Daugiabučio rūsį sandėliu ir miegamuoju pavertęs vyras: duokite didesnę pensiją ir tvarkingą butą

Praėjusią savaitę rašėme, kad K.Griniaus g. 3-iojo daugiabučio gyventojai jaučiasi bejėgiai ir neranda būdų, kaip galėtų paveikti kaimyną, kad šis atlaisvintų bendro naudojimo rūsio patalpas.

Tarnybos siūlo vienintelę išeitį – kreiptis į teismą.

Pirmadienį gavome laišką, išsiųstą merginos ar moters vardu, pavarde, kuriame teigiama, kad straipsnis su kaimynų skundais „visiškai neatitinka realybės“.

Tačiau „tikroji padėtis“, kurią nupiešė pats apskųstasis vyras, su kuriuo susisiekėme laiške nurodytu telefono numeriu, mažai kuo skyrėsi nuo apibūdintos kaimynių.

Vyras neneigė turtą kraunąs bendrose rūsio patalpose, neneigė jose miegąs, neneigė negyvenąs savo bute. Skyrėsi tik jo ir kaimynių požiūris į situaciją.

Bendrijos pirmininkė Laima, gyvenanti tame pačiame aukšte kaip ir minėtas vyras, portalui kauno.diena.lt kaimyną apibūdino kaip daiktų kaupiką. Pasakojo, kad jis į savo trijų kambarių butą įvairius radinius tempė tiek, kiek ji pamena.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Dabar šiukšlės jau netelpa ten. Nuolat gyvena rūsyje. Nuo praėjusių metų. Žmonės dabar nuo visokių ligų miršta, o jis viską tempia į rūsį. Kas žino, ko jis prisinešęs į butą, į rūsį. Baisu pagalvoti. Žmonės bijo eiti į rūsį“, – pasakojo Laima.

Gyventojas, kai su juo susisiekėme, iš pradžių primygtinai kvietė susitikti, bet nepageidavo kalbėtis nei savo bute, nei laiptinėje, nebent „Kauno dienos“ redakcijoje arba neutralioje vietoje. „Daugiabutyje nenoriu“, – teigė vyras.

Anot jo, susitikti reikia tam, kad žurnalistė susipažintų su dokumentais (neįvardijo kokiais). „Reikia paskaityti, išsikalbėti“, – argumentavo kaunietis, aiškinęs, kad čia ne šiaip konfliktas tarp kaimynų, o 1970 metus siekianti istorija.

„Jūs nežinote dėl ko šitie dalykai darosi. Čia tik lašas jūroje“, – dėstė vyras, leidęsis į pasakojimus apie savo bajorišką kilmę, sunkią buitį, mamos mirties priežastis.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Galų gale sutarėme, kad pakaks ir pokalbio telefonu. Pagrindinė priežastis, paaiškėjo pokalbio metu, kodėl vyras laiko daiktus bendrose rūsio patalpose – neturi, kur dėti. Bet jei ir turėtų, kur juos dėti, jo manymu, vis tiek galėtų laikyti rūsyje, koridoriuje. Svarbu, kad paliekamas praėjimas.

Turiu išsikraustyti arba numirti. Arba ji turi numirti. Kito kelio nėra.

„Nėra jokios smarvės, jokių tarakonų, kiti kaimynai nesiskundžia, o jei ir skundžiasi, tai tik tie, kuriuos užverbuoja pirmininkė“, – taip būtų galima trumpai išdėstyti šio gyventojo poziciją. „Gaisrų, vagysčių nebuvo, sienos nenugriuvo. Kas atsitiko?“ – kaimynių nepasitenkinimo nesupranta vyras.

Vyras prašė jį suprasti, nes jis pragyvena pardavinėdamas šiuos daiktus. Taip prisiduria prie 143 eurų pensijos. Be to, anot jo, Vilijampolėje kas trečias namas taip yra apkrautas, ir nieko.

Jis teigė esantis priverstas miegoti rūsyje arba pas draugus, nes negali naudotis savo butu. „Jame viskas išgedę“, – tikino vyras, pridūręs, kad negali naudotis nei vandeniu, nei elektra, nei dujomis, nei tualetu.

Pašnekovas negailėjo blogų žodžių apie namo pirmininkę, kaltino ją šmeižtu ir kaimynų „verbavimu“, nors moteris niekuo dėta dėl tokių jo gyvenimo sąlygų.

„Tegul ji nesikabina prie manęs, – pirmininkės pagrindinę ir didžiausią kaltę įvardijo kaimynas. – Ji jau penkiolika metų prie manęs kabinasi. Mano motiną ji suėdė. Jūs nežinote istorijų. Kai paskaitysite, tada žinosite“.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kauniečiui labai pikta, kad teturi vieną sandėliuką. Antrąjį, kaip tvirtino, atėmė ankstesnis bendrijos pirmininkas. Tiesa, vienintelis antrojo sandėliuko nuosavybės įrodymas – užrašas ant durų. Šiuo sandėliuku nei pirmininkė, nei kas nors kitas nesinaudoja.

Vyras bėdavojosi, kad patalpų nuomai reikia pinigų, tačiau čia pat sakė, kad jis už tą antrąjį sandėliuką galėtų net ir sumokėti, bet pirmininkė „nieko nenori“. Bet čia pat papildo: „Ji nenori, kad aš šalia jos gyvenčiau, nori, kad išsinešdinčiau arba numirčiau“. 

Priekaištų turėjo ir kaimynei, kuri kreipėsi į portalą kauno.diena.lt. „Kokią teisę ji turi kištis, jeigu aš kariauju, konfliktuoju su pirmininke?“ – klausė kaunietis.   

Galų gale priėjome prie esmės. Kaip būtų galima išspręsti šį konfliktą? „Turiu išsikraustyti arba numirti. Arba ji turi numirti. Kito kelio nėra. Tik tada tas ir baigsis“, – samprotavo vyras ir čia pat dar paplėtojo savo mintį.

„Tegul man sutvarko pensiją ir duoda dviejų kambarių butą. Tvarkingą su baldais ir santechnika. Tada per tris mėnesius išsikraustau. Pabūtumėte mano vietoje ir mano gyvenime...“ – atsiduso vyras ir prisistatė jau „trisdešimt metų kariaujančiu su visomis instancijomis“.

Įvardijo, kad pavogta pusė jo pensijos, nors yra iš kilmingos giminės. Būstas – „avarinis“, jam reikalingas kapitalinis remontas.