Pirmasis ekspozicijos žvilgsnis yra archetipai: moteris, vyras, gyvūnai. Filosofiniu požiūriu čia gvildenamas asmeninis žmogaus santykis su aplinka ir savimi. Gamta suvokiama kaip būties atskleidėja, gelbėtoja ir bendražygė. Archetipai šioje parodoje skleidžiasi simbolių kalba per gyvūnų sampratą ir jų gausą. Pasikartojantis žuvies kaip laimės ir pasiaukojimo motyvas. Triušis – vaisingumo ir kūrybos klodas, bet kartu nepamirštamas atsargumas ir išlikimo užtikrinimas. Antys čia simbolizuoja bendruomenės ir dvasios pusiausvyrą. Jie visi talpina sąmoningo aš, arba ego, suvokimą. Taip ši idėja atskleidžia gyvūno ir žmogaus bendrąją sąsają ir dvasios apraiškas mene.

Anot psichologo Carlo Gustavo Jungo, gyvūnas yra didingas ir reprezentuoja dieviškąją žmogaus psichikos pusę. Jis tikėjo, kad gyvūnai gyvena daug labiau kontaktuodami su slapta tvarka pačioje gamtoje ir daug labiau nei žmonės gyvena glaudžiai bendraudami su absoliučiu pasąmonės žinojimu.

Parodoje neatskiri ir žmogiškieji, bene svarbiausi archetipai: anima ir animus – vyriškosios ir moteriškosios būties pradai, iš kurių kyla santykių harmonija ir tarpusavio sintezė. Gyvūno ir žmogaus pasaulis – neatsiejamas junginys, kurį gvildena autorė, o parodos koncepcija vizualiai pristato psichoanalizę, filosofiją ar archetipus.

Kiškis, moteris ir žuvis. / Organizatorių nuotr.

R. Jusionytės skulptūros ir tapybos darbuose vyrauja skirtinga linija. Skulptūroje apipavidalinama žmogaus santykių tema, buvimas drauge ir vienatvėje su savimi, nostalgijos temos ir ryšys su gamta. Čia artimas pasakos „Alisa stebuklų šalyje“ motyvas, kai zuikis gali laikyti žmogų, o juos abu globoja didelė žuvis. Briedis ir žmogus tampa vienudu, o pelėda neša išmintį ir žinias. Skulptūrų motyvai dažnai primena žaismingą pasakų alegoriją. Nuotaikingas temų perėjimas, gyvūno ir žmogaus sintezė veda į parodos temą, kuri nagrinėja pagrindinius būties klausimus – ką atiduoda gyvūnas, kad žmogus galėtų gyventi? Tai auka. Aukotis dėl bendrojo gėrio ir dėl žmonių.

Kiekviename paveiksle atsikartoja ta pati mintis, todėl žmonės ir gyvūnai pereina į vienį – jie jungiasi prisilietimais, asmeniniu santykiu, būties pozicijomis.

Skulptūros – išskirtinės, nenugludintos, plastiškos, tačiau išlaiko pirmapradę – netobulumo būseną, nes tik taip gali perteikti gilų emocinį ryšį, meno galią veikti. Vis dėlto reikia išskirti tapybą ir skulptūrą. Skirtingi žanrai – skiriasi ir kūrybos linija. Paveiksluose dominuoja savita tapymo maniera. Autorė nutolsta nuo akademinės tapybos. Menininkės kūryboje yra daug laisvės kompozicijai, nesilaikoma perspektyvos, tačiau išlaikomas autorinis braižas. Darbuose dominuoja linijos ir spalviniai vaiskių, dažnai lokalių spalvų kontrastai, įgalinantys ekspresyviau ir emocionaliau perteikti kūrybos mintį. Kiekviename paveiksle atsikartoja ta pati mintis, todėl žmonės ir gyvūnai pereina į vienį – jie jungiasi prisilietimais, asmeniniu santykiu, būties pozicijomis.

Paukščiai ir moteris. Akrilas, drobė. 130X130 cm. 2025 m. / Organizatorių nuotr.

„Mano kūryba yra kvietimas apmąstyti pasaulio harmoniją ir mūsų vietą jame. Gyvūnai mano darbuose – ne tik simboliai, bet ir gyvi veidrodžiai, kuriuose matome save, savo meilę, rūpinimąsi ir, galų gale, rūpinimąsi pasauliu, kuriame gyvename. Kūryba kviečia ne tik žiūrovą apmąstyti žmogaus ir gyvūno santykius, bet ir susimąstyti apie visus gyvūnus, kuriems turime parodyti empatiją, suvokti savo atsakomybes už pasaulį ir jo gyvenimą“, – teigia autorė. Ji pasisako prieš ilgus amžius nusistovėjusią tvarką, kai į gyvūnus žiūrima kaip į menkesnius, žemesnio prado nei žmogus.

Estetinė parodos idėja glūdi antispecizmo filosofijoje, teigiančioje, kad gyvūnas ir žmogus yra lygūs. Šis požiūris atsisako antropocentrinio žiūros lauko, kur žmogus visada buvo laikomas viršesniu.

Mergina su avinėliu. Akrilas, drobė. 65X55 cm. 2025 m. / Organizatorių nuotr.

R. Jusionytė sako, kad kūryboje gyvūnai nėra vien alegorija ir mitas. Pasitekdama C. G. Jungo filosofiją, ji atkuria gyvūną kaip alter ego, suteikia jam dvasinio vedlio, tampančio antruoju aš, vaidmenį. Gamta ir žmogus – jau nebe atskiri pradai, o ta pati būtis. Ši filosofija turėtų būti gyvybiškai artima šiuolaikiniam žmogui, nutolusiam nuo gamtos, ieškančiam savęs pilko asfalto ir stiklo pasaulyje, tačiau niekaip negalinčiam surasti.

Kūrybos jungiančioji dalis – akys. Tiek skulptūrose, tiek ir paveiksluose visa jungia akių žvilgsnis. Gyvūnai ir žmonės turi tas pačias akis – sielos atspindžius. Autorei svarbu kreipti dėmesį į detales, todėl būtent per akis ji perteikia estetinį įspūdį. Čia tęsiasi jau anksčiau aptartos savęs paieškos. Tik per kūrinio žvilgsnį žmogus gali pajausti, ką autorius kalba, kaip ir kiek bendrųjų mitų ir būties klausimų perteikia žiūrovui.

Su niekuo nesupainiojami ir žmogiškieji personažai, atsikartojantys kiekviename kūrinyje. Jie pasitinka tarsi dvasinės būtybės, savita charakteringa išvaizda, giliu dvasinių būtybių įspūdžiu. Tiek skulptūroje, tiek ir tapyboje dominuoja ta pati mintis, perteikianti žmogaus pavidalą, kurio išvaizda atsikartoja ir vysto tą pačią idėją skirtingose scenose.

Pagrindinė parodos mintis – kitoniškumas. Autorė nesistengia kūryboje kreipti dėmesį į savo pačios vidinį pasaulį – jai rūpi globalios temos. Čia nebėra vietos klasikiniams akademiniams dailės standartams, nugludintoms skulptūrinėms linijoms ir klasikinei perspektyvai. Menininkė tiria visuotinai aktualias temas, kurių plotmės laukas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti beribis, tačiau paroda tikslingai koncentruoja ir perteikia svarbiausias filosofines mintis.

Būtina paminėti, kad R. Jusionytės kūryba žymi pasaulines meno tendencijas, o savita filosofija yra išskirtinė ir unikaliai deranti su menu. Keldama klausimų žiūrovui, menininkė palieka laisvę interpretacijai, tačiau nepamiršta išlaikyti savito kūrybos braižo ir dermės. Belieka tik mums atsakyti: kiek gamtos manyje, kurios dvasios aš nenutildau?