Keramikos muziejuje veikia dviejų menininkų Beno Šarkos ir Kristinos Sereikaitės kūrinių paroda "Terra humana", kurioje, kaip sakoma anotacijoje, persidengia medijų ir epochų sluoksniai.

Be pradžios ir galo

Tiesą sakant, paroda prasideda dar neperžengus muziejaus slenksčio. Mažos medinės durelės didingame baltos rotušės fasade. Statūs girgždantys laiptai į rūsį, dešinėn vedantis skliautuotas koridorius. Paslaptinga paroda vyksta ypatingą atmosferą kuriančiose žemalubėse raudonų plytų erdvėse. Ekspoziciją sudaros trys dalys, kurias jungia žmogaus santykio su žemės stichija, nyksmo ir išlikimo temos.

Pirmąsias mįsles ieškantiesiems lobio užmina teatro avangardisto, režisieriaus, aktoriaus, dailininko B.Šarkos videokūrinys "Nei pradžios, anei galo". Trumpame filmuke – apsinuoginusio žmogaus figūra, besiblaškanti tamsiais apleisto pastato koridoriais, basomis pėdomis žengianti šlapiomis grindimis, kuriomis jau daug metų niekas nevaikščiojo. Kūrinio pabaigoje figūra įstringa tarpduryje stebėdama sinchroniškai iš dangaus byrančius krešulius.

Menininkas B.Šarka linkęs į paribio temas, kuriose ekstremali rizika susipina su giliais, slogiais kūrėjo apmąstymais. Šiame filme senas, apleistas pastatas, kadais buvęs didingas, gražus architektūros kūrinys, žiūrovui sufleruoja apie kultūros paminklų išsaugojimo svarbą ir poreikį. Bėgantis laikas, permainingas oras ir žmonių nerūpestingumas pastatą pavertė vaiduokliu. Bauginančiu, nebereikalingu, neįdomiu.

Figūra, veidą dengianti audinio atraiža ir ieškanti išėjimo iš tamsių, tuščių koridorių, – abejingas, nenorintis (pra)regėti žmogus. Žiūrėdamas šį videokūrinį parodos lankytojas susimąstys apie kultūros padėtį šalyje, apie neįvertintus, tarsi atskirtus meno žmones. Tema slogi, bet mūsų šalyje labai aktuali.

Ryšys su stichija

Jaunosios kartos fotomenininkės ir kino operatorės K.Sereikaitės fotografijų ciklas "Terra humana" pratęs mįsles apie gamtos didybę ir žmogaus bejėgiškumą. Nuotraukose užfiksuotas videokūrinio "Nei pradžios, anei galo" autorius B.Šarka (ko gero, išbėgęs iš apleisto pastato) puolė tiesiai į purvą.

Besirangantis žmogiškosios būtybės siluetas molingoje žemėje stengiasi visu kūnu išjausti ritmą, kuriuo kvėpuoja ir gyvastį augina motina žemė.

Emocionalios, ribą tarp realybės ir sapno trinančios, K.Sereikaitės fotografijos – žemės mįslingumo, galios ir žmogaus bejėgiškumo atspindžiai. Menininkės kūriniai skatina galvoti ne tik apie žmogaus ir žemės ryšį, bet ir apie katastrofas, kurias sukelia gamtos stichijų disharmonija, neretai išprovokuota paties žmogaus.

Minčių archeologai

Trečioji – archeologinė – parodos dalis, pateikia marmurinių skulptūrų liekanas, rastas Kauno senamiestyje per 1984-aisiais vykdytus archeologinius tyrinėjimus. Galima pafantazuoti, kad sklypas, kuriame vyko kasinėjimai, priklausė pasiturinčiam miestiečiui, kolekcionavusiam vertingus meno kūrinius. Vis dėlto nėra aišku, ar šie skulptūrinių biustų fragmentai iš tiesų yra antikiniai, ar tai – tik puikios XVI a. Italijos meistrų kopijos.

Lėtas, kruopštus archeologų darbas, kai jie sluoksnis po sluoksnio veržiasi į giliausius žemės klodus, vildamiesi rasti kuo tikriausią lobį, – paslaptingas ir vertingas.
Vaikčiojant sename rūsyje, žvalgantis po ekspoziciją "Terra humana" užduodama daug mįslių. Jų įminimą kiekvienas atranda savą. Parodą jungianti žemės stichijos, joje slypinčių turtų tema – kiekvienam žiūrovui leis atrasti lobius, bėgant laikui bekeičiančius savo pavidalus, tačiau neužsimirš ir galbūt paskatins ieškoti daugiau ir giliau.

Kas? Paroda "Terra humana".
Kur? Keramikos muziejuje.
Kada? veikia iki vasario 20 d.