Mūsų gyvenime, kiekviename jo etape – metuose, dienoje, valandoje telpa praeitis ir dabartis. Buvęs Respublikinės Kauno ligoninės generalinis direktorius, Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas Stasys Gendvilis praeities neidealizuoja, brangina kiekvieną minutę ir net rytais nebeskubėdamas į ligoninę laisvo laiko pritrūksta.

– Beveik dvidešimt metų vadovavote buvusiai Kauno 3-iajai, dabar – Respublikinei Kauno ligoninei, šiemet pirmąkart didžiąsias metų šventes turbūt švenčiate be įtampos ir skubėjimo? Kaip jaučiatės, prieš pusmetį atsisveikinęs su tais, kuriuos matydavote kasdien?

– Su kolektyvu buvau suaugęs: tardavausi įvairiais klausimais, kartu priimdavome sprendimus. Man kolektyvo nuomonė buvo labai svarbi. Jei dabar liūdžiu, tai dėl nutrūkusių ryšių. Nėra dienos, kad rytą ir vakare nepagalvočiau apie visus: gydytojus, slaugytojas. Ir apie pacientus, kad jiems gerai sektųsi.

Galvojau, kad nebedirbdamas ligoninėje turėsiu daug laiko ir nebus ką veikti. Pasirodo, klydau. Pirmiausia, laiko nė kiek ne daugiau, tik galima geriau planuoti darbus, juos vykdyti be šalutinių trukdžių. Ir streso mažiau, bet jo išlieka.

– Vadovaujant Lietuvos gydytojų vadovų sąjungai?

– Taip, tenka išgyventi dėl sveikatos sistemos. Prastai ji finansuojama, maža balo, arba, kitaip sakant, paslaugų įkainio vertė, ypač už ligoninių pacientams suteiktas paslaugas. Tai jaudina visus medikus, vyriausiuosius gydytojus – ypač. Jie tikėjosi kompensacijos iš rezervo lėšų, jų pakankamai negauna – ir stresas. Ir aš su jais išgyvenu.

– Bet metų pabaigoje Vyriausybė gydymo įstaigoms papildomai skyrė lėšų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo.

– Rezerve yra apie 120 mln., o skyrė tik 40 mln. litų. Sveikatos priežiūros įstaigų vien įsiskolinimai per 10 mėnesių sudaro daugiau kaip 100 mln. litų. Taigi, skirta labai nedaug, šventinės nuotaikos tai tikrai nepridėjo. Nesumokėjus skolų, kreditoriai gali imtis sankcijų: įšaldyti įstaigų sąskaitas ar netgi jas areštuoti. Tai paralyžiuotų sveikatos priežiūros įstaigų veiklą.

– Kitais metais sveikatos apsaugos sistemai numatyta skirti 4,7 mlrd. litų, ir tai yra 322,8 mln. litų, arba 7,9 proc. daugiau, nei buvo skirta šiemet. Vadinasi, pinigų bus daugiau?

– Taip, nuo kitų metų prognozės šiek tiek geresnės. Jei bus padidinta balo vertė – jau šis tas, bet toli gražu nepakankamai. Visuomenė sensta, paslaugų reikia vis daugiau. Visi tai suvokia. Gydymo įstaigos iš tų lėšų ne tik moka darbuotojams atlyginimus, bet ir perka vaistus, medicinos priemones ir kitus reikmenis. Perka kai kurias paslaugas, pavyzdžiui, skalbimo, valymo ir pan. Turi sumokėti už šildymą, vandenį, elektrą, o visa tai ne pinga, bet brangsta, ir, nedidėjant finansavimui, įstaigoms tampa vis sunkiau subalansuoti biudžetą.

– Bet jūs buvote subalansavęs ir be padidintų įkainių. Ar reikia mums tiek daug ligoninių, ar jos dirba rentabiliai, nešvaistomos lėšos?

– Jūs užsiminėte apie labai opią problemą. Tai – sveikatos priežiūros, gydymo įstaigų ir visos sistemos pertvarkos problema. Blogiausia, kad, keičiantis vyriausybėms, nėra tęstinumo. Jei viena Vyriausybė tęstų prieš tai buvusios pradėtus darbus, lygiai taip būtų ir sveikatos sistemoje, būtų daug geriau. Dabar gi ateina nauja Vyriausybė ar naujas įstaigos vadovas, ir viskas keičiasi, kas pradėta – negerai, viskas pradedama iš naujo. Dabar ministras sako, kad nė viena įstaiga nenukentės, jų nemažės. Vadinasi, tai, kad įstaigos buvo jungiamos, siekiant nedubliuoti darbo, racionaliau paskirstyti paslaugas ir lėšas, jas taupyti – to lyg ir nereikėjo. Gal bus rastas ir kitas kelias, bet ar jis bus geresnis, dar neaišku.

– Jūs padarėte didelę pertvarką: suvienijote kelias ligonines ir niekas nenukentėjo, o ekonominis efektas buvo 5 mln. litų per paskutiniuosius metus. Dabar naujasis Respublikinės Kauno ligoninės vadovas vėl daro reformą...

– Nenorėčiau apie tai kalbėti, juolab vertinti, nes būtų neetiška. Jei jau prakalbote šia tema, beje, tokio klausimo sulaukiau ir Sveikatos apsaugos ministerijoje, tai galiu paaiškinti, kaip vyksta reformos.

Kiekviena jų sukelia bruzdėjimą, staigi – nepasitenkinimą. Jo nebūtų ir reformos galėtų vykti greičiau, jei joms būtų skiriama pakankamai lėšų. Per pradinius Respublikinės Kauno ligoninės restruktūrizacijos etapus lėšų buvo skiriama daugiau, todėl labai pasiteisino Garliavos ligoninės prijungimas. Niekas nenukentėjo, Garliavoje liko ir puiki ambulatorinė-konsultacinė pagalba, ir buvo įsteigta gera slaugos ligoninė.

Vėliau lėšų nebuvo skirta, o reforma vyko. Prie ligoninės prijungtos įstaigos su skolomis. Taigi, reikėjo subalansuoti bendrą ligoninės biudžetą. Restruktūrizaciją vykdyti greičiau nebuvo galima, nes būtų nukentėję kiti ligoninės išlaidų segmentai: galbūt atlyginimai, įsigyjant reikalingas prekes – paslaugos pacientams. Dėl to reforma buvo gal ir nepakankamai greita.

– Bet be nuostolių ir darbuotojų nepasitenkinimo?

– Vykdant reformą reikia labai daug dirbti su kolektyvu. Esu dėkingas jauniems žmonėms, su kuriais kūrėme ne tik pertvarkos, bet ir strateginį planą iki 2020 m. Tai pareikalavo didelio būrio specialistų pastangų: skyrių vadovų, viso kolektyvo atstovų. Tik nušlifavus, nugludinus planą jis buvo priimtas. Gal ir ne visi buvo patenkinti, bet pavyko susitarti.

Visi medikai, kurie dirba su pacientais, turi būti labai taktiški, korektiški, švelnūs. Jie nori, kad lygiai taip ir su jais būtų elgiamasi. Vis dėlto svarbiausia, kad vykdant bet kokią reformą nenukentėtų pacientai, personalas ir visi ligoninės darbuotojai.

– Jus kvietė likti dirbti ligoninėje. Kodėl nesutikote?

– Tai buvo ne tiesioginis kvietimas, o daugiau mandagumo gestas. Kai ministras su manimi, buvusiu vadovu, atsisveikino ir sveikino naująjį vadovą, man buvo pasakyta: būsite kviečiamas dirbti ligoninėje eiti kitas pareigas. Tačiau iš esmės nebuvo kalbama, ką reikėtų dirbti, kuo galėčiau prisidėti ar ko iš manęs būtų tikimasi. Aš nesitikėjau jokio pasiūlymo, buvau nusprendęs nebedirbti. Juk reikia žinoti, kada ateiti, kada išeiti.

– Kaip reformos vyksta pamažu, ligoniai sveiksta iš lėto, taip ir nuo įtempto darbo pravartu vaduotis palaipsniui.

– Galbūt, bet keičiant pareigas reikia žinoti, su kokia komanda dirbsi. Dabartinį ligoninės vadovą daktarą Liną Vitkų labai gerai pažinojau ir galėčiau su juo eiti į žygį, bet su naująja jo komanda, manau, nebūčiau buvęs vienmintis. Taigi, net ir gavęs pasiūlymą, nebūčiau jo priėmęs, kad nebūtų kaip Krylovo pasakėčioje, kai vienas gyvis tempė vežimą į vieną, kitas – į kitą pusę.

– Nebeapsilankote ligoninėje?

– Apsilankau, ir einu į ją drąsiai. Išdirbus beveik 20 metų ir stengusis nieko blogo nedaryti, malonu susitikti su darbuotojais, netgi pažįstamų pacientų sutinku.

– Nuolat lankydavote ligonius, kai buvote generalinis direktorius. Kaip rasdavote tam laiko?

– Norėdavau aplankyti kiekvieną sunkesnį ligonį, kai išgirsdavau apie tokius per rytinius pasitarimus, pamatydavau reanimacijos skyriuje. Tikrai svarbu žinoti, kaip tokiam ligoniui sekasi, kaip vyksta gydymo procesas, ar visi deda pakankamai pastangų. Pastebėdavau ir tai, kad paklodė po operacijos kruvina ar kažkas ligoniui nepatogu. Apie tai darbuotojams pasakydavau ne bardamas juos, o nuoširdžiai: juk personalas daug darbo turi, gal ne viską spėja pamatyti.

To esu išmokęs ir iš savo mokytojų. Profesorius Zigmas Januškevičius anksti rytą apeidavo ligonius kartu su gydytojais ir studentais. Man tai išliko atmintyje kaip šventas darbas. Ir gydytojas Antanas Vinkus, būdamas Kauno ir kitų klinikų vadovu, žinojau, anksčiausiai ateidavo ir pirmiausia aplankydavo ligonius. Jiems geriau, kai jaučia ne tik gydančio gydytojo, bet ir viso personalo dėmesį. Kiekvienam pacientui atjauta labai svarbi.

– Kokia jūsų sveikata?

– Ačiū, nebloga. Jei būčiau visai be darbo, gal pasikeitimus ir būtų buvę sunkiau išgyventi. Vienas mano kolega yra pajuokavęs, kad reikia minkštai nusileisti, kalbant kosmonautų terminais. Kietas nusileidimas dažniau paveikia ir sveikatą.

Aš esu dėkingas Gydytojų vadovų sąjungai, kad mane įvertino ir dar kartą perrinko būti asociacijos prezidentu. Man atrodė, kad nebūnant gydymo įstaigos vadovu nedera vadovauti tokiai sąjungai, bet pateikė pavyzdį, kad bankininkų asociacijos vadovas neturi savo banko. Iš trečio karto sutikau, kad balsuotų. Balsuodami išrinko mane.

– Ir vėl neturite laisvo laiko?

– Pasišventęs vien šiam darbui, jį tarsi atradau iš naujo. Nesitikėjau, kad jo tiek daug. Anksčiau galėdavau pavesti ligoninės darbuotojams ekspertuoti teisės aktus ir kitus dokumentus, dabar tai darau pats. Dar padeda labai sumani, darbšti referentė.

– Turite Gydytojų vadovų sąjungos biurą?

– Ne, bet gydytojas L.Vitkus žadėjo skirti patalpas Respublikinėje Kauno ligoninėje, manau, savo žodžio laikysis, bus surastas kambarys ar dalis kambario. Kol kas dirbu namuose ar bandau kur nors prisiglausti. Porą kartų per savaitę tenka nuvažiuoti į Vilnių.

– Kokia jūsų darbo diena dabar?

– Rytinė valanda skirta fiziškai aktyviai veiklai: pasimankštinti, pasivaikščioti, po to – prie darbų, prie popierių. Dažnai vykstu į gydymo įstaigas, į asociacijos valdybos, tarybos posėdžius. Juos rengia ir pasitarti kviečia ir šalies gydymo įstaigos, o tai padeda išsamiau susipažinti su jų veikla, pasikalbėti su personalu, analizuoti problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų, siūlyti juos politikams. Jau ketvirta kadencija, kai vadovauju Lietuvos gydytojų vadovų sąjungai. Per tą laikotarpį visokių darbų buvo. Priklausome Europos asociacijai, kuri leidžia žurnalą "Europos ligoninė". Kitiems metams parengėme straipsnių ciklą "Objektyve – Lietuva", tai jau esame darę ne kartą. Toks darbas mielas, turi išliekamąją vertę.

Neseniai vyko konferencija apie viešojo sektoriaus efektyvinimą. Joje dalyvavo nemažai užsieniečių. Svarstėme, kaip, esant lėšų deficitui, o jų sveikatos sektoriui trūksta visoje Europoje, pasiekti kuo geriausių darbo rezultatų, užsitikrinti finansavimą, kad įstaigos galėtų planuoti savo veiklą bent 3–5 metams į priekį.

– Kaip jaustis gerai, išsaugoti sveikatą šiais nepriteklių, sumaterialėjimo, nepasitenkinimo laikais?

– Aš nedejuoju, man pakanka, kiek turime. Vaikai jau savarankiški.

– Jūsų žmona dirba?

– Ne, išėjo iš darbo, solidarizuodamasi su manimi, nors darbo sutartis dar nebuvo pasibaigusi. Ji yra biofizikė, dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos institute vyriausiąja mokslo darbuotoja. Galvojome kitaip gyventi, bet taip susiklostė, kad lieki dirbti ir negali išsisukti kaip iš voverės rato. Bet aš džiaugiuosi tuo, ką turiu, džiaugiuosi gyvenimu.