Laukia teismo sprendimo

Į Kauną trumpam sugrįžę, šiuo metu Suomijoje gyvenantys Gatajevai su didžiuliu jauduliu laukia pirmadienio. Galbūt tądien nuskambės Lietuvos teismo sprendimas, leisiantis susigrąžinti nuo kūdikystės užaugintas penkias mergaites, kurios paimtos iš Gatajevų tebeauga vaikų globos namuose.

Kadaise apsiėmę auginti beglobius vaikus, kurių karo zona virtusioje Čečėnijoje atsirado daugybė, Gatajevai dalį jų apgyvendino Lietuvoje.

"Gyvenome kaip šeima. Vaikai į Lietuvą atvažiuodavo, būdavo gydomi, jeigu to reikėdavo, mokėsi, vėliau įgydavo specialybę, o kai jausdavosi pasiruošę, pradėdavo savarankišką gyvenimą", – pasakojo M. Gatajevas.

Išsibarstę po Europą

Net sunku suskaičiuoti, kiek vaikų jie yra išgelbėję nuo bado, valkatavimo ir suteikė šiltus namus bei socialinių įgūdžių. Vienu metu jie buvo priglaudę net 82 vaikus. Vieni pas juos užsibūdavo, kol atsirasdavo giminių, galinčių jais pasirūpinti, kiti – likdavo, kol suaugs.

Gatajevai pasakojo, kad su buvusiais globotiniais, kurių ne vieną išaugino nuo pat kūdikystės, bendrauja ir jiems suaugus. Keičiasi nuotraukomis, vis susiskambina, susirašo, nes gausios šeimos atžalos išsibarsčiusios po visą Europą ir dar toliau.

Viešai gerų žodžių Gatajevams jų globotiniai negaili, nepaisant to, kad pora teismo buvo pripažinta kalta dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Skambi istorija

Teismų karuselė įsisuko po pilnametės su jais tebegyvenusios buvusios globotinės Sedos skundo.

Ši byla žiniasklaidoje linksniuota ne tik kaip smurto šeimoje, bet ir kaip galimas susidorojimo su Gatajevais atvejis Rusijos ar kitokių tarnybų iniciatyva ir pastangomis. Pagal Gatajevų našlaičių pasakojimus buvo sukurti du dokumentiniai filmai Vokietijoje ir Suomijoje, išleista knyga anglų ir suomių kalbomis.

"Žiūrovams natūraliai kildavo klausimas, iš kur Čečėnijoje tiek našlaičių. Atsakymas – Rusijos agresijos išdava. Tuo Rusijai ir galėjo užkliūti Gatajevų veikla bei galbūt todėl ir norėta juos apjuodinti", – svarstė apžvalgininkai.

Kita kelta versija – Lietuvos bandymas pasipraktikuoti kovojant su galimu terorizmu. Byloje kyšojo ir Valstybės saugumo departamento ausys – su nukentėjusiąja, buvusia Gatajevų globotine artimai bendravo buvęs departamento darbuotojas.

Jaučia nostalgiją

Su Gatajevais susitikome V.Putvinskio gatvėje Kaune, prie namo, kuriame prižiūrimi tai Maliko, tai Khadizhat gyveno dešimt iš 24 Lietuvoje paskutiniais metais jų globotų vaikų.

"Aš trumpam užbėgsiu pas kaimynus. Mes taip gerai su jais sutarėme", – neatsispyrė norui aplankyti buvusius draugus moteris.

– Kokie jausmai apėmė apsilankius prie šio namo, kuriame praleidote dešimt metų? – pasiteiravome abiejų sutuoktinių, kai Khadizhat vėl prisijungė prie mūsų.

Kh.G.: Nostalgija. Čia patyrėme labai gerų akimirkų. Augo vaikai, mokėsi. Žiūrėk, ten grafičiai, kuriuos nupiešė mūsų vaikas. Jiems labai patikdavo ten aukštai žaisti, o man taip baisu būdavo (kilstelėjo galvą aukštyn virš sandėliukų, kurių stogą įrėminę turėklai).

M.G.: Čia buvo antrasis mūsų namas. Kiti vaikai gyveno Karmėlavoje. Ateityje visi planavome gyventi kartu – Karmėlavoje norėjome pirkti namą, draugai būtų padėję jį įsigyti ir įsirengti, bet nespėjome.

Skaudūs prisiminimai

– Į Lietuvą atvažiavote tam, kad pasimatytumėte su penkiomis globotinėmis, kurios teismų sprendimu jau aštuntus metus auga ne su jumis, o vaikų globos įstaigoje.

M.G.: Tęsiantis teismams biologinių vaikų nematėme vienuolika mėnesių – kol buvome įkalinti, o su kitais nepilnamečiais susitikti neleido net aštuonerius metus. Pirmą kartą po ilgos pertraukos šias mergaites, kurios dar ir dabar nėra sulaukusios pilnametystės, pamatėme tik pernai.

K.G.: Be galo skauda širdį, nes viena mergaitė šiuo metu yra gydoma narkologijos centre Kaune. Kita mergaitė – reabilitacijos klinikoje. Abi auginome beveik nuo pat jų gimimo. Tai buvo mano ir Maliko bemiegės naktys. Prieš išardant mūsų šeimą mergaitės jokių sveikatos bėdų neturėjo. Bet jų atsirado, kai valdžia į mūsų šeimą įsikišo norėdama išgelbėti vaikus neva nuo tėvų teroro. Ką jie padarė su mūsų vaikais? Atėmė sveikučius ir geručius, jie mokėjo savo gimtąją čečėnų kalbą, žinojo čečėnų kultūrą, mokėjo padengti stalą ir t.t. Dabar jie jau viską pamiršę, nemoka tvarkytis, gaminti, kalbėti gimtąja kalba.

Vaikus atėmė argumentuodami, kad jiems su mumis blogai. Tai kur jų gyvenimo pagerėjimo rezultatai? Tie vaikai, kurie liko kartu su mumis, gyvena tikrai gerai. Jie jaučiasi mylimi, puikiai kalba net penkiomis kalbomis: čečėnų, rusų, lietuvių, anglų ir suomių. Dar mokosi švediškai, o dukra sumanė mokytis ir vietnamietiškai.

Mes niekada nepasidavėme ir tikimės, kada nors vėl gyventi kartu su mergaitėmis. Rengėme piketus, rašiau ir Prezidentei. Siekėme susitikimų, vaikų globos namų direktoriaus prašėme mergaitėms perduoti bent mūsų žodžius, kad jas mylime, kad kada nors vėl būsime kartu. Mums buvo pasakyta nedalyti tuščių pažadų. Vis tiek siųsdavome dovanas, prašėme giminaičių jas aplankyti – visaip bandėme išlaikyti ryšius, bet juos čikt ir nukirpo. Ir po ilgos tylos, trukusios metų metus, labai maloniai nustebome, kai sulaukėme mergaičių skambučio. Savo iniciatyva. Nesuprantu Kauno rajono savivaldybės administracijos ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos. Nesuvokiama jų logika neatiduoti mums mergaičių, nors teisme jos pačios pareiškė, kad nori su mumis gyventi. Maža to, mūsų autoritetą joms pripažįsta pats vaikų globos įstaigos vadovas, o Suomija pripažįsta mūsų, kaip šių mergaičių globėjų, teises.

Karo grimasos

– Kaip pas jus atsirado tiek daug globotinių?

M.G.: Prieš dvidešimt metų, per pirmąjį Čečėnijos karą abu su Khadizhat neatlygintinai dirbome Grozno centrinėje komendantūroje. Aš – apsaugoje, Khadizhat – medicinos sesele.

K.G.: Vieną dieną į komendantūrą, kai joje nebuvo Maliko, atvežė šešis alkanus, apskurusius, utėlėtus, niežais apėjusius berniukus. Mažiausiam tada buvo devyneri metai. Vaikų namai buvo sugriuvę, tad nebebuvo, kur jų dėti. Mes tuo metu gyvenome pas draugus armėnus, nes mūsų namai taip pat buvo subombarduoti. Visus šešis vaikus nusprendžiau bent vienai nakčiai pasiimti pas armėnus. Galvojau, tilpsime kaip nors. Mus nuvežė namo. Vaikai, išlipę iš mašinos, puolė bėgti prie Maliko ir šaukti "Tėti!" (juokėsi abu, prisiminę tą momentą).

M.G.: Kai kurie tų vaikų buvo gana įžūlūs. Nemažai laiko buvo praleidę vieni gatvėse, išgyveno vogdami.

K.G.: Kaimynai užkūrė pirtį, Malikas vaikus apkirpo, išmaudėme, perrengėme. Naktį kažkuris išgirdo, kaip kalbėjomės, kad juos perduosime į vaikų namus ir pabėgo. Vaikus radome ir prižadėjome, kad jeigu gausime leidimą, juos pasiliksime.

M.G.: Vėliau vos ne kasdien vaikai į šeimą atsivesdavo vis naujų vaikų – benamius savo draugus. Vakare žiūrime, jau septyni vaikai, nors ryte dar buvo šeši. Klausiu, o tu iš kur? O jis: tėti, labas! (kvatojo prisiminęs šeimos pagausėjimo aplinkybes).

K.G.: Kai vaikų turėjome jau apie šešiolika, mums patarė užregistruoti šeimyninius vaikų globos namus, bet ir toliau gyvenome kaip šeima.

Siūlė vykti į Italiją

– Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

M.G.: Iš pradžių labdaros organizacijos į Lietuvą mus pakvietė atostogų. Mūsų vaikai lietuvių šeimose gyveno tris mėnesius, po to grįžome į Grozną.

Kh.G.: Ačiū visiems, priėmusiems mūsų vaikus!

M.G.: Po dvejų metų prasidėjus antrajam karui, kuris buvo dar žiauresnis, mūsų vaikų namai buvo evakuoti į Ukrainą. Ten iš vienos Italijos grafienės atėjo pasiūlymas keltis į Turiną. Ji žadėjo visiems apmokėti kelionę, pragyvenimo išlaidas. Tačiau tik dalis vaikų – vyresnieji – turėjo užsienio pasus. Tuo metu gauti naujus užsienio pasus buvo neįmanoma. Vis tiek bandėme. Nepavyko. Tuomet pasiūlė atvažiuoti tik tiems, kurie turi pasus, o kitus vaikus turėjome palikti kituose vaikų namuose. Sąžinė neleido palikti tų vaikų. Tada mums pasiūlė apsigyventi Lietuvoje. Pasų neturėjusius vaikus vis tiek turėjome palikti Ukrainoje, bet, kai nedidelis atstumas, galėjome juos dažnai lankyti ir jais rūpintis. Vėliau kai kurie mūsų vaikų namų buvo perkelti atgal į Grozną. Khadizhat vaikais rūpinosi važinėdama tarp Kauno, Karmėlavos ir Grozno.

Toks gyvenimas. Nesigailiu, kad nevykau į Italiją. Lietuvoje mums patiko. Ir dabar patinka. Atvykstu ir atvyksiu aplankyti vaikų, draugų, bet ne gyventi. Po to, kas nutiko, ką su mumis padarė. Nubraukė visa, ko visą gyvenimą siekėme.

– Iš ko Lietuvoje gyvenote?

M.G.: Mėnesio biudžetas siekė apie 1200 eurų. Tiek gaudavome iš draugų, nepažįstamų žmonių, kurie juos pervesdavo į Sandros Šuman vadovaujamos organizacijos sąskaitą. Ji lėšas perduodavo mums. Kažkiek užsidirbdavome ir patys – prekiavau mašinomis.

Įtaria klastą

– Kaip manote, kodėl prasidėjo teismų karuselė?

M.G.: Nežinau, iš kur pūtė vėjas: iš Rytų, Vakarų ar pačios Lietuvos. Reikia klausti žmonių, kurie visą šią istoriją planavo. Mes į politiką niekad nelindome, nelendame ir dabar. Nieko bendra neturime ir su terorizmu. Apmaudu, kad Seda taip pasielgė. Ji turėjo pasirinkimą, o kiti vaikai, pavyzdžiui, tie, kurie tada buvo perduoti į "SOS vaikų kaimą", ir ten gyvena iki dabar, rinktis negalėjo.

K.G.: Seda buvo tiesiog pasinaudota. Ji nekalta.

M.G.: Prieš pusmetį iki šios istorijos pradžios ji buvo sakiusi, kad užsidirbusi pinigų norėtų mums padovanoti atostogas. Staiga ji pasikeitė, kai ėmė bendrauti su Donatu Šumskiu, VSD darbuotoju. Šeimoje buvome sutarę ją išsiųsti į Čečėniją, kad ten, viename grožio salone, kaip vizažistė galėtų atlikti praktiką baigusi mokytis profesinėje mokykloje. Tačiau netrukus po šio sprendimo viskas ir prasidėjo. Ji bandė išprovokuoti konfliktą: atsirado neįprasta, į akis krintanti šukuosena, neįdėjo maisto į mokyklą mažiausiam šeimos vaikui. Ji supyko dėl pastabos ir garsiai, girdint vaikams, pasakė, kad triukšmo niekas nebūtų kėlęs, jeigu pusdienį alkanas būtų turėjęs praleisti globotinis, o ne mūsų biologinis vaikas. Buvome priblokšti. Vaikų niekada neskirstydavome į biologinius ir globojamus. Su visais elgdavomės ir mylėjome vienodai.

Galiausiai pareiškė, kad nori išsikraustyti. Ji devyniolikmetė, pilnametė, bet neturėjo nei darbo, nei pajamų, nei sutuoktinio. Mūsų kultūroje tai nepriimtina. Mergina gyventi gali tik su tėvais, giminaičiais, sutuoktiniu arba su savo vaikais. Čečėnijoje gyvena jos giminės, be jų sutikimo negalėjau merginos išleisti gyventi vienos. Be to, tuo metu mirgėjo daug pranešimų viešojoje erdvėje, kad jaunos merginos išvežamos dirbti į viešnamius. Saugojau ją ir nuo to. Pagalvokite logiškai, kokia nauda man buvo iš jau suaugusių globotinių? Tik papildomos išlaidos. Neišleidau, nes man rūpėjo jos ateitis.

Ja pasinaudoti buvo siųsti profesionalūs žmonės, mokantys gerai manipuliuoti kitais. Ji buvo garbėtroška, galvojo, kad yra geresnė, protingesnė už kitus. Šiomis jos savybėmis gal ir pasinaudojo, paveikė ją psichologiškai. Kaip kitaip ji būtų žengusi tokį žingsnį? Pirmiausia, mergaitė pakenkė pati sau. Jai su tuo reikia gyventi.

Norėdama sulaikyti, Khadizhat su skėčiu jai du kartus trnkė per užpakalį. Visa tai buvo užfiksuota su diktofonu, pritvirtintu prie Sedos.

– Praėjo daug laiko, ne kartą apgalvojote visus įvykius iki smulkmenų. Ką darytumėte kitaip?

M.G.: Jeigu atvirai, pasielgčiau taip pat. Savo garbės kodekso, taip pat ir čečėniškų tradicijų kodekso aš tuomet nepažeidžiau. Dukros neišleisdamas nežinia kur, pasielgiau teisingai.

Kh.G.: Būtų labai norėjusi, būtų išėjusi. Fizinių kliūčių išeiti jai nebuvo.

Namai – Helsinkyje

– Į kokią buitį parsivešite mergaites, jeigu jums bus patikėta jų globa?

K.G.: Oi (nušvito moters veidas). Tikiuosi jas atgausime.

M.G.: Gyvename Helsinkyje, keturių kambarių bute. Su sūnumi ir dukra. Kitas sūnus gyvena pusiau atskirai. Sulaukęs aštuoniolikos gavo atskirą butą. Visai netoli mūsų, už poros stotelių. Labai dažnai būna pas mus. Atgavę mergaičių globą ieškosime erdvesnio būsto.

M.G.: Norime namo.

– Kur dirbate?

M.G.: Kol kas nedirbu. Ieškantis darbo reikia mokėti vietinę kalbą ir turėti išsilavinimą, darbo praktikos. Esu baigęs finansų akademiją, statybos technikumą, bet neturiu darbo patirties. Laiku nebespėjau jos įgyti, nes nuo 24–25 metų ėmiau rūpintis vaikais, pats mokiausi gyventi.

– Iš ko gyvenate?

M.G.: Butą suteikė ir už jį moka valstybė. Esame ten gavę prieglobstį, mums suteikta teisė nuolat gyventi šioje šalyje. Pateikėme dokumentus Suomijos pilietybei gauti. Per tiek metų, kiek ten gyvename, sūnaus ir dukros nė karto nereikėjo apipirkti mokyklai. Aprengdavau, ant nugaros uždėdavau tuščią kuprinę ir išleisdavau į mokyklą. Visa kita yra valstybės rūpestis. Ir ne tik pabėgėlių vaikais. Taip rūpinamasi visais nepilnamečiais.

Akivaizdūs skirtumai

– Jūs šiuo metu gyvenate Suomijoje. Su jumis išvyko tik keli vaikai. Pasakojate, kad ten jums sudarytos labai puikios sąlygos. Kodėl, nepaisant to, kiti pilnamečiai vaikai liko Lietuvoje?

M.G.: Jie čia jau buvo sukūrę šeimas, išmokę šios šalies kalbą. Kitur būtų reikėję vėl viską pradėti nuo pradžių.

K.G.: Jie irgi buvo įskaudinti dėl tų įvykių, bet jie jauni.

M.G.: Man iš Lietuvos reikėjo bėgti. Buvau priverstas. Bėgau, nes mačiau, kad mane nori vėl pasodinti. Prieš tai buvo daug galimybių išvykti iš Lietuvos, daugybė. Bet visada likdavau.

– Kaip manote, Lietuva pasirengusi priimti pabėgėlius ir juos tinkamai integruoti į visuomenę?

M.G.: Norėdama priimti pabėgėlius, visuomenė visų pirma turi būti tolerantiška.

– Bet pasakojote, kad čia, Lietuvoje, jūs sulaukėte daug pagalbos iš paprastų žmonių, susiradote daug draugų. Čia liko gyventi, o ne pasirinko grįžti į Čečėniją ar išvykti į kitas šalis ir daug jūsų išaugintų vaikų.

Kh.G.: Taip, bet būsto nuomą, medicinos paslaugas ir visa kita mes turėjome apsimokėti patys, be valstybės pagalbos. Jeigu ne labdaros organizacijos ir geri žmonės – būtume prapuolę.

M.G.: Priimti pabėgėlius reikia geros finansinės padėties. Be to, mus lietuviai priėmė tolerantiškai, nes mūsų tautas sieja tragiška istorija, artimas mentalitetas, mokame rusų kalbą. Žmonių iš Sirijos ir kitų tolimų šalių integracija būtų visiškai kitokia.

M.G.: Suomijoje, kur dabar gyvename, sulaukiame daugiau supratimo ir tolerancijos.

K.G.: Pavyzdžiui, ligoninėje manęs iš karto paklausė, ar išpažįstu islamą, ar prašau chalalinių produktų.

M.G.: Pirmas klausimas, kai Lietuvos prašymu buvau areštuotas Suomijoje, buvo, ką aš valgau. Ar aš vegetaras, ar visavalgis, ar norėčiau chalalinio maisto? O už grotų Lietuvoje pusmetį reikėjo siekti vien to, kad ant patiekalo nebūtų pilamas padažas, pagamintas iš kiaulienos produktų. Suomijoje prižiūrėtojas pats pasisiūlė mane rytais pažadinti rytinės maldos, nes neturėjau žadintuvo. Surado koraną rusų kalba, sako, gal  pravers.

K.G.: Lietuvoje per vienuolika mėnesių izoliatoriuje nė karto negavau chalalinio maisto.

Komentaras

Jurgita Spaičienė, advokatė

Gatajevų situacija išties unikali Lietuvos praktikoje, nes yra susipynę trijų valstybių teisiniai santykiai – Lietuvos, Rusijos ir Suomijos: juk sudėtinga įvertinti valstybės veiksmus, kai siekiama nustatyti nuolatinę globą Lietuvos globos institucijoje vaikams, kurie visi yra Rusijos piliečiai, kai jie turi globėjus, oficialiai globėjus, paskirtus ne Lietuvoje (2005 m. ir pakartotinai – 2016 m.), kurie juos užaugino ir išsaugojo tvirtus ryšius, ir kurių globos teises pripažįsta kita ES valstybė, šiuo atveju  Suomija. Tačiau kad ir koks santykis tarp valstybių būtų - visur visuotinai pripažįstama, kad svarbiausi yra pačių vaikų interesai. Ir sudėtinga būtų rasti argumentų, kodėl vaikai, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiantys valią gyventi kartu su Gatajevais, neturėtų augti globėjų, turinčių tokią pačią pilietybę ir/ar tautybę, šeimoje. Ir nesinorėtų tikėti, kad principas, jog vaiko teisei augti šeimoje turi būti suteikiamas prioritetas – galėtų šiuo atveju tapti tik tuščia deklaracija dėl kokių nors formalių trukdžių.

Teko matyti Gatajevų ir mergaičių susitikimą teisme (ne tik salėje, bet ir laukiamajame prieš ir po posėdžio). Ir visa tai stebėjau ne teisininko akimis, o tiesiog žmogaus ar mamos... Nemanau, kad tokias emocijas galima suvaidinti ar tuo labiau – išmokti kokį nors tekstą... Visos mergaitės elgėsi labai šiltai, dalijosi įspūdžiais, o Gatajevus vadino tėčiu ir mama. Tačiau drauge buvo galima jausti ir pagarbą. Tokią, kokią vaikai jaučia savo autoritetams. Vaikai labai laukia, kada vėl galės būti visi kartu.