– Gimėte ir vaikystę praleidote Kaune, tačiau būdama dar labai jauna palikote šį miestą ir su šeima išvykote gyventi į Izraelį. Kodėl panorote grįžti į Kauną?

– Daugelį metų ilgėjausi Kauno. Porą metų po išvykimo kasnakt verkdavau, kol išmokau vietinę kalbą ir pripratau Izraelyje. Tačiau visada tikėjausi, kad vieną dieną grįšime į Lietuvą, nuolat apie tai kalbėjausi su tėvais. Tuomet net nesvajojome, kad Lietuva kada nors taps nepriklausoma. Vos tai nutiko iš tiesų, pradėjau kurti planus, kaip kartu su mama ir tėčiu galėtume grįžti į Lietuvą, tačiau kaip tik tuo metu mano tėtis susirgo vėžiu, teko jį slaugyti. Vėliau mano sūnus vedė, gimė dvi anūkės. Šeimyniniai įsipareigojimai man visada buvo viena svarbiausių gyvenimo vertybių, todėl savo grįžimą į Lietuvą atidėjau, padėjau auginti ir auklėti savo anūkes taip, kaip man atrodė teisinga. Joms užaugus ir mano tėčiui mirus, 2004 m. pradėjau rūpintis grįžimu į Lietuvą. Neturėjau Lietuvos pilietybės, o dokumentų tvarkymas užtruko ilgai. Aš dėl to nepykau, supratau, kad tokie valstybės nuostatai, ir pati turiu dar daug ką suprasti ir išmokti apie Lietuvą.

– Kaunas jūsų vaikystės dienomis išgyveno stalinizmo režimą, o prieš kelerius metus grįžote į laisvą, jau 20 metų save atkuriantį ir iš naujo besiformuojantį miestą. Kokius jausmus tai kelia? Ar tai tie patys namai, kurių ilgėjotės gyvendama Izraelyje?

– Kai 2004 m. pirmą kartą grįžau į Kauną ir išėjau į miesto gatves, pamačiau, kad niekas nepasikeitė. Kaunas išliko toks, kokį buvau palikusi, – žalias, gyvas, su tais pačiais namais ir gatvėmis. Man tai patiko. Kitą rytą išėjau apsipirkti į tuometį „Merkurijų“. Buvo sunku patikėti, kad ten galėjau rasti viską, kas tuo metu jau keliavo į Lietuvą mano užsakytame konteineryje.Man labai gaila, kad iš Lietuvos išvyksta daug jaunų, talentingų žmonių. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių atvykau į Lietuvą. Jaučiuosi skolinga. Metai, kuriuos praleidau Izraelyje, Lietuvai buvo labai sunkūs, o manęs čia nebuvo, negalėjau padėti čionykščiams žmonėms. Dabar esu čia ir noriu tai padaryti.

– Kaip Kaunas pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius?

– Aš nenoriu, kad Kaunas keistųsi. Noriu, kad visi miestiečiams brangūs pastatai liktų. Kita vertus, nuostabu, kaip į priekį pažengė menas ir kultūra. Bet kuriam kitam Lietuvos miestui bus sunku pasivyti Kauną šiose srityse. Labai didžiuojuosi jaunaisiais Kauno kūrėjais. Jie talentingi ir profesionalūs, tik labai kuklūs (juokiasi).

– Kaip manote, ar kauniečiai pakankamai daug žino apie litvakus bei jų kultūrą ir tai, kad tam tikri mūsų miesto istorijos etapai nuo jos neatskiriami?

– Šiandien noras pažinti, suprasti ir ištirti litvakų kultūrą yra labai didelis. Dėl to labai džiaugiuosi. Jaunoji karta taip pat turi sužinoti apie litvakų istoriją, bet svarbu viską pateikti su saiku, parodyti ne tik sunkiąją, bet ir gerąją istorijos pusę.

– Esate projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė. Planuojate projekto pranešimus ir naujienas versti į hebrajų kalbą ir dalytis su litvakais. Kokie jūsų siekiai šiame mieste ir ko Kaunui palinkėtumėte ateityje?

– Į būsimą projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ veiklą įmanoma įtraukti ne tik litvakus, bet ir izraeliečius. Kartu galime organizuoti kūrybines, menines stovyklas tiek tėvams, tiek vaikams. Kaunas turi pasirodyti geriausiai ir įdomiausiai. Čia mes turime viską: vietų, kurias galima išnaudoti, ir kuriančių bei aktyviai kultūrinėje srityje veikiančių žmonių.Man nepatinka, kad į Lietuvą atvykstantiems litvakams rengiamos ekskursijos dažniausiai orientuojamos į žydų kapines ir tamsiąją litvakų istorijos pusę. Reikia parodyti gražią Lietuvą ir dar svarbiau – organizuoti gyvus susitikimus su kauniečiais. Pasirinkau gyventi Lietuvoje, nes tikiu, kad lietuviai yra mūsų draugai. Litvakams būtina daugiau bendrauti su lietuviais ir dažniau atvažiuoti į Lietuvą. Trečioji žydų karta, gimusi jau Izraelyje ir girdėjusi apie tuomečius karo įvykius Lietuvoje, bijo čia atvykti. Noriu tai pakeisti. Prieš kelerius metus į Lietuvą pirmą kartą atvyko mano pusseserė, kuri į Izraelį išvyko būdama septynerių. Nuo vaikystės ją lydėjo Lietuvos baimė. Kartu su mano vaikystės drauge Reda, jai aprodėme įvairias, įprastinėse ekskursijose pamirštas Kauno vietas. Po šio susitikimo mano pusseserė ir draugė labai susidraugavo. Dabar jos viena kitą lanko ir Lietuvoje, ir Izraelyje.

Labai noriu ir linkiu, kad nuo Kauno prasidėtų vienas didžiausių Europos projektų. Kultūra, tolerancija ir taika – trys raktiniai žodžiai, kuriais vadovaujuosi savo gyvenime. Viskas įmanoma, reikia tik norėti ir veikti. „The sky is the limit“ (liet. – mūsų galimybėms ribų nėra).