Šiuo metu Domeikavos parapijoje vykstantys pokyčiai – projekto „Kauno arkivyskupijos „Carito“ institucinis stiprinimas“ pasekmė. Kaip „Kauno dienai“ pasakojo šio projekto koordinatorius Tautvydas Šukys, jau įvyko keli susitikimai su parapijos pastoracinės tarybos nariais ir aktyviais parapijiečiais: „Per šio projekto metu vykusius susitikimus su parapijiečiais paaiškėjo, kad norinčių prisidėti tikrai yra, tik juos reikia suburti ir koordinuoti. Klebonas Gintaras Pūras šį „Carito“ projektą mato kaip vieną iš strateginių parapijos veiklos sričių.“

Pradiniame veiklos etape kuriama duomenų bazė, kurioje nesunkiai matytųsi savanorių, į kuriuos būtų galima kreiptis pagalbos, pajėgos ir galimybės ir kurioje aiškiai matytųsi žmonių pagalbos poreikiai.

T. Šukys svarsto: tarkime, žmogus dirba prie kompiuterio ir galėtų administruoti socialinius tinklus – priimti informaciją, ar paskleisti reikiamą žinią; gal yra labiau linkęs aplankyti vienišus senolius arba, pavyzdžiui, kažkam reikia viryklės, o kažkas gal keičia buitinę techniką ir, užuot išmetęs, ją galėtų perduoti tam, kuriam jos reikia.

Anksčiau „Caritas“ sandėliuodavo viską, ką žmonės turi atliekamo. Anot T. Šukio, bus stengiamasi koordinuoti taip, kad reikiama pagalba važiuotų tiesiai į tą kiemą, kuriam tos pagalbos prireikė. Klebono G. Pūro palaiminimu, svarstomas ir etato parapijoje steigimas, kad būtų žmogus, kuris nuolat galėtų priimti duodančius ir prašančius.

„Carito“ archyvo nuotr.

Iki Kalėdų ruošiami lauknešėliai sunkiai gyvenantiems parapijiečiams. Šios tradicinės akcijos vyko ir seniau, tačiau pasipildė norinčių padėti gretos, o tai jau naujojo projekto pradžios nuopelnas.

„Kol kas negalėčiau pasigirti kokia nors unikalia projekto veikla. Žengiami pirmieji žingsniai buriant bendruomenę. Reali veikla pagal bendruomenės poreikį planuojama kitąmet, bet pirmiausia turime labai aiškiai žinoti poreikius“, – tęsia T. Šukys.

Anot koordinatoriaus, kiekvienoje vietovėje susiduriama su vargstančiais. Žinoma, daug lengviau pamatyti išorinį greta gyvenančių žmonių skurdą, kai stokojama maisto, drabužių, vaistų ar patogesnės buities, todėl dažniausiai ir sulaukiama prašymų pagal galimybes padėti šiose srityse. Kita vertus, kai kurių gyventojų poreikiai gali likti nežinomi, nepastebėti, ypač, kai tai būna susiję su dvasiniais išgyvenimais, patiriama vienatve. T. Šukys pastebi, jog visada išlieka rizika, kad dėl turimų išteklių ribotumo kai kurie žmonių poreikiai gali būti objektyviai neatliepti: „Norisi, kad „Caritas“ efektyviai prisidėtų prie laimingesnės visuomenės kūrimo tiek globaliu, tiek ir lokaliu lygmeniu, o dalyvavimas „Carito“ veikloje taptų kiekvieno konkrečios parapijos nario garbės reikalu. Nesvarbu, kiek ir kaip žmogus gali prisidėti. Svarbu, kad kiekvienas žinotų, kad bus priimtas toks, koks jis yra, neatsižvelgiant į tai, ar jis prašo pagalbos ar ją teikia. Juk gerumas mus vienija ir leidžia atrasti tikrąją mūsų gyvenimo prasmę ir pilnatvę trumpoje kelionėje į Amžinybę.“