos priemonę, praktinei egzamino daliai atlikti. Tai buvo pirmas bandymas kalbėti ne pavieniais vaizdais, o sujungti visa tai į visumą. Vėliau sutikau žmones, kurie man parodė tikrąją fotografiją, suteikė stimulo nuolat augti. Tuos žmones gerbiu ir myliu.

– Su savo parodomis apkeliavote visą pasaulį. Kokia paroda sulaukė geriausių vertinimų? Kuri darbų serija mieliausia asmeniškai ir kodėl?

– Dėkoju už tokį skambų pristatymą (juokiasi, – red. past.) ir frazė „visą pasaulį” pasakyta truputėlį su rezervu. Kalbant apie malonius pasiekimus, galėčiau prisiminti visus pastaruosius metus. Turėjau galimybę surengti personalines parodas ne tik Lietuvoje, bet ir tokiuose pasaulio miestuose, kaip Londonas ar Tbilisis.

Kaip didžiausią pasisekimą vis tik turėčiau paminėti savo parodą Niujorke. Eksponuoti darbus šiame mieste man yra didžiulis laimėjimas. Dešimtys tūkstančių žiūrovų, gausybė gerų nuomonių ir linkėjimų yra svarbūs bet kuriam kuriančiam žmogui. Ten rodžiau kinematografinių portretų ciklą „Seni vairuotojai“. Jais gyvenu ligi šiolei, nes ciklas dar nėra baigtas, todėl dabar tikriausiai galėčiau jį įvardinti kaip man svarbiausią. Jo siužetas yra subtiliai daugiasluoksnis.

Kurdamas šiuos portretus turiu galimybę pažinti įdomius žmones. Išgirstu ir užrašau ilgiausias istorijas, kurios prasideda tarp automobilio ir vairuotojo, o vėliau tęsiasi viso gyvenimo atpasakojimu. Tarytum kinas persikelia į tekstus ir portretus, kurie tampa ir socialinio, ir psichologinio būvio atspindžiu.

– Jūsų darbuose vyrauja socialinė tematika. Kaip manote, ar visuomenei ji yra svarbi?

– Nuolat girdžiu šį klausimą ir visada mėginu rasti naują pasiteisinimą (juokiasi, - red. past.). Specialiai niekada to nesiekiu ir nespekuliuoju tuo. Viskas įvyksta natūraliai. Stebi aplinką, ją analizuoji ir viskas, ką sukuri, yra ne kas kita, kaip tos patirties pasekmė. Dažniausiai tai kokia nors problema, bet nebūtinai negatyviąja prasme. Kai fotografija kalba apie tai, kas vyksta su žmogumi, tai natūraliai ji tampa socialine.

– Esate festivalio-bendruomenės „Photo Off“ įkūrėjas. Gal galite papasakoti plačiau?

– Norėjosi suburti bendruomenę, kurioje būtų galima diskutuoti apie kūrybą be pašalinių trikdžių, nusistovėjusių normų ir standartų. „Photo Off“ vienija išskirtinai kuriančius žmones. Dažnai gyvenime jie yra užsiimantys labai skirtinga veikla, bet ieškantys savęs fotografijoje.

Į šią bendruomenę patenka ir joje pritampa ne kiekvienas. O laiko, kai vyksta kelios parodos ir vakarinė programa fotografijai prijaučiantiesiems, festivaliu nepavadinčiau. Greičiau tai metas, kai reziumuojame nuveiktus darbus, parodome kelis mums patiems įdomius autorius, pamėginame apie juos papasakoti ir kitiems.

– Prieš mėnesį pradėjote vadovauti „KTU-FOTO studijai“. Koks pirmasis įspūdis?

– KTU turi ne vieną stiprų meno kolektyvą, kuris garsina Universitetą savo veikla ir pasiekimais. Todėl šią sau naują veiklą, kaip ir daugelį kitų, priėmiau kaip iššūkį ir garbę. Labai vertinu parodytą pasitikėjimą manimi ir pasiūlymą bei galimybę prisidėti prie „KTU-FOTO studijos“ veiklos.

Fotostudijai reikia permainų, tačiau gerbiu iki šiol vykusią veiklą, todėl atsižvelgiu į narių pasiūlymus ir atsiliepimus. Stengiamės išlaikyti labiausiai jų vertinamas tradicijas, o, laikui bėgant, atrasime ir naujus dalykus.

– Kalbėjote apie permainas fotostudijoje. Kokius tikslus sau keliate?

– Turėti tikslų ir jų siekti – privalu. Esame bendruomenė, veikianti viename iš vedančiųjų Universitetų Lietuvoje. Dabartinis mano tikslas yra pažinti ir atrasti jau esamus fotostudijos žmones, o taip pat įtraukti naujus. Noriu stebėti jų veiklą ir suteikti galimybę atsiskleisti.

Visada džiaugiuosi atradęs kuriantį žmogų. Jei tokių susidarys dauguma, ieškosiu būdų pristatyti juos profesionalioje meno erdvėje. Fotostudijos veikla turi būti matoma – tai suteiktų mums naujas galimybes.

– Tarp fotostudijos narių aidi įdomi frazė: „Ar žinai, kad bus tavo fotografijų paroda?”. Ką tai reiškia?

– Smagu, kad tai pasiekė ir jus. Ši frazė yra kvietimas į mano pasiūlytą naują konkursą, kuriame gali dalyvauti visi KTU studentai. Jame galima teikti po keturias fotografijas, darytas mobiliuoju telefonu. Papildomos temos ar sąlygų nėra.

Mobilaus ryšio priemonėmis fotografuoja bene kiekvienas. Paprastai tai darome spontaniškai, negalvodami apie tai kaip apie kūrybą. Kas žino, gal šis konkursas yra galimybė atskleisti kai kurių žmonių išskirtinį matymą. Ypatingai tų, kurie su fotografija iki šiol nieko bendra neturėjo ir apie ją rimtai negalvojo.

– Ko palinkėtumėte studentams, norintiems prisijungti prie KTU fotostudijos?

– Nuoširdžiai tikiuosi, kad tie, kurie svarsto galimybę, bet truputį nedrįsta – apsispręs ir prisijungs prie mūsų. Tai puiki vieta sutikti bendraminčius ir galimybė atrasti save.