„Vizas gyvenimui“ tūkstančiams žydų išrašiusio konsulo namus-muziejų atnaujinti apsiėmusi menininkė sako, jog jai itin svarbu „susieti Č. Sugiharos istoriją su platesnėmis istorijomis“.

„Noriu susitelkti į Č. Sugiharos istoriją, tačiau atskleisti ir raibulius aplink ją, – BNS šią savaitę sakė į Kauną atvykusi britų menininkė. – Č. Sugihara išlieka centru, net konkrečiau – sprendimo pasirašyti vizas momentas. Viskas sukasi aplink jį. Stebėdami detales mes suprantame globalius dalykus: tyrinėdami šį momentą, patekdami į jį, pamatome, kaip jis įsikomponuoja likusiame pasaulyje.“

Pasak jos, momentas, kai turi priimti sunkų sprendimą, vertindamas tai, kas patogu, bei tai, kas teisinga, yra bendražmogiškas ir pažįstamas kiekvienam, todėl padeda priartinti iš pažiūros tolimą Kaune tarpukariu gyvenusio japono istoriją prie kiekvieno iš mūsų.

Kaune dirbęs Č. Sugihara 1939–1940 metais su olandų konsulu Janu Zvartendijku (Janu Zvartendeiku) čia išdavė „vizas gyvenimui“, išgelbėjusias ne mažiau kaip 6 tūkst. žydų gyvybių.

Vienas esminis sprendimas

Iki pandemijos diplomato namas Žaliakalnyje, iš kurio atsiveria centrinės Kauno dalies vaizdas, buvo lankytojų iš Japonijos traukos centras. Dėl COVID-19 apribojimų šios šalies turistų srautui nusekus, muziejus, pristatantis Č. Sugiharos veiklą autentiškame name, kuriame jis gyveno, ieško naujų formų save aktualizuoti.

J. Kagan, kuri nuo 2017 metų dalyvauja įvairiuose kultūriniuose projektuose Kaune, kurdama įtraukias, patyrimais ir tyrinėjimu paremtas parodas ir instaliacijas, iki rugsėjo sukurs muziejui naują ekspozicijos koncepciją. Koncepcijos rengimą iš dalies finansuoja Užsienio reikalų ministerija.

Č. Sugiharos istoriją menininkė siekia paversti emocine kelione, atskleisiančia sudėtingus pasirinkimus, tarpukario Kauno bei dramatiškus pabėgėlių, Holokausto, Antrojo pasaulinio karo kontekstus. Jie, kaip pastebi J. Kagan, yra netikėtai aktualūs ir šiandien.

„Turi vieną mažulytę istoriją, praktiškai akimirką – kai Č. Sugihara nusprendžia pasirašyti tas vizas. Tačiau per tą akimirką gali reflektuoti daugybę kitų istorijų – tiek politinių, tiek istorinių, tačiau ir etinių, moralinių. Šie istorijos elementai išlieka neįtikėtinai šiuolaikiniai, o muziejui reikia būti šiuolaikiškam. Štai mes esame Kaune Ukrainoje vykstant karui“, – kalbėjo menininkė, pastebėjusi, jog klausimas, kaip spręsti karo pabėgėlių krizę, staiga tampa nebe istorija, o realija.

Noriu, kad žmonės tyrinėtų – jiems patinka tyrinėti.

Menininkė pripažįsta, jog kol kas turi tik abstrakčią idėją, kas galėtų būti įgyvendinta Č. Sugiharos namuose, tačiau yra tikra dėl viena – eksponatai turėtų būti nukabinti nuo sienų ir tapti tyrinėjimo objektu.

„Noriu, kad žmonės tyrinėtų – jiems patinka tyrinėti. Vietoj to, kad žiūrėtų į nuotraukas, lengvai matomas ant sienų, jiems gali tekti jų ieškoti dokumentų spintoje“, – apie planus kalbėjo menininkė.

T. Biliūno / BNS nuotr. 

Pateiks miesto kontekste

J. Kagan taip pat norėtų Č. Sugiharos namus pateikti Kauno kontekste, parodyti, kaip ši įsipina į miesto audinį, kad tai nebūtų tik „ant kalno esantis Japonijos ambasados pastatas“.

„Siūlau sukurti garso patirtį, prasidedančią miesto centre, į kurią galėtumei leistis su ausinėmis savo telefone. Ji prasidėtų Laisvės alėjoje ir atvestų iki namo. Kol jį pasieki, gauni patirties, garsų, istorijos nuotrupų, – pasakojo J. Kagan. – Kita kelionė po to, kai išeini, pasakotų, kas ištiko tuos, kuriems nepavyko pabėgti.“

„Tad mes paliktume namą ir grįžtume į miestą, apžiūrėtume geležinkelio stotį, galvodami apie deportacijas, eitume per Ramybės parką, galvodami apie partizanus, eitume Miško gatve pro „Lietūkio“ žudynių vietą, – kalbėjo ji. – Tai nėra tik pažintis su šia istorija atskirai, bet jos integravimas į pasaulį.“

Jai svarbu, kad išgirsti, paliesti ir kitaip tiesiogiai patirti istoriją lankytojai galėtų ir Č. Sugiharos namuose. Ji planuoja, jog name galėtų atsirasti daugiau erdvių, primenančių diplomato ir jo šeimos gyvenamąją aplinką, o autentiškiems ir vertingiems eksponatams sukurti kopijas, kurias būtų galima paimti į rankas.

„Manau, kad turime sau leisti nesureikšminti istorijos. Sureikšminti dalykus, kurie svarbūs, tačiau išsaugoti laisvę ir gebėjimą šiek tiek pažaisti“, – kalbėjo ji.

Kurdama ekspoziciją J. Kagan taip pat norėtų pastatyti lankytoją į pabėgėlio vaidmenį – galbūt suteikti jam galimybę pačiam gauti vizą.

„Manau, kad pradėsime nuo Sugiharos istorijos, tyrinėsime Kauno istoriją tuo metu, tyrinėsime pabėgėlių istoriją ir ką reiškė išvykti“, – kalbėjo ji.

Pasak menininkės, vienas iš didžiausių iššūkių kuriant ekspoziciją bus perteikti jos greitį: tai, kaip staiga klostėsi įvykiai, apie kuriuos kalbama.

Parengus koncepciją, prasidės finansavimo jam paieškos Lietuvoje ir užsienyje. Planuojama, jog projekto įgyvendinimo kaina galėtų siekti kiek daugiau nei 100 tūkst. eurų, tačiau tiek J. Kagan, tiek Sugiharos namų atstovai pabrėžia, jog tai – labai orientacinė suma, kuri eigoje gali kisti tiek į vieną, tiek į kitą pusę ir bus smarkiai nulemta finansavimo, kurį pavyks gauti.

Norėtų įprasminti ir „Lietūkio“ žudynių vietą

Didžiojoje Britanijoje užaugusios J. Kagan tėvai – kauniečiai Juozapas Kaganas ir Margarita Štromaitė. Jos dėdė iš mamos pusės buvo politologas Aleksandras Štromas, teta – teatrologė Irena Veisaitė.

Menininkės tėvai susipažino ir susituokė Kauno gete. Padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, geležies liejykloje, kurioje tėtis dirbo kaip geto kalinys, jie įsirengė slėptuvę – medinę dėžę, kurioje išgyveno maždaug devynis mėnesius.

J. Kagan šią istoriją pernai Kauno – Europos kultūros sostinės metu papasakojo parodoje „Iš tamsos“.

Ji sako, kad jai svarbu net ir tamsiausiose istorijose rasti ne šviesą (angl. light), bet džiaugsmą (delight).

„Šis džiaugsmo, atradimo jausmas yra net ir tamsiausiose istorijose. Tad kaip sukurti kažką, kas net ir tada, kai tu kalbi apie siaubingai tamsius laikus, turėtų šį jausmą?“ – apie savo kūrybą pasakojo menininkė.

Ji teigia, kad vienas iš projektų, kurį ateityje norėtų įgyvendinti Kaune – tinkamesnis „Lietūkio“ žydų žudynių vietos Kauno Naujamiestyje įamžinimas.

Naciams okupavus šalį Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ garažų teritorijoje 1941 metų birželio 27 dieną buvo viešai ir žiauriai nukankinta daugiau nei 50 Lietuvos žydų.

Dabar šioje vietoje yra Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija, o žudynių vietą žymi paminklinis akmuo jos kieme.

J. Kagan, kurios senelis buvo tarp nužudytųjų šio pogromo metu, norėtų įrengti čia „kažką tokio neįprasto, jog žmonės norėtų užeiti ir pažiūrėti“.

Parodoje „Iš tamsos“ šią vietą reprezentavo besiranganti vandens žarna – jos buvo naudojamos žudynėse. Menininkė svarsto, jog vanduo, besiliejantis į gatvę, galėtų tapti šios erdvės, kurią vadina „geografiškai, fiziškai, emociškai ir morališkai komplikuota“, įprasminimu.

Nors J. Kagan artimieji nukentėjo nuo Holokausto Lietuvoje, ji teigia, kad šeimoje visad buvo laikomasi pozicijos, jog už nusikaltimą atsako ne tauta, o asmeniškai tas, kuris jį padarė.

Šį požiūrį perėmusi menininkė teigia esanti maloniai nustebinta kauniečių ir lietuvių didelio dėmesio kultūrai, o Kaune sako bis labiau besijaučianti kaip antruosiuose namuose.