Sėdime vėsokame teatro direktoriaus kabinete ("Teatre šalta…" – draugiškai perspėja) ir šiltai šnekučiuojamės apie tėvystę, gyvenimą, ryšį su sava gimine. Apie tai, kaip buvęs pagrandukas B.Želvys puikiai supranta savo jaunėlį Matą. Net apie "TikTok" sakosi žinantis.

– Esate dviejų suaugusių sūnų – Virgilijaus ir Napaliaus – tėvas, jų vaikų senelis. Su tėviška meile rūpinatės dabartine šeima – sūnumis Kasparu ir Matu, dukra Viktorija. Maža to, esate didelio Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvo tėvas ir turite apie tris šimtus skirtingų vaikų – aktorių, režisierių, šokėjų, apšvietėjų ir kt. Kūnas nueina pagaugais mąstant, kokią milžinišką ir daugiasluoksnę šeimą turite ir kiek tos tėviškos šilumos reikia visiems išdalyti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Man 65-eri… Jei būtų kokie trisdešimt, gal ta atsakomybė ir keltų siaubą (juokiasi). Kažkada visi buvome jauni, bet gyvenimo mokykloje įgyjame tiek skaudžios, tiek malonios patirties, užsigrūdiname. Taip jau atsitiko, kad su pirmąja žmona keliai išsiskyrė, tačiau ligi šiol sugyvename draugiškai. Praleidęs keletą viengungiškų metų sutikau teatre kitą nuostabią moterį – Kristiną – ir įsimylėjau. Sukūriau antrą šeimą. Man keista, kai žmonės, kurį laiką keliavę kartu, bet dėl įvairių aplinkybių pasukę skirtingais keliais, vėliau ima juodinti vienas kitą. Aš jaučiuosi be galo dėkingas tam laikui, kuris man padovanojo du dabar jau suaugusius sūnus. Virgilijui – 42-eri, Napaliui – 37-eri. Abu jau sukūrę savo šeimas. Susibėgę į krūvą mes dažnai pasijuokiame, kad mano anūkas ir mano sūnus yra tokio paties amžiaus. Abu vaikinai šiemet baigia 12 klasę.

Nuostabus jausmas, kai vienas sūnus jau į penktą dešimtį įžengęs, o kitas dar tik penktokas – abu vienas kitą broliais vadina (juokiasi). Jokios trinties nėra. Galbūt tie santykiai tokie sveiki ir draugiški dėl to, kad mano antroji šeima nebuvo pretekstas pirmajai iširti… Nenoriu savo mylėtų, mylimų moterų įvardyti kaip pirmoji ar antroji žmona. Tiek Birutė, tiek Kristina – abi turi vietą mano širdyje. Su Birute man lengva kalbėtis ir apie vaikus, ir apie anūkus. Su Kristina aš pradėjau naują savo gyvenimo etapą.

– Papasakokite apie savo amžinatilsį tėvelius – kokie jie buvo?

– Tėvelis Napaleonas daug brolių, seserų turėjo. Nemažai tetų, dėdžių jau išėjo anapilin. Alantoje per atlaidus susirinkdavome visa plati giminė – tėvai, vaikai… Vykdavo gegužinės. Vyresnioji karta vis dar ten susitinkame, bendraujame, o jau mūsų vaikai, anūkai nebelabai laikosi šios gražios giminės tradicijos. Nenuleidžiu rankų ir stengiuosi bet kokia proga apie senelius, jų gyvenimą saviškiams pasakoti. Man svarbu tą giminės šaknį puoselėti, kad mano vaikai žinotų, kaip jų seneliai gyveno, kokie jie buvo, kur palaidoti.

Mamytė Birutė, už tėtį jaunesnė trylika metų, buvo matematikos Mokytoja iš didžiosios raidės. Matydavau, kaip kruopščiai ji ruošiasi pamokoms, prigalvoja visokių galvosūkių, kad tik vaikams įdomiau būtų. Šviesaus atminimo abu...

– Kokias gerąsias vyriškąsias–tėviškąsias–žmogiškąsias charakterio savybes iš tėvelio paveldėjote?

– Mano tėvelis buvo ilgaamžis. Tetrūko kelių mėnesių iki 102-ej, kai išėjo anapilin. Bet iki paskutinės dienos jis kuo puikiausiai bendravo, viskuo domėjosi. Tik sykį, prieš pat mirtį, man liūdnai išsitarė, kad labai pavargo gyventi be mamos. Kaip šiandien pamenu tą paskutinį mūsų susitikimą. Skambina, iki tol sveikata nesiskundęs, ir prašo atvažiuoti, į ligoninę vežti. Nuvažiuoju pas jį į Marijampolę, o tėtis toks liūdnas. Visą gyvenimą optimistas buvęs, sportu, muzika, politika domėjęsis. Tą naktį ir užgeso. Tarsi nujausdamas mane pasikvietė atsisveikinti.

Mano mamytė mėgdavo sakyti, kad mes dažnai užmirštame, jog vaikai vieną dieną užauga. Todėl privalome į juos žiūrėti pagarbiai – kaip į asmenybes. Tik taip juos tomis asmenybėmis užauginsime.

Pamenu, tėtis visuomet sakydavo, kad jeigu gali padėti žmogui, tai padėk. Niekada nedaryk blogo, nekenk, nes lazda visuomet turi du galus. Nuskriausi žmogų – skriauda bumerangu atskris į tave patį. Tėtis mėgdavo šnekėti patarlėmis… Nežinau, ar esu toks, kaip jis, bet stengiuosi. Kartais būna, kad ir visai nepažįstami žmonės kreipiasi – kuo galiu, stengiuosi padėti. Tėčio žodžiai ausyse skamba.

– O iš kurio – tėčio ar mamos – paveldėjote tą gražų baritono balsą ir dieviškosios kūrybos geną?

– Abu tėveliai buvo iškilūs ir itin jautriai meną jaučiantys žmonės. Tėtis turėjo gražų balsą – buvo tenoras, dainavo chore. Beje, kai aš gimiau, jis jau buvo beveik penkiasdešimties. Aš – šeimos pagrandukas – pasaulį išvydau 1956-aisiais. Abu labai mėgo teatrą – tikri to meto inteligentai (nors nelabai mėgstu šitą žodį) buvo. Dažnai mus, vaikus, į operos, muzikinį, dramos teatrus vežiodavo, nes tais laikais kitokių pramogų nelabai buvo – televizija pas mus atsirado tik kokiais 1963-iaisiais. Užtai visi kūrybininkais tapome. Vyriausias brolis Gintautas yra muzikas, baigė Sankt Peterburgo valstybinę N.Rimskio-Korsakovo konservatoriją, įgijo pianisto specialybę, ten apsigynė ir daktaro disertaciją, tapo profesoriumi. Vidurinysis, jau anapilin išėjęs, Aloyzas, taip pat puikiai grojo fortepijonu, nors pasirinko – kaip mama – matematiko specialybę, buvo ekonomikos mokslų daktaras. Aš irgi nuo muzikos toli nepabėgau (juokiasi).

Kartais pagalvoju, kad mane tėveliai labiausiai lepino. Gal kad pagrandukas buvau? Gintautas gimė karo metais, Aloyzas – pokario, kai tėveliai išgyveno badą, nepriteklių. Tarp manęs ir vyriausio brolio – dvylikos metų skirtumas. Mano broliai dėl to meto situacijos negalėjo gauti geresnio kąsnio, ir to, ko jiems neatidavė, tėveliai negailėjo man (susigraudina).

– Kai analizuojate savo nueitą tėvystės kelią, ar jaučiate skirtumą, koks tėvas buvote savo pirmiesiems vaikams, kurie dabar jau sukūrę šeimas, ir koks tėtis esate Kasparui, Matui?

– Vieną vaiką pamiršote (juokiasi). Dar turiu dukrą Viktoriją. Gal pasikartosiu, bet esu labai laimingas, kad mano antroji šeima nebuvo pretekstas pirmosios skyryboms. Jau dvejus metus mes su Birute ėjome skirtingais keliais. O Kristina, kuri dirbo teatre baleto šokėja, su savo dukrele Viktorija (tada jai buvo kokie ketveri metukai) pamažu užvaldė mano mintis ir širdį. Niekada neskirstėme vaikų į mano ir jos. Visi jie buvo mūsų vaikai. Patikėkite, Viktorija man – dukra. Tarp mūsų kuo tikriausi tėvo ir dukters santykiai, pagrįsti pagarba. Ji šaunuolė – baigė teisės studijas. Maža to, dar studijuodama teisę, ji įstojo į VDU Muzikos akademiją, nes suprato, kad vis dėlto labai nori dainuoti. Šią vasarą gaus bakalauro diplomą, ketina siekti šioje srityje ir magistro laipsnio.

Repertuaras: baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, kur studijavo solinį dainavimą pas G.Grigorianą, B.Želvys buvo priimtas į Kauno valstybinį muzikinį teatrą ir čia sukūrė daugybę vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Viktorija – vienintelė mergaitė iš visų vaikų. Ar skiriasi jūsų tėviškas auklėjimas, galų gale priėjimas prie vyriškų asmenybių ir trapios mergaitiškos sielos?

– Viskas tas pats! Tas pats priėjimas tiek prie berniukų, tiek ir prie Viktorijos. Aš manau, kad kiekvienas vaikas – tai individualybė (nepriklausomai, kokios lyties). Lygiai taip pat kalbuosi su Kasparu, kaip ir su Viktorija. Jei ji man nori išsipasakoti – puiku, jei ne – visuomet palaukiu, kada pati norės atsiverti. Skaitau jos nuotaikas veide. Lygiai taip pat ir su berniukais. Niekada nenoriu jiems įkyrėti – tik nežinau, ar man pavyksta. Kartais atpažįstu savo klaidas, bandau jų nekartoti. Ir labai dažnai prisimenu tėvo žodžius, kad kiekvienas žmogus per gyvenimą turi padaryti savo klaidas. Aišku, visada geriau mokytis iš svetimų… Bet ar taip būna?

– Vadinasi ir jūs, nors labai garbias vadovo pareigas teatre užimate, bet savame kieme pranašu būti negalite?

– Turbūt taip turi būti. Mano mamytė mėgdavo sakyti, kad mes dažnai užmirštame, jog vaikai vieną dieną užauga. Todėl privalome į juos žiūrėti pagarbiai – kaip į asmenybes. Tik taip juos tomis asmenybėmis užauginsime. O jei žiūrėdami į vaiką matysime tik žioplą mokinį, kurį vis reikia kažkur stumti, tai tokį stumk–trauk ir suformuosime.

Man svarbu tą giminės šaknį puoselėti, kad mano vaikai žinotų, kaip jų seneliai gyveno, kokie jie buvo, kur palaidoti.

Aš žinau, kad jaunam žmogui turiu padėti. Kartais jis tos pagalbos atsisako. Tegul. Per jėgą mielas nebūsi. Bet mūsų, vyresnių, pareiga laiku pastebėti, kada jam sunku, kada reikia patarti, kada petį atkišti, kad atsiremtų… Rinktis – jų valia. Visi žmonės iš prigimties yra laisvi. Negalima nė vienam nurodinėti, kaip ir pagal kokias normas gyventi. Vienam jos vienokios, kitam – gal kitokios. Mano galva, pagrindinė žmogiškoji norma – būti sąžiningam ir nedaryti blogo kitam.

– Nors atšventėte 65-ąjį gimtadienį, bet vis dar esate jaunas tėtis. Jauniausias jūsų sūnus Matas yra penktokas. Ar tai įpareigoja jus domėtis šiuolaikinio jaunimo naujienomis: kompiuteriniais žaidimais, telefonais, muzika ir kt.? Beje, negi išties žinote, kas tas "TikTok"?

– Žinau, žinau… Kai Matas paima mano telefoną arba kompiuterį, tai tik jis pats po to gali jį ir sutaisyti (kvatojasi). Bet sūnus prieina ir viską sutvarko. Tad man visai negėda prisipažinti, kad – kaip ten sako? – nesu gudresnis už penktoką? Tai visai kita karta, visai kiti interesai. Šitoje srityje jis gudresnis už mane. Tai jo vandenys… Pilna krūtine deguonies jis ten nardo: ir filmukus kuria, ir muzikos klauso. Aišku, mes su žmona stengiamės vis priminti, kad knygų nepamirštų skaityti. Bent jau tas privalomas, mokytojos duotas. Kad per tas technologijas neužmirštų raidžių, rašto. Matas – smalsus vaikas. Lanko berniukų chorą "Varpelis". Žinoma, reikia ir pakontroliuoti, o kartais ir pastūmėti… Žmona jo būreliais rūpinasi. Ir sesė. Kaip kadaise aš buvau pagrandukas, taip dabar Matukas toks… Mažiausias mūsų. Naudojasi truputį tuo – kaip nesinaudos? Jei koks ginčas su broliu, sese, tuoj balsą parodo, kad yra nekalčiausias (juokiasi).

– Kai žiūrite į visus savo penkis vaikus – jau užaugusius ir dar pagrandukus – ar matote juose kažką bendro visiems Želviams?

– Žinote, mes visi esame be galo jautrūs. (B.Želvys, kalbėdamas apie savo šviesaus atminimo tėvelius, davusius jam daugybę gyvenimiškosios išminties pamokų, nesulaiko ašarų, – aut. past.) Ir mano tėtis, ir mama, ir broliai – mes visi esame siaubingai jautrūs. Kartais noriu pasveikinti kažką su švente ir susigraudinu. Negaliu nė žodžio pratarti. Nežinau, gal tas emocijas ir galima kažkaip išmokti kontroliuoti, bet man kol kas nepavyksta. Lygiai tą patį matau ir žvelgdamas į savo vaikus. Nors išoriškai gali ir neišsiduoti, neparodyti, bet vidinį jautrumą turi visi. Gal todėl visi mūsų vaikai yra jautrūs menui, mėgsta teatrą. Ir aš visai nesisieloju, kad jie netapo ar netaps kažkokiais iškiliais muzikais. Svarbiausia, kad surastų savo kelią, taptų savo srities specialistais.

– Esu girdėjusi ne vieną garsų tėtį ar mamą, nuoširdžiai įkalbinėjantį savo vaiką eiti kitu, nei jo pasirinktas, keliu. Gąsdinantį, kad bus labai sunku. Ar jūs irgi iš tų tėvų?

– Na… mūsų dukra Viktorija mokėsi muzikos mokykloje, ją baigė ir teoriškai kaip ir turėjo tęsti atlikėjos kelią. Bet... Susimėtė, suabejojo. Galbūt ir aš reikiamu momentu nepadariau postūmio. Supraskite teisingai: aš jos neatkalbinėjau nuo menininkės kelio, bet ir nepaskatinau – tiesiog nutylėjau, leidau rinktis pačiai. Paskui ji man prisipažino, kad vis dėlto norėtų pabandyti stoti į akademiją ir mokytis vokalo. Dar studijuodama teisę ji taip ir padarė. Lengva nebuvo. Mačiau, kaip dirba, repetuoja iki vėlaus vakaro. Kaip galima neleisti vaikui daryti to, ko jis trokšta? Nelaimingi vaikai, savo svajonių nepabandę siekti.

– Šiais metais jūs ir vėl pakliūvate į tą pačią situaciją – sūnus Kasparas baigia mokyklą ir galbūt klausia tėčio patarimo… Ką sako jūsų širdis?

– Tegaliu jam viena patarti: žiūrėk, kur daugiau tu pats linksti, ko pats nori. Aišku, vaikas išgyvena, kad jei nepateks į valstybės finansuojamą vietą, tai kaip čia bus… Raminu jį ir sakau, kad jei tik bus noro siekti žinių, visuomet padėsime. Juk tam ir reikalinga šeima, kad vieni kitiems pagelbėtų. Kažkada ir Kasparas taps tėvu, turės savo vaikų, kuriems irgi turės suteikti finansinę ar moralinę pagalbą. Galų gale turės užauginti juos dorais žmonėmis, kurie tą pačią estafetę turės perduoti jau savo vaikams… Todėl dažnai jiems pasakoju apie mūsų giminę – tėtį, mamą, senelius. Kasparas dar juos puikiai atsimena, Matas, deja, jau ne. Kai Kristina laukėsi, šventėme mano tėčio 101-ąjį gimtadienį! Nežinau, kiek teisybės yra tame posakyje, bet… (nutyla, susigraudina – aut. past.) kai Matas atėjo, tėtis išėjo. Daug metų nuo to jau prabėgo, bet vos pagalvoju apie tėtį, mamą – kaipmat susigraudinu. Žmonės tol gyvi (turiu omeny ne tik savo tėvelius, bet ir kolegas, giminaičius, draugus), kol mes juos prisimename. Belieka tikėtis, kad ir vaikai mus geru žodžiu minės.

Pagrandukai: jauniausias tarp brolių Benjaminas puikiai supranta ir savojo pagranduko – penktoko Mato – situaciją. „Juk taip gera pajusti visų globą ir rūpestį“, – juokiasi jis. Asmeninio archyvo nuotr.

– Daugelio šeimų tvirtumo pagrindas, tas gerasis cementas, sulipdantis šeimą į krūvą, yra nuoširdūs pokalbiai, kai prie vieno stalo susėda visi – dideli ir maži…

– Sutinku. Ir aš stengiuosi, kad vienas iš tokių kertinių mūsų šeimos pamato akmenų būtų kalbėjimasis. Ne vien apie tai, kas gera… Apie viską. Yra nemalonių temų, kurias palieti ir padedi tašką. Prie jų grįžti nesinori. Bet tai padaryti aš, kaip tėvas, tiesiog privalau. Noriu savo vaikams būti draugas, nes ir man tėvai buvo geriausi draugai.

– Nuostabios jūsų mintys, atrodo, kad ne vieną gyvenimą šioje Žemėje būtumėt nugyvenęs…

– Begyvendamas supratau viena – kad nėra kažkokių visuotinų normų. Tai, apie ką kalbėjau, yra mūsų šeimos gyvenimo normos. Mes taip gyvename. Ar gerai? Nežinau… Širdis sako, kad einu teisingu keliu. Kieno gi daugiau pasiklausi? Bet aš nesakau, kad ir kiti šitaip privalo gyventi. Kiekvienas turime pats atrasti, kas tinkamiausiai ir geriausia šeimai.

Nuostabus jausmas, kai vienas sūnus jau į penktą dešimtį įžengęs, o kitas dar tik penktokas – abu vienas kitą broliais vadina.

Dar mus labai suartina poilsis sodyboje. Džiaugiamės, kai turime svečių – visiems vietos užtenka. Ir Viktorijos, ir Kasparo draugams, jo visai klasei. Mes ir žaidžiame, ir kepame kepsnius ant grilio, bendraujame. Tėvai ir vaikai. Aš džiaugiuosi, kad galiu būti tarp žmonių, nors to bendravimo ir darbe man netrūksta. Galbūt ir čia aš tęsiu tėvų liniją… Jie visada mylėjo žmones. Turbūt nuo šeimos tradicijų pabėgti sunku? Bet nuo jų ir nereikia bėgti, jas reikia puoselėti ir tęsti.

– Trumpam nuo šeimos pabėkime į profesinius vandenis. Esate vienas iš "Baritonų trio" įkūrėjų. Savo metu jūs – trys frakuoti, solidūs džentelmenai – buvote be galo populiarūs. Ar grįžęs namo mokėdavote nusiimti puikybės karūną ir padėti ją į lentyną?

– O juk ši šauni idėja gimė tiesiog grimo kambaryje, kur mes, visi trys baritonai, grimuodavomės. Spontaniška buvo ta mintis. Apie 1996 m. pirmąsyk su teatru išvažiavome į JAV, turėjome bendrą projektą su Čikagos lietuvių opera. Vežėme ten K.V.Banaičio operą "Jūratė ir Kastytis". Pamenu, mes su "Baritonų trio" tik ką buvome kažką įrašę. Su mumis drauge keliavo puikus tenoras Virgilijus Noreika, kuriam davėme paklausyti savo įrašų, teiravomės jo nuomonės.

O karūnos? Neeee… Nė vienas mūsų karūnos ir noro dominuoti neturėjo. Gal todėl tiek metų esame kartu. Laikui bėgant prie mūsų vyriškos kompanijos prisijungė ir dama – solistė Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė. Kartu organizuojame festivalį "Operetė Kauno pilyje", kuris šįmet vyks jau 20-ąjį kartą. Šis festivalis, kaip ir Pažaislio muzikos festivalis, "Kaunas Jazz", jau turi savo nišą ir yra be galo mėgstamas kauniečių bei miesto svečių. Tik dabar ten dainuoti labiau skatiname jaunimą: man pačiam nebelieka laiko balso trenažui, repeticijoms. Norime padėkoti ir miestui, rėmėjams, kurie liko ištikimi šiuo sunkiu visiems pandemijos metu. Be jų sunku būtų buvę tęsti festivalį.

– Ir pabaigoje vėl grįžkime prie tėvystės, tik šįkart visai kitokios. Esate didelio daugialypio kolektyvo vadovas ir, tikiu, daugeliui savo darbuotojų beveik kaip tėvas. Viena tokiam kolektyvui yra vadovauti taikos metu, bet visai kas kita tuomet, kai, anot kai kurių internautų, Žemėje vyksta trečiasis pasaulinis karas.

– Jokiame darbe, ypač vadovaujamame, negali turėti išankstinių atsakymų į visus klausimus, būti visada ir viskam pasiruošęs (juokiasi). Sprendimus priimu aš – tai tiesa, bet turiu nuostabią komandą, į kurią visada galiu atsiremti. Žinoma, paskutinis žodis, kaip ir visa atsakomybė, tenka man. O tai nelengva našta. Išmokau normaliai reaguoti į pastabas. Ir vėl tėvelio išmintį prisiminiau… Jis mėgdavo sakyti, kad niekada nesistengčiau būti protingesnis už kitus. "Išmok apmąstyti, priimti kito patarimą, įsiklausyk", – sakė jis. Aš stengiuosi. Teatre dirba daug menininkų – kiekvienas su savo ego, su savo sielos jautrumu, ambicijomis. Stengiuosi suprasti, padėti, rasti bendrą kalbą su kiekvienu. Siekiu, kad kolektyve būtų toks pat glaudus ryšys kaip ir šeimoje. Kad čia dirbantys žmonės galėtų laisvai ir drąsiai bendrauti. Daug kas pastebi, kad mūsų teatre sklando gera aura. Už ją noriu padėkoti visam mūsų teatro kolektyvui.

– Ko Tėvo dienos proga palinkėtumėte būsimiems ir esamiems tėveliams?

– Palinkėčiau įsiklausyti ir stengtis suprasti savo vaikus. Negaliu sakyti esamiems ar būsimiems tėvams – darykite taip, kaip aš. Aš juk ne ponas Dievas – tik normalus žmogus su savo silpnybėmis, klaidomis ir patirtimis. Todėl pasikartosiu: tiesiog įsiklausykite į savo vaikus.