Dukra atpažino tėvą

"Šiemet, kai tas praėjusiojo amžiaus trečiojo dešimtmečio šviesiaplaukis berniukas su detektorinio radijo ausinėmis tapo 90-metį pažyminčio Lietuvos radijo veidu, puošiančiu ne vieną jubiliejinį leidinį, slapčia tikėjomės, kad gal kas nors jį atpažins ir atsilieps. Labai džiugu, kad pagaliau tai įvyko", – sulaukusi žurnalistės klausimo nuoširdžiai džiaugėsi Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) Fotodokumentų skyriaus patarėja Jūratė Katilienė.

Tokia pat nuostaba lydėjo ir Vaišvydavos pakraštyje gyvenančią Rasą Eugeniją Karaliūtę. Tik priežastis buvo kita. "Kai pirmą kartą televizoriaus ekrane pamačiau Lietuvos radijo 90-mečio plakatą ir išgirdau "Alio, alio. Kalba Kaunas", man kojas pakirto, nes supratau, kad tas berniukas su ausinėmis – mano tėtis Eugenijus Karalius", – sakė moteris.

Viešnagės metu teko išgirsti kupiną netikėtų posūkių Eugenijaus Karaliaus gyvenimo istoriją, išsiaiškinti, kaip šis šviesiaplaukis berniukas iš Būkintlaukio dvarelio, įsikūrusio tarp Veliuonos ir Skaudvilės, 1928 m. galėjo tapti Lietuvos radijo klausytoju.

Šeimos istorija – kaip trileris

"Mano tėčio tėvas Bronius Karalius buvo turtingas žmogus – baigęs inžinerinius mokslus carinėje Rusijoje, ten dirbo statydamas tiltus, geležinkelius. Žinau, kad jis garsėjo stipriu humoro jausmu, gyveno kažkur prie Juodosios jūros, bendravo su Levu Tolstojumi, lankydamas jį Jasnaja Poliana dvare", – pasakojo R.E.Karaliūtė.

"Prasidėjus revoliuciniams įvykiams Rusijoje, senelis organizavo baltagvardiečių plaukimą Juodąja jūra į saugesnę vietą. Už tai raudonarmiečiai jį drauge su kitais talkininkais pasmerkė myriop – sušaudė. Tačiau atsitiko taip, kad senelis krito po šūvių serijos tik sužeistas į kaklą. Kadangi raudonarmiečiai, matyt, taupė šovinius – kontrolinių šūvių į galvą nebuvo. Tad senelis, likęs gyvas, kai viskas nurimo, išsikapstė iš po lavonų, paliko Rusiją ir, grįžęs į Lietuvą, pasistatė dvarelį Jurbarko rajono Būkintlaukio kaime, nutolusiame du kilometrus į vakarus nuo Lybiškių geležinkelio stoties. Čia vedė Mariją Turčinskaitę, su kuria susilaukė keturių dukterų ir sūnaus Eugenijaus – mano tėčio", – šeimos istorijos vingiais vedžiojo moteris.

Anot pašnekovės, jos tėtis Būkintlaukio pradžios mokykloje – vėliau jis baigė Tauragės gimnaziją – turėjo išimtinę teisę, kaip turtuolio vaikas, nešioti kitokią šukuoseną nei paprastai – nesikirpti plikai.

Tad Veliuonos krašto fotografas Antanas Mickus užfiksavo E.Karalių vaikystėje su šviesiaplauke ševeliūra. Pasak R.E.Karaliūtės, jos tėtį turbūt galima laikyti pirmuoju hipiuku tarpukario Lietuvoje arba bent tame krašte, kur jis gyveno.

Bet iš kur tos detektorinio radijo ausinės, atrodo, 1929-aisiais atsiradusios ant mažojo Būkintlaukio gyventojo ausų?

Klebonas pyko

"Kaip yra man pasakoję tėtis ir mama, Būkintlaukio dvarelyje buvo daug ko švediško: raudonų čerpių stogas, namų ir žemės ūkio mechanizmų, įvairių apyvokos daiktų. Greičiausiai švediškas ar surinktas iš švediškų dalių buvo ir detektorinis radijo imtuvas. Mano seneliui jis nebuvo brangus – lempiniai radijo imtuvai kainavo daug daugiau", – aiškino pašnekovė.

Detektorinį radijo imtuvą, kuriam nereikėjo nei baterijų, nei elektros, buvo galima įsigyti už 100 litų, o ausines – už 20. Tokia suma anuomet buvo labai didelė kaimo žmonėms, bet ne B.Karaliui. Todėl jo namuose sekmadieniais rinkdavosi vietos, Varlaukio ir Lybiškių geležinkelio stoties prieigose gyvenę žmonės pasiklausyti žinių, šventinių transliacijų, koncertų ir kitų laidų, kas anuomet buvo tikras stebuklas.

"Tas stebuklas nepatiko Varlaukio bažnyčios klebonui, kuris bardavo sekmadieniais parapijiečius, kad šie vietoje šv.Mišių eidavo pas Bronių Karalių klausytis radijo", – pasakojo R.E.Karaliūtė, beje, sovietmečiu baigusi televizijos režisūrą, bet pasirinkusi muzikos pedagogės kelią.

Padėjo kompozitoriaus šeima

Prasidėjus rusų okupacijai, R.E.Karaliūtės senelį ištiko infarktas ir jis mirė. Jo vienintelis sūnus Eugenijus, baigiantis karui, išėjo į Jurbarko miškus partizanauti. Kai pokariu sovietai pažadėjo amnestiją partizanams, E.Karalius, deja, tuo patikėjo. Tačiau ne todėl dešimčiai metų iškeliavo į Uchtos lagerį – jam ir jo būsimai žmonai Eugenijai Žiūraitytei 1946 m. buvo sufabrikuota byla dėl neva maisto kortelių vagystės iš parduotuvės ir spekuliacijos jomis.

Eugenijus ir Eugenija kalėjo skirtinguose Komijos lageriuose, iš kurių jie grįžo po Stalino mirties – 1954 m. Beje, E.Žiūraitytė – dirigento Algio Žiūraičio, vėliau išgarsėjusio Maskvoje, pusseserė.

Grįžę į Lietuvą, Eugenijus su Eugenija sukūrė šeimą ir, vargais negalais įsidarbinę Petrašiūnų elektrinėje, apsigyveno Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose, pas Griauzdes. Mat abu Karaliai minėtoje elektrinėje susipažino su žinomo dirigento, pedagogo, kompozitoriaus Klemenso Griauzdės seserimi.

Darbo Petrašiūnų elektrinėje E.Karalius siekė neatsitiktinai. Mat jis buvo dirbęs lagerio elektrinėje. Triūsdamas Petrašiūnų elektrinėje, E.Karalius vakarais gilino energetikos žinias Kauno politechnikume. Garsusis energetikas Pranas Noreika praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje pakvietė sumanų jauną energetiką dirbti Elektrėnuose pradėjusioje veikti elektrinėje. Tad E.Karalius su žmona ir dukrele išsikraustė iš Kauno į Elektrėnus.

Klausė radijo, buriavo, piešė

"Elektrėnuose tėtis daug laiko skyrė savo pomėgiui buriuoti. Tuo jis užsiimdavo ir Kauno mariose, kai dirbo Petrašiūnų elektrinėje. Tėtis buvo tas buriuotojas, kuris šia aistra užkrėtė ir Algirdą Brazauską, o Elektrėnuose su bendraminčiais įkūrė jachtklubą. Kadangi nuo vaikystės nepaprastai gerai piešė, pats sukūrė ir jachtklubo ženkliuką, lipdė molinius medalius – namuose turiu ne vieną jų išsaugojusi. Net ir Lenino portretą jam buvo patikėta Elektrėnuose nupiešti", – šyptelėjo R.E.Karaliūtė.

E.Karaliaus aistra buriavimo sportui peraugo į profesionalų teisėjavimą – sovietmečiu jis tapo visasąjunginės kategorijos teisėju (taip vadinta aukščiausia anuometėje SSRS teisėjo kategorija) ir, laimėjęs konkursą, 1980 m. teisėjavo Maskvoje vykusioje olimpiadoje. Žinoma, liko ištikimas ir kitam savo pomėgiui – klausytis radijo.

"Tėčio darbo kabinetuose visuomet stovėjo didelis radijo aparatas. Net ir tada, kai karaliavo kompaktiški tranzistoriniai VEF aparatai. Ir mūsų namuose nuolat veikė radijas. Atsimenu, kaip tėtis namuose klausydavosi užsienio radijo stočių žinių – lietuviškai kalbėjusio "Amerikos balso", "Laisvės radijo", o rusiškai – "Svoboda", – prisiminė pašnekovė ir kartu pabrėžė, kad ir pati jaunystėje klausydavosi tų stočių, pasikišusi VEF po antklode, nes bijojo svetimų budrių ausų.

Fotografo sūnaus indėlis

E.Karalius mirė 2002 m., sulaukęs 78 metų. Iki pat gyvenimo pabaigos jis labai mėgo klausytis būtent Lietuvos radijo, kurio veidu šiemet jis tapo. E.Karaliaus žmona Eugenija, perkopusi 90 metų slenkstį, tegyvena drauge su dukros Rasos Eugenijos šeima Vaišvydavoje, tačiau jau mažai ką prisimena iš vyro pasakojimų apie jo vaikystę.

Nuotrauka įdomi ne tik dėl joje įamžinto herojaus gyvenimo istorijos, bet ir dėl fotografo Antano Mickaus, kurio sūnus Vytautas savo tėvo nuotraukų kolekciją padovanojo LCV archyvui.

Jurbarko rajono laikraštis "Šviesa" yra aprašęs Mickų istoriją. Kaimo kalvio šeimoje gimęs A.Mickus nuo gimimo buvo smalsus, turėjo didelį potraukį technikai, todėl nieko nuostabaus, kad Veliuonoje pasistatytame name apie 1928 m. įsirengė fotoateljė ir iki pat 1941-ųjų fiksavo ne tik Veliuonos, bet ir Raudonės, Seredžiaus apylinkėse veikusių šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių renginius, Gedimino paminklo atidengimo iškilmes ant Gedimino kapo kalno, Vytauto paminklo atidengimo ceremoniją miestelio aikštėje.

A.Mickus buvo kviečiamas fotografuoti bažnyčių ir miestelių chorus, visuomeninių organizacijų renginius, vestuves, krikštynas, laidotuves ir kt. Tad galėjo būti pakviestas į Būkintlaukio dvarelį arba pats jį pasiekė sužinojęs apie detektorinį radijo imtuvą kaime. Apie 1928–1929 m. Lietuvoje buvo šiek tiek daugiau nei 10 tūkst. radijo abonentų.

A.Mickus fotografavo ir sieliais nuklotas Nemuno pakrantes, bulviakasio, kūlimo, šveicariškų sūrių gamybos vaizdus. Prieš karą Kaune buvo išspausdinta A.Mickaus nuotraukų atvirukuose, išleistas jų bukletas su Veliuonos vaizdais.

Nuotrauka spausdinta ne kartą

A.Mickaus sūnus Kazys Vytautas sovietmečiu tęsė tėvo pomėgį fotografuoti, išsaugojo jo negatyvus, fotoaparatą. Į devintą dešimtį įkopęs veliuoniškis tėvo nuotraukų negatyvus padovanojo LCVA, o šis po dviejų dešimčių metų Veliuonos muziejui įteikė 39 stikle įrėmintas A.Mickaus darytas nuotraukas.

2006 m., kai Lietuvos radijas, pažymėdamas savo 80-metį, išleido minėtai sukakčiai skirtą albumą, į jį pateko LCVA pasiūlyta A.Mickaus apie 1929 m. daryta šviesiaplaukio berniuko su ausinėmis nuotrauka. Būtent tada ji pirmą kartą buvo panaudota viešai.

Praėjo dar dešimt metų, ir Lietuvos radijas, pažymėdamas savo 90-metį, išleido kalendorių su ta pačia nuotrauka. Ji puikuojasi ir ant šiemet Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleisto leidinio "Lietuvos radijas 1926–2016. Faktai. Kūrėjai. Laidos" viršelio.