Neleido likti vienai
Vos įžengus į Bellos namus tapo aišku, kad pastarosios dienos čia kitokios nei įprastai. Ant žurnalinio stalelio – sūnaus atsiųstos gėlės, ant kito – valgomojo, išrikiuoti atvirukai ir dovanų maišeliai. Kol įsitaisiau ant minkštasuolio, bent kelis kartus supypsėjo ir Bellos mobilusis telefonas.
„Pasižadėjau sau, kad nieko nekviesiu, nedarysiu šventės. Švęsiu tada, kai bus taika. Bet neleido man, žmonės vis tiek ateina“, – pirmieji, anot B. Shirin, pasveikino ilgamečiai bičiuliai. Tai – Virginija Vitkienė, Ina Pukelytė ir profesorė Saulė Juzelėnienė. Pokalbiai užsitęsė, netrūko juoko, prisiminimų, o svarbiausia – nuoširdumo.
„Buvo linksma, įdomu, malonu. Ir net užmiršau, kad jau einu į naują dešimtmetį“, – prisipažino jubiliatė. Aštuoniasdešimtmetis jai tapo ne proga skaičiuoti metus, o sustoti ir pagalvoti apie gyvenimo patirtį, kurios užtektų ir knygai parašyti, ir paskaitoms vesti.
„Supratau, kad per mažai dalijuosi tuo, ką išmokau. Galėčiau kalbėti apie vaikų auklėjimą, apie streso valdymą, apie tai, kaip žmogus gali keistis. Jeigu man pavyko pasikeisti, gali ir kiti. Esu ne kartą pagalvojusi, kad netgi galėtų būti naujas projektas ar ciklas „Susitikimai su Bella“. Kodėl gi ne?“, – B. Shirin neabejojo, kad į galvą atėjusią idėją lydi ir galimybės.
Taip jos gyvenime esą buvo ne kartą. Svajonė, kad jos ir jos šeimos istorija būtų pasakojama aplinkiniams, virto spektakliu, kaip ir idėja, kad Lietuvoje atsirastų miestas, kuris suburtų viso pasaulio žmones.
„Taip aš įsitraukiau į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ veiklą“, – prisiminė menininkė, visuomenininkė ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė.
Ryšys su miestu
Su Kaunu Bella sieja jau visas dešimtmetis. Tiek pat metų ji ir su dienraščiu „Kauno diena“.
„O „Kauno tiesą“ žinau dar nuo vaikystės. Atsimenu, kaip tėtis kas rytą eidavo prie pašto dėžutės parsinešti laikraščio“, – B. Shirin patikslino, kad dešimt metų yra tik formalus skaičius gavus pilietybę. Ryšys su šiuo miestu prasidėjo gerokai anksčiau. Gimusi Kaune, Bella augo pačioje miesto širdyje – Laisvės alėjoje virš Centrinio knygyno.
„Mano tėtį paskyrė viso namo komendantu. Žmonės ateidavo ne dėl butų ar kokių dokumentų – jie ateidavo tartis, pasikalbėti, pagalbos. Durys nuolatos buvo varstomos“, – kalbant apie tėtį B. Shirin veidą užliejo šiluma, nors judviejų santykiai ne visada buvo paprasti. Laikrodininkas iš profesijos, menininkas širdyje, jis buvo griežtas ir reiklus. Veikiausiai tokį būdą diktavo žemaitiška prigimtis.
„Jis buvo vienas pirmųjų, kuris susitaupęs nusipirko motociklą. Laisvalaikiu sėdėdavo prie Virvytės upės ir piešdavo. Aš piešti nemokėjau, todėl prašydavau jo pagalbos. Ir meluoti nemokėjau – mokytojai iškart išsiduodavau, kad čia ne mano darbas“, – nors pati teptuko nemokėjo valdyti, meilę menui B. Shirin sako paveldėjusi iš abiejų tėvų.
Būdama maža ji žiūrėdavo ne tik vaikiškus spektaklius, bet kartas nuo karto su abiem – mama ir tėte – apsilankydavo muzikiniame teatre.
„Sėdėdavome ložėje. Tėtis vis kartodavo, kad šios vietos skirtos ne tik komunistams“, – B. Shirin pasakojo, kad toks gražus ryšys buvo tik vaikystėje. Augant tarp tėvo ir dukros atsirado įtampos. Bella norėjo daugiau laisvės, o tėtis – drausmės.
„Jis nemokėjo pasakyti gero žodžio. Buvo valdingas, visada teisus. O aš tam priešinausi. Labiausiai nemėgau, kai mama su tėte pykdavosi, o aš būdavau jų pasiuntine. Vieną dieną pasakiau: gana, kalbėkitės patys“, – prisiminė pašnekovė.
Gyvenimo pamokos
Ir nors šeimoje netrūko griežtumo, svarbiausias pamokas tėvai, Bellos įsitikinimu, perdavė ne žodžiais, o savo pavyzdžiu. Jos tėtis nuolatos akcentuodavo, kad nėra blogų tautų, yra tik įvairūs žmonės. Veikiausiai dėl to dabar Bella lengvai randa bendrą kalbą ir su senais bičiuliais, ir su nepažįstamaisiais.
„Jeigu matau pavargusią padavėją, pasakau, kokios gražios jos akys. Žinot, kiek nedaug kartais reikia žmogui. Ji nusišypso ir aš nusišypsau“, – kalbant jubiliatės lūpų kampučiai kilo į viršų.
Tėtis niekada negailėjo pinigų knygoms, todėl sugalvojusi, kad nori naujos, mažoji Bella žinodavo, kur rasti smulkių pinigėlių pirkiniui. Įprotis skaityti niekur nedingo. Knygos Bellos rankose ir tada kai širdis dainuoja, ir tada, kai ją kas nors slegia.
Vaikystėje pašnekovė išmoko dar vieną pamoką, kurią prisimena iki šiol. Tėvai norėjo, kad dukra grotų fortepijonu. Ji klusniai sėsdavo prie instrumento, nors mintimis būdavo kieme, kur lakstydavo kiti vaikai.
„Kiekvienas vaikas yra kam nors gabus. Vienam seksis matematika, kitam – sportas, trečiam – istorija ar menas. Bet mes labai dažnai bandome visus sutalpinti į vienus rėmus arba per vaikus įgyvendinti savo neišsipildžiusias svajones, – augindama sūnų B. Shirin, sako, vadovavosi visai kitais principais. – Prieš pirmąją klasę pasakiau: mokykis ne dėl pažymių, o dėl žinių. Su tavimi kas vakarą nesėdėsiu, bet jei reikės pagalbos – visada padėsiu.“
Bella įsitikinusi, kad vaikui svarbiausia ne kontrolė, o pasitikėjimas. Kai vaikui įdomu, jis pats ieško atsakymų. Mano sūnui reikėjo labai nedaug patarimų.“
Vidiniai pokyčiai
Bella Shirin dažnai sako, kad žmogų labiausiai pakeičia ne išorinės aplinkybės, o tai, ką jis pasirenka su jomis daryti. Šiandien visi, kurie pažįsta Bellą, apibūdina ją kaip ramią, šviesią, kiekvienam gerą žodį randančią moterį. Ji pati sako, tokia buvusi ne visada. Gyvenimas nepagailėjo skaudžių išbandymų – anksti teko išgyventi mamos netektį, rūpintis susirgusiu tėvu, vienai auginti sūnų. Po emigracijos į Izraelį sekė ilgi metai, kupini darbo, atsakomybės ir vidinės įtampos.
„Buvau nervinga. Greitai užsidegdavau, kartais pasakydavau tai, ko nereikia. Atrodė, kad taip ir turi būti, nes gyvenimas buvo išmokęs nuolat kovoti“, – prisiminė B. Shirin.
Lūžis įvyko visai netikėtai – grįžus į gimtąjį Kauną. Prieš daugiau nei dešimtmetį internete ieškodama buto nuomai Bella aptiko skelbimą apie namą, kuriame kadaise gimė. Atsitiktinumas? Ji tuo netiki.
„Pagalvojau, kad taip turėjo būti“, – pokalbį tęsė ji.
Esu dėkinga Kaunui ir žmonėms. Jų dėka nejaučiu savo metų.
Sugrįžusi į pažįstamas gatves Bella kasdien eidavo pro Centrinį knygyną, kol vieną dieną akis užkliuvo už nedidelės psichologijos knygelės. Smalsumo vedama nusipirko ją, nė nenumanydama, kad nuo kelių perskaitytų puslapių prasidės didžiausi gyvenimo pokyčiai. Knygoje buvo paprastas patarimas – kas rytą ir vakarą po 20 kartų kartoti sakinį: kiekvieną dieną mano gyvenimas visose srityse vis gerėja. Bella nusprendė pabandyti.
„Pradėjau tai kartoti, o paskui pradėjau kalbėtis pati su savimi. Klausiau savęs, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje pasielgiau būtent taip, kodėl pykau, kodėl įsižeisdavau. Tai buvo kelionė atgal į vaikystę, į save“, – B. Shirin įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus pirmiausia turi išmokti pažinti save.
Ne kitus kaltinti, ne ieškoti priežasčių aplinkoje, o sąžiningai atsakyti į sau nepatogiausius klausimus. Ar šiandien Bella tebekartoja anuomet išmoktą frazę? Nebe. Sako, jos paprasčiausiai nebereikia.
„Dabar gyvenu kitaip. Nebereikia savęs įtikinėti, kad bus geriau. Tiesiog žinau“, – menininkė neabejojo savo žodžiais.
Kuo daugiau šypsenų
Mudviem bekalbant apsidairiau po Bellos namus. Kiekvienas daiktas juose turi savo vietą ir savo istoriją. Moteris prasitarė, kad labai mėgsta tvarkytis. Svarbiausia, kad jai tai ne prievolė, o savotiškas ritualas, padedantis palaikyti ne tik namų, bet ir minčių tvarką.
„Man patinka tvarkytis. Sudėti daiktus į vietas, pažiūrėti, ko man nebereikia, ką kam nors galėčiau atiduoti“, – B. Shirin prisiminė gyvenimo tarpsnius, kai išorine tvarka bandė kompensuoti vidinę netvarką. Po mamos netekties Bella turėjo maniją pirkti. Nauji daiktai esą pagerindavo nuotaiką, tačiau tas jausmas greitai išgaruodavo. Tada apnikdavo savigrauža.
„Reikėjo ieškoti tikro nusiraminimo. Pirkimas padėdavo tik iki vakaro“, – moteris džiaugėsi, kad šiandien jos ramybės šaltiniai visai kitokie.
Tai knygos, spektakliai, pokalbiai, žmonės ir gebėjimas pastebėti kitą. Bella sako turinti stiprią intuiciją – jaučia, kai šalia esančiam, net ir nepažįstamam žmogui yra sunku. Anksčiau ji pati prieidavo, klausdavo, bandydavo padėti, tačiau tai ne visiems patikdavo. Todėl ji viskam leidžia vykti natūraliai. Kartais nutinka taip, kad visai nepažįstamas žmogus pats prieina prie jos.
„Sėdžiu kur nors „Akropolyje“ apsipirkusi, prieina moteris ir pradeda pasakoti savo gyvenimą. Ar manęs tai neslegia? Ne. Man gera išklausyti“, – jautrumas, kurį kadaise ne vienas bandė pakeisti, šiandien, anot pašnekovės, yra viena didžiausių jos stiprybių. Bella nepavydi. Nemoka ji ir pykti. Bėgant metams moteris suprato vieną dalyką – jeigu žmogus lieja tulžį ant kitų, dažniausiai jis pirmiausiai pyksta ant savęs. Užtat gerą žodį pasakyti jai lengva.
„Aš ir pati sulaukiu daug meilės iš kauniečių. Gatvėje mane atpažįsta, sustabdo, apkabina. Tokie susitikimai man yra vienas gražiausių ryšio su miestu ženklų. Esu dėkinga Kaunui ir žmonėms. Jų dėka nejaučiu savo metų, – B. Shirin džiaugėsi savo pasirinkimu likti Kaune, o ne kur nors kitur. – Turėjau galimybę gyventi Pietų Afrikoje, Amerikoje, bet nelikau ten. Kodėl? Aukšti dangoraižiai užstoja dangų, o man reikia laisvės.“
Saldumynų mėgėja
B. Shirin neslėpė, kad gyvenimas ją išmokė ne tik džiaugtis kitų meile, bet ir priimti save. Bella labai atvirai pasakojo ir apie sudėtingus santykius su savo kūnu, apie laikotarpius, kai po skaudžių išgyvenimų teko kovoti su anoreksija ir bulimija. Na, o šiandien ji juokiasi iš savo silpnybės saldumynams.
„Kol vyksta karas, priaugau svorio, nes mane ramina saldumynų valgymas. Keturi kilogramai... Bet juk viskas yra galvoje. Jeigu peliukas pavirs drambliu, mintyse jis vis tiek bus peliukas. Tai sau aš esu storulė, – dirstelėjusi į tuščią stalą, moteris klustelėjo: – Sakykit, o gal galiu pavaišinti? Duonos nevalgau, bet vieniems sausainiams niekaip nepavyksta atsispirti.“
Bella prisipažino, kad sau yra reikli, tačiau metams bėgant išmoko į save žvelgti daugiau švelniau. Ji įsitikinusi, kad svarbiausia – ne siekti tobulumo, o neprarasti smalsumo, gebėjimo džiaugtis mažais dalykais ir noro kasdien tapti bent truputį geresniu žmogumi. Todėl dabar ji svajoja ne apie didelius dalykus. Artimiausias noras – aplankyti sūnų. Jei viskas vyks pagal planą, kelionė turėtų įvykti rudenį.
„Ko sau palinkėčiau? – į mano užduotą klausimą baigiant pokalbį B. Shirin atsakė nė nemirktelėjusi: – Noriu, kad mano dėka nusišypsotų kuo daugiau žmonių.“