Paveldėtas rankdarbių genas

E. Varanavičienė guodžiasi, kad ši žiema jai ypač sunki: vaikučiai dažnai serga. Edita augina beveik penkerių metų sūnelį Gabrielių ir trejų Eveliną. Vos vienas pasveiksta, žiūrėk, jau kitas kokį virusą darželyje pasigauna. Tuomet ligų ratas užsisuka ir vėl... Nėra laiko net mezginį į rankas paimti.

Paklausta, iš kur moka taip gražiai nerti, Edita pasakoja, kad nuo mažų dienų matydavo, kaip mama mezga, neria, siuva. Kažkur giliai spintoje ji turi dar močiutės jos mamai, kai ši buvo vaikas, siūtą suknelę.

Vertina: Gabrielius ir Evelina mielai nešioja mamos nertus drabužius ir giriasi jais močiutėms./ E. Varanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

„Dabar tai suknelei apie 60 metų. Puikiausiai išsilaikiusi! Nešiojo ją ir mano dukrytė. Gal ta kūrybinė gyslelė pas mus visas jau nuo močiutės laikų?“ – svarsto E. Varanavičienė.

Pirmą drabužį vąšeliu Edita nusinėrė dar tada, kai neturėjo šeimos. Tai buvo žydra suknelė. Paskui nusinėrė baltą švarkelį. Vėliau – kūrybinė pauzė, o noras vėl griebtis nėrimo atsirado tik sukūrus šeimą ir susilaukus vaikų. Norėjo juos puošti savos gamybos drabužėliais, už kuriuos dažnai iš pažįstamų sulaukdavo dosnių komplimentų.

Kai namuose auga vaikų, kurie nuolat serga, turi savo kaprizų, nervai visą laiką įtempti. Mezgimas padeda nusiraminti.

Nuo to laiko nėriniais lepina savo atžalas, o ne save. Vis siūlo kažką numegzti ir vyrui Ramūnui, bet jis kuklus, nenori išsiskirti, tačiau žmonos hobį palaiko.

Nusinėrė ir batus

Paklausta, kodėl nemezga virbalais, Edita atvira: „Jei reikia taisyti, nemoku gaudyti akių. Man vąšeliu viskas paprasčiau.“ Ar tiesa, kad moka nusinerti net batus? „Esu pamišusi dėl batų“, – prisipažįsta nėrimo vąšeliu asė, kartą internete išvydusi vąšeliu nertus aukštakulnius.

Originalu: „Nunerti vąšeliu batus – sudėtingas darbas, pareikalavęs ir daug nuospaudų“, – prisipažįsta originalių batų autorė./ E. Varanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

„Pasirodė labai originalūs“, – sako ir pati užsimaniusi tokius nusinerti. Tiesa, lengva nebuvo. Teko įsigyti specialiai nėrimui paruoštų batų padų. Jie kieti, nerti nepatogu, o pradėti tenka būtent nuo jų.

„Yra tam tikra nėrimo technika, kurios išmokau ne per vieną kartą. Keletą padų sugadinau. Paskui pagalvojau, kad bandymams kuo puikiausiai tiktų paplūdimio guminės šlepetės, kuriose pribadžiau skylių ir ant jų ėmiau praktikuotis. Kiek nuospaudų pritryniau sau ant pirštų juos nerdama... Sunku nebuvo, tik labai nepatogu“, – aiškina mezgėja, ne vienus aulinukus, iš pradžių nunertus su klaidomis, išardžiusi ir nėrusi iš naujo.

Šiuo metu Edita prisipažįsta nerianti kelis gaminius iš karto. „Nemėgstu sėdėti prie vieno projekto – nuobodu. Neseniai pradėjau sesei nerti basutes, dar turiu pabaigti pradėtą megztinį ir prie batų nusinerti rankinę. Rankinės, tiesa, dar nesu nėrusi, bet, tikiu, pavyks“, – optimistiškai nusiteikusi ji.

Pildo sesei duotą pažadą

Kadangi Mumbajuje gyvenanti Editos sesuo Rasa batų nerti nemoka, tai paprašė dovanų. Kaip lietuvaitė atsidūrė taip toli nuo namų? Pasirodo, susipažino su indų tautybės turistu Chandrakiranu Nayaku, kai šis turistavo Europoje. Jaunuoliai išsyk krito vienas kitam į akį. Po penkerių metų susirašinėjimo ir skraidymo į svečius nusprendė susituokti.

Atvykusi į Indiją supratau, kad rankų darbas čia labai vertinamas. Be to, medžiagų, reikalingų kūrybai, radau į valias ir geromis kainomis.

Dabar Rasa jau keturiolika metų gyvena Indijoje, turi devynmetį sūnų Aryaną. Kol sūnelis augo, lietuvė kviesdavo į Indiją paviešėti saviškius – Editą, tėvelius. Dabar, sako, atėjo ir jos eilė aplankyti gimtinę, nes per keturiolika metų taip ir neprisiruošė.

E. Varanavičienė pas seserį viešėjo net tris kartus. Anot jos, Indija – didelių kontrastų šalis, abejingų nepalieka. „Vienoje vietoje – ir prabanga, ir skurdas. Man patiko viską iš arti pamatyti, pačiupinėti, patirti, pauostyti. Aš smalsi“, – prisipažįsta ji.

Šeima: pas Indijoje gyvenančią Rasą tėveliai su Edita lankėsi ne kartą. Dabar ją kviečia atvykti į Lietuvą, kurios nematė keturiolika metų./ E. Varanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Edita iki šiol saugo kelis žaislus, kuriuos sesuo Rasa nunėrė ir atsiuntė dovanų jos vaikams iš Mumbajaus. „Drabužiams ji neturi kantrybės. Mieliau neria visokias interjero puošmenas – gėlytes, vazeles, dėžutes, servetėles ir pan.“, – aiškina Kaune gyvenanti Edita ir siūlo Rasai paskambinti per „WhatsApp“ programėlę.

Pomėgį pavertė darbu

Tegyvuoja šiuolaikinės technologijos, kai net Mumbajus gali būti akimirksniu pasiekiamas! Lėtai rinkdama lietuviškus žodžius (mat šeimoje visi kalba angliškai), Rasa aiškina, kad nuo mažumės buvo meniška mergaitė, dėl to Kaune mokėsi aprangos dizaino specialybės. Baigusi mokslus, kurį laiką dirbo prie sportinių šokių drabužių, kūrė jų dizainą. Šiuo metu nėrimą vąšeliu vadina tiek hobiu, tiek ir būdu išreikšti save.

„Iš pradžių vąšeliu nerdavau žaisliukus, kuriuos dovanodavau sesei, draugams. Atvykusi į Indiją supratau, kad rankų darbas čia labai vertinamas. Be to, medžiagų, reikalingų kūrybai, radau į valias ir geromis kainomis. Beliko suprasti paklausą, atrasti viduriuką tarp kokybės, kiekybės ir individualumo“, – kalba R. Nayak.

Pora: netikėtai sutikusi po Europą turistaujantį Ch. Nayaką, Rasa pamilo jį ir ištekėjusi atsidūrė Mumbajuje./ R. Nayak asmeninio archyvo nuotr.

Pastebėjusi, kad indų moterims patinka, ką ji daro, mielą širdžiai hobį nusprendė paversti darbu. Eilė norinčių savo namus papuošti Rasos nertais aksesuarais buvo netrumpa. Joje – vyro giminaičiai, pažįstami, draugai. Juk reikėjo nepamiršti ir namų šeimininkės pareigų.

Rasa atvirauja, kad rytais turi keltis anksti, kad spėtų suruošti sūnų į mokyklą. Sūnus kalba angliškai, taip pat – vietine hindi marathi kalba, truputį moka lietuviškai. Į Mumbajų nutekėjusi lietuvė prisipažįsta, kad vietinę hindi marathi kalbą labiau supranta, nei gali ja susišnekėti. Pagrindines šventes švenčia tiek lietuviškas, tiek indiškas. Maitinasi taip pat mišriai. Vyras į jos gaminamus patiekalus dar šliūkšteli saują aštrių prieskonių, mat indai pripratę valgyti labai aštriai.

„Stereotipai apie šiukšles ėdančias karves, aitrius šio krašto kvapus, gausius dulkių debesis yra tiesa, bet tai galioja ne visai Indijai, – pasakoja Rasa. – Indija skiriasi tiek kalbomis, tiek klimatu, tiek papročiais, gamta ir maistu. Kam ko reikia – visko čia yra.“

Rengia nedidelę parodą

Šiuo metu lietuvės ir indo šeima gyvena maloniais kraustymosi rūpesčiais. Iš triukšmingo Mumbajaus jie keliasi gyventi į mažiausią Indijos valstiją Goa, kuri kartais dar vadinama hipių rojumi. „Visada svajojome gyventi arčiau gamtos“, – paaiškina Rasa.

Kodėl lietuvės ir indo šeima pasirinko bendrą gyvenimą Indijoje, o ne Lietuvoje? Dėl žmonių ir kultūros. Rasos žodžiais, Indija – puiki vieta meniškiems, ieškantiems savęs žmonėms. Vis dėlto Lietuvos ji labai pasiilgsta. Labiausiai – šeimos ir lietuviškų pušynų kvapo, kuriuo Lietuvoje galėdavo mėgautis vos ne kiekvieną savaitgalį.

Pandemijos laikotarpis, anot Rasos, jų šeimai buvo labai sudėtingas. Kuriam laikui teko nutraukti kūrybą – jos niekam nereikėjo.

„Ačiū Dievui, išgyvenome, pamažu viskas grįžo į senas vėžes, todėl dabar nėrimas yra tarsi mano mažas namų šeimininkės verslas“, – juokiasi ji ir išduoda, kad šiuo metu pluša prie naujos kolekcijos, nori surengti nedidelę parodą, tapti matoma platesniam žmonių ratui – ne tik vyro giminei.

Dovanos: nutekėjusi į Mumbajų Rasa gavo ne tik vyrą, bet ir visą didelę jo šeimą, kurią lietuvė palepina pačios kurtais namų aksesuarais./ R. Nayak asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, kuo užsiima jos vyras, Rasa mini labai egzotišką verslą. Chandrakiranas prekiauja diskusais, iš Amazonės kilusiomis ypatingo grožio žuvimis. Jas importuoja iš kitų Azijos žemyno šalių, mat Indijoje jas auginti akvariumuose labai populiaru. Tai vienos prašmatniausių akvariumo žuvų. Rasos namuose taip pat yra daug akvariumų su jomis.

„Rūpintis diskusais – mano vyro pareiga. Tai sudėtingas, specifinis darbas. Nes diskusai – ne tik vienos gražiausių gėlavandenių žuvų, bet ir vienos lepiausių“, – aiškina R. Nayak, kurios vyras yra tarptautinio diskusų klubo narys, 2022 m. šioje srityje pripažintas pasaulio čempionu.

Mezgimas ramina

Mokslininkai nustatė, kad mezgimas, nėrimas, siuvinėjimas ir kiti rankdarbiai yra toks pats efektyvus kovos su stresu būdas, kaip ir įvairių rūšių sportas. Ar seserys auksarankės sutinka su šiais teiginiais?

„100 proc. Kai namuose auga vaikai, kurie nuolat serga, turi savo kaprizų, nervai visą laiką įtempti. Mezgimas padeda nusiraminti. Visa bėda, kad laiko paimti vąšelį į rankas lieka ne taip jau ir daug“, – aiškina E. Varanavičienė, nerianti per vaikų pietų miegą arba jiems sumigus vakare.

Pabaigusi mezginį Edita mėgsta jo nuotraukomis pasidalyti socialiniuose tinkluose. „Smagu, kai tavo kūrybą įvertina bendramintės. Aš ir pati negailiu patiktukų, kai išvystu grupėje „Pasiklydusi tarp mezginių“ kokį gražų mezginį. Būtinai pakomentuoju“, – prisipažįsta nėrimo entuziastė.

Ji įsitikinusi, kad rankų darbas niekada neišeis iš mados. Išaugtų megztų vaikų drabužėlių Edita neišardo ir niekam nedovanoja. „Juk išaugtą suknutę dar galima pailginti, prinerti keletą centimetrų. Abu mano vaikai megztais drabužėliais rengiasi mieliau nei pirktiniais. Neseniai nunėriau sūnui šlepetes, pasigyrė močiutei nauju apavu. Tuomet prireikė ir dukrytei. Smagu, kai net tokie pipirai vertina rankų darbą“, – džiaugiasi laiminga mama, dukros krikštynoms nunėrusi gražų krikšto drabužėlį.

Vertina: indų moterims patinka Rasos nerti krepšiai, rankinės, namų aksesuarai./R. Nayak asmeninio archyvo nuotr.

Ar mezgimo raštų, schemų ieško internete? Edita turi išsaugojusi daug mamytės surinktų senovinių mezgimo knygų, taip pat naudojasi jutubo įrašais.

Kai nemezga, kviečia savo šeimą – vyrą Ramūną ir vaikučius – pasivaikščioti gryname ore. Nors gyvena nuosavame name, turi savo kiemą, bet dažnai susiruošia į mišką. Vasarą Editos vyras mėgsta fotografuoti gyvąją gamtą – vabzdžius, laumžirgius, driežus. Laimė, į namus jų netempia: pasitenkina vienu augintiniu – katinu.

Ar, be mezgimo, turi ir kitų hobių? Norėtų, bet šeima, vaikai, o ir nėrimas vąšeliu suryja visą laisvą laiką. Anksčiau Edita mėgdavo daryti fotomontažus, keliauti.

„Dabar mūsų kasdienybė priklauso nuo vaikų. Į priekį nieko nesuplanuosi, nes šiandien – gerai, o ryt – jau nežinia“, – liūdnai kalba E. Varanavičienė, šiuo metu ieškanti maketuotojos darbo, nes grįžusi į senąjį po dukrytės auginimo atostogų pasijuto nepageidaujama.