Žalias medinukas Vytauto prospekto ir K.Donelaičio gatvės sankirtoje daugeliui kauniečių pažįstamas kaip neatskiriama Parodos kalno papėdės peizažo dalis, o draugų žinomas kaip Dambrauskynė, yra sklidinas ne tik Lietuvos ir Kauno istorijos, mistinių būtybių, bet yra ir didelės Dambrauskų šeimos tvirtovė.

Šeima kaip idėja

Namą tarpukariu įsigijo ir jame dirbo žymus Kauno gydytojas Vladas Kairiūkštis. Iki gilios senatvės gyveno disidentas, vėliau tapęs Kauno garbės piliečiu, Liudas Dambrauskas. Čia grįžęs iš Gulago lagerių ne kartą lankėsi prezidentas Aleksandras Stulginskis, vėliau, jau nepriklausomybės laikotarpiu, lankėsi daugybė nūdienos žinomų politikų ir kultūros veikėjų. Dabar namą saugo ir jį toliau puoselėja V.Kairiūkščio anūko, L.Dambrausko sūnaus, žinomo Kauno advokato Sauliaus Dambrausko šeima.

Gyvajame pavelde, kaip namų aplinką vadina Saulius, savo gyvenimus kūrė ir kuria septyni jo ir žmonos Jolantos vaikai. Vyriausiam Eimantui – 29-eri, jauniausiai Mildai – 8-eri. Nors kai kurie vaikai kartu jau nebegyvena ir tėvus aplanko savaitgaliais, jų trūkumą kompensuoja du mažamečiai anūkai ir dvi močiutės – Sauliaus ir Jolantos mamos.

Kasdien prie gausaus Dambrauskų pietų stalo šurmuliuoja 8–9 žmonės. "Mūsų šeima – tai keturios kartos. Dambrauskynė tik atrodo maža – tai ištisa teritorija, tai idėja. Mums Kaunas ir visa Lietuva prasideda nuo Dambrauskynės", – sako Saulius.

Įamžino visus

Anot tėvų, nors namuose daug žmonių, bet kai vieno ar kito nėra, jaučiasi, kad jie nepilni. Ir dabar prie didelio stalo pakalbėti apie kasdienybę sėdo ne visa Dambrauskų šeima. Dabar namuose gyvena trys dukros: Milda, Goda ir Gabrielė ir prieš Kalėdas su žmona Dalia bei dviem savo vaikučiais čia įsikūręs sūnus Eimantas.

Vilniaus Jaunimo teatro aktorė Jonė šįkart irgi trumpam užsuko į namus – į Kauną atvyko gastrolių. Vilniuje gyvena ir jaunesnės sesers Elenos šeima.

"Neturime nė vienos nuotraukos, kurioje būtume įsiamžinę visi, kadangi mūsų jaunesnis sūnelis išėjo anapilin, o po jo gimė dar dvi dukrytės. Vienintelis paveiksliukas, kuriame esame visi, – šis, sukurtas Jonės, kai ji viena atostogavo prie jūros", – Saulius rodo iš stikliukų ir akmenų padarytą devynių asmenų šeimos portretą.

Jungia muzika

Teisininkai, dailininkė, aktorė, gydytoja, biofizikė ir žokėja, pianistė ir gimnastė. Tokia profesijų ir svajonių įvairovė susipina vienuose namuose, o jas visas jungia muzika. Anot Sauliaus, toks jau likimas, bet visiems vaikams teko mokytis groti fortepijonu ir lankyti gimnastiką.

Jonei muzikinis išsilavinimas padeda teatre, Gabrielė groja namuose ir dirba koncertmeistere medikų chore, Goda šioje srityje skina laurus, šeimoje virtuoze vadinta Elena vis dar neapsisprendžia, ar rinktis konservatoriją, žirgininkystę ar biofiziką, o Eimantas fortepijoną prisimena po sunkių teisminių bylų. Mažiausioji Milda siekia laurų sportinėje gimnastikoje, groja taip pat puikiai.

"Mes visi svyruojame tarp tiksliųjų mokslų ir menų. Aš pati ketinau būti biochemike, o tapau aktore. Kaip ir Elena – studijavo fiziką, o išvažiavo į žokėjų mokyklą Anglijoje", – pasakoja Jonė.

"Na, dėl pasirinkimo laisvės mes tikrai negalėjome skųstis", – priduria Gabrielė.

Eimantas, kaip ir tėtis, pasirinko teisininko kelią. "Esame labai sėkmingas advokatų duetas. Kartu esame daug nuveikę: gindami viešąjį interesą laimėjome ne vieną bylą, o vieną bylą prieš Lietuvą – ir Europos Teisingumo Teisme Liuksemburge", – anot Sauliaus, sūnui jis perduoda vis daugiau iniciatyvos.

Pasitiki vieni kitais

Tėvai vaikams ne tik neriboja pasirinkimo laisvės, bet ir nesikiša į jų mokymosi procesą. "Pamokų kartu tikrai neruošiame. Visada jais pasitikėdavome, paklausdavome ir būdavome įsitikinę, kad jie sako tiesą. Bent apie pažymius – tai tikrai", – Jolanta prisipažįsta, kad labai retai tikrina elektroninius dienynus, bet ir "blogiausiai" besimokančios dukros vidurkis būdavo daugiau kaip 9 balai. Vienintelis tėvų postūmis – vaikams išrinkta Kauno jėzuitų gimnazija. Ją baigė visi, o Goda ten mokosi šiuo metu.

"Vaikai visą laiką žinojo: jeigu neparodysi pasitikėjimo mažuose dalykuose, kaip tavimi bus galima pasitikėti dideliuose?" – pabrėžia Saulius, o Gabrielė pridūrė, kad tėvai juos išmokė visko, tik ne meluoti.

Dambrauskų rytai, pietūs ar vadinamasis kavagėris, kai būdavo geriama kava su saldumynais, prabėgdavo kalbantis ir diskutuojant. Anot vaikų, šeima taip pat padėdavo priimti gyvenimo sprendimus.

"Debatai – mūsų šeimos dalis. Mes visi kartu tariamės dėl įvairiausių dalykų. Tarkime, tarėmės, ar galime duoti interviu šiam straipsniui. Tie, kurie gyvena ne Kaune, pasakė savo nuomonę telefonu. Mes visada kalbėdavomės", – pasakoja Jonė.

Ne turtingi, bet laimingi

Ar mergėmis šeimoje vadinamos Dambrauskų dukros norėtų pačios auginti tokią didelę šeimą, kokioje augo? Jonė kategoriškai atsako: "Anksčiau galvojau, kad didelė šeima – vienintelis pasirinkimas, tačiau kai realiai pradedu galvoti, tikrai nenorėčiau. Vilniuje viena namuose būnu, o čia grįžtu į gal dvidešimties žmonių triukšmą, tai man toks lengvas šokas porą dienų būna", – juokiasi vyriausia dukra. "Tačiau tą triukšmą ji pati labiausiai ir sukuria", – nenusileidžia kiti.

"Galime patvirtinti: vieną auginti sunku, du – dar sunkiau, o toliau – kuo daugiau, tuo lengviau. Taip jau yra, kad kai kuriems galbūt vienas ar du vaikai yra daug, o mums pilni namai – palaima", – patirtimi dalijasi Saulius.

"Didelė šeima nėra savaiminis siekis. Būti laiminga šeima nebūtinai reiškia turėti daug vaikų. Aš pati vaikystėje nesvajojau apie didelę šeimą, mes su sese tik dviese augome", – Jolanta nepamena nei bemiegių naktų, nei didelių sunkumų auginant tiek vaikų.

Lyg patvirtindamas šiuos žodžius prie stalo nuskamba juokas, vaikai su tėvais dalijasi vaikystės prisiminimais ir linksmomis akimirkomis. "Nesvarbu, koks gyvenimas, kokia jo prasmė, bet kai prisimeni, kad mes turėjome tokį linksmybių, žaidimų su savo vaikais etapą, mums už viską jau yra atlyginta. Nežinia, kaip toliau seksis gyvenime, bet mes jau tą laimę patyrėme. Mes buvome pasaulio bambos, nors neturtingi, be mašinų ir be darbų. Tam tikrą laisvę pinigai suteikia, bet jei jie suteikia laimę, tai kažkas nebegerai", – sako Jolanta.

"Juk mūsų nuostabiausia kelionė buvo dviejų savaičių žygis su palapinėmis palei Čepkelių raistą. Nors negalėjome tuo metu leisti sau to, ką dabar galime, bet tą kelionę prisimename su didžiausia nostalgija", – atsimena Jonė.

Supa mistika

Dambrauskynė – tai ne tik namas, jį supa 17 arų sodas-parkas, kuriame nuolat kas nors gyveno: ežiai, vėžliai, vorai, yra gyvenęs kovas sužeistu sparnu, o vasarą pasirodė net ir žaltys. Be gyvūnų, vaikus nuo mažens namuose supo ir mistiniai padarai.

"Namas visąlaik buvo paslaptingas. Yra jame įvairių paslaptingų dalykų: giltinė, kurią žino čia gyvenančios net kelios vaikų kartos, pats tikriausias Kalėdų Senelis, nykštukai, kurie palieka pėdas, Striukumbukas, kuriam vaikai rašo laiškus ir kartais, jei pavyksta, gali jį pamatyti ir net paglostyti. Vaikai užaugo jausdami šią mistiką", – pasakoja Saulius.

O šeimos istorija? Ar vaikai ja domisi? "Jie toje aplinkoje auga, gyvena šiame name kaip gyvame pavelde. Čia įvyko daugybė gražių dalykų, manau, kad čia palikta daug žmonių palinkėjimų ir maldų, o tai neabejotinai kuria juntamą erdvę", – sako Saulius.

(...) iš seno dvaro alėjų

ten, kur ūksminguos pavėsiuos

dar tebeskraido fėjos

ten, kur garsai pianino

liejas pro langą į sodą

rytmečio saulei prašvitus

virš Žalio kalno rasotų

šlaitų...

bet... Suriaumos troleibusas

prie mažo žalio namelio

sankryžoj degant raudonai

ir kruvinai akiai... (...)

(iš Algirdo Patacko eilėraščio "Jonei", 2004 m.)