Svarbiausia būti geram

Kulautuviškė Angelina Dilijonienė – penkių vaikų mama. Tiesa, visos jos atžalos gerokai ūgtelėjusios ir nė iš tolo neprimena po sparneliu besiglaudžiančių pabiručių. Dukros Aurelija, Bernadeta, Jūratė ir Elena jau palikusios tėvų namus. Tuo pačiu stogu dalijasi tik sūnus Dominykas, vasaromis dirbantis Kulautuvos vandenlenčių parke.

"Aš visada vaikams leidau patiems rinktis kelią ir ieškoti savęs. Nieko primestinai nebrukau", – anot A.Dilijonienės, gyvenimo prasmės ji niekada nematavo mokslo diplomais ar turtais. Didžiausios vertybės jai buvo ir yra žmoniškumas, pagarba, meilė. Vaikai pamokas gerai išmoko, todėl Angelina rami – dabar pasaulyje dar penkiais gerais žmonėmis daugiau. Tiksliau – visais šešiais. Augindama savus vaikus, moteris drauge su vyru nusprendė tapti vienos dukros klasiokės globėjais.

"Mergaitė pateko į vaikų namus. Panorome ją globoti. Imdavome pas save į namus savaitgaliais, per šventes, atostogas. Taip ji ir užaugo. Mes ją mylime, ji mus", – garbės A.Dilijonienė neprisiėmė.

Tikino dariusi tai, ką tuo metu jai kuždėjo širdis. Pastaroji, o ne vadovėliai ar kokios nors formulės buvo kelrodė žvaigždė auginant keturias dukras ir sūnų.

"Stengiausi būti jų drauge. Žinoma, visko buvo, tačiau mes visuomet stengėmės šnekėtis. Mūsų sekmadieniai būdavo be televizoriaus, telefonų. Kartu su vyru skirdavome labai daug laiko dvasiniam bendravimui. Vaikus mokėme nieko nelaikyti savyje, atleisti. Nors namus paliko beveik visi vaikai, pokalbiai niekur nedingo, o dvasinis ryšys tik dar labiau sustiprėjo. Tarp mūsų vyksta savotiški mainai. Mes mokomės vieni iš kitų", – pasakojo A.Dilijonienė.

Augina ir pati auga

Motinos dienos Angelina nesureikšmina. Jai kiekvienas sekmadienis – šventė, o labiau nei Motinos diena patinka Kūčios ir Kalėdos.

Nuostata: didžiausias turtas, anot Angelinos, nematuojamas jokiais matais, bet telpa glėby. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Griaunu visus stereotipus – nesu mama, kuri labai mėgsta gaminti, – paklausta, ar tikrai nėra jokio deserto ar kito gardaus patiekalo, kuriuo pamalonina namo grįžusius vaikus, A.Dilijonienė skambiai nusijuokė: – Tikrai ne! Kūčių vakarą vyras gamina labai gardžius virtinukus su grybais, o mes visi šalia jo stovime ir lipdome."

"Esu laiminga žmona ir mama. Žinau, sakoma, kad kiekvienai pelėdai savas pelėdžiukas geriausias, bet… Aš tikrai nuoširdžiai didžiuojuosi savo vaikais. Žinau, kad jie nenukirs medžio, neužmuš gyvūno, nenuskriaus žmogaus. Gyvenimas man siuntė tik pačius geriausius žmones, kurie iki šiol padeda augti ir tobulėti. Tai mano močiutė, mano mama, vyras Raimundas, Dainius Kepenis, natūralaus gimdymo mokytojos Jurga ir Banga, amžiną atilsį jai. Jogos mokytojas Gintas ir šiuo metu mūsų kunigėlis Antanas Gražulis – į mūsų gyvenimus Dievas atsiunčia daug nuostabių žmonių, mokytojų, per kuriuos mes augame. Tiesiog jiems visiems ačiū", – džiaugėsi A.Dilijonienė

Atžalos – apie mamą

Vaikų lūpose, kad ir kokio amžiaus jie būtų, visuomet skamba tiesa. Bernadeta, kurią Angelina meiliai vadina Betule, tikino turinti pačią geriausią sielos draugę.

"Jeigu sunku, ji visada ras minutę. Išklausys, patars, bet niekada neteis. Jos dėka šiandien esu tokia, kokia esu, – laiminga, mylinti, turintį stiprų dvasinį tikėjimą", – dėkingumo neslėpė Bernadeta. Jai antrino Dominykas, mamos gerųjų savybių sąrašą papildydamas dar mažiausiai keliais punktais: stipri, draugiška, tolerantiška, charizmatiška, mokanti iš savęs pasijuokti.

"Ji mūsų angelas, gėrio, meilės, šviesos, taikos nešėja ir pati geriausia mano draugė. Jei reikia – pamoko. Jei liūdna – randa paguodos žodį. Jei jaučiuosi pasiklydusi – padeda grįžti į kelią. Kad ir kur ji eitų, visur skleidžia šviesą, o prie savęs traukia žmones", – dukra Jūratė neslėpė, kad mama jai – idealas. Vyresnėlė Aurelija negalėjo nepaminėti mamos propaguojamo sveiko gyvenimo būdo ir žinių, kuriomis ji dalijasi ne tik su namiškiais, bet ir su aplinkiniais.

"Jei mama vaikui kalba apie alkoholio žalą, o pati atsisėdusi siurbčioja vyną, kokį pavyzdį ji rodo?" – A.Dilijonienė džiaugėsi, kad ją svaigina gyvenimas, o ne kas kitas.

Žino savo pareigas

Jūratės ir Vytauto Gritėnų rytai, kaip ir daugumoje šeimų, prasideda šurmuliu. Vienas vaikas niekaip neišlipa iš lovos, kitas pernelyg ilgai prausiasi vonioje. Tiesa, šurmulys chaosu niekada nevirsta – Gritėnų atžalos žino, kaip jį suvaldyti. Vyresnėlė padeda broliui surasti pasislėpusius marškinius, o šis jaunesnės sesės košę pagardina braškių uogiene.

"Apetitu niekas nesiskundžia – su šaukštu stovėti nereikia. Tinka viskas, ką pagamina vyras. Taip, mūsų namuose už pusryčius atsakingas jis", – debatų – košė, sumuštinis ar kiaušinienė, anot J.Gritėnienės, esą nebūna. Kaip ir diskusijų, kas plaus indus. Namuose kiekvieną savaitę paskiriami virtuvės prižiūrėtojai, kurie pasirūpina patalpos švara ir indais. Žinoma, yra ir kitų, kur kas malonesnių, šeimos ritualų. Tarkim, šeštadienio ir sekmadienio pietūs, kai galima ilgiau pasimėgauti ir patiekalų skoniais, ir pokalbiais. Pastarųjų tikrai nestinga, mat prie stalo susėda gausus būrys.

"Gyvename kartu su mano mama. Vyriausioji mūsų duktė su šeima gyvena tame pačiame dideliame, vyro tėvų statytame name, pirmame aukšte. Tad kasdien matomės, o ir dažną savaitgalį pietaujame kartu", – J.Gritėnienė džiaugėsi namų pilnatve.

Šiuo metu tuščia tik viena kėdė, ant kurios įprastai taisosi viena iš vyresnėlių. Baigusi vidurinę, ji išvyko dirbti ir studijuoti į užsienį, tačiau dėl karantino jau aštuonis mėnesius negali grįžti namo.

"Taigi, buvo pirmos Kalėdos ir pirmos Velykos, kai jos pyragų neragavome. O šiaip pas mus per šventes vyksta savotiškos rungtynės, kas kokį pyragą iškeps ar tortą suteps. Neragauti negali! Beje, gamina net mano dešimtmetis sūnus. Aš anksčiau labai mėgau tai daryti, bet dabar šiek tiek apleidau šį užsiėmimą", – nusišypsojo moteris.

Nepaskęsta rutinoje

Jūratė įsitikinusi, kad laimingi vaikai yra tada, kai laiminga jų mama, todėl kasdienėje rutinoje moteris bando rasti laiko savišvietai: mokymams, seminarams, knygoms. Prieš trejus metus Vytauto Didžiojo universitete ji baigė šeimotyros studijas ir įgijo edukologijos krypties ugdymo mokslų magistro laipsnį.

"Bakalaurą baigiau susilaukusi pirmosios dukros, o įstojusi į magistrą, nutraukiau studijas, nes pastojau su antrąja ir nusprendžiau, kad noriu lauktis ramiai, be streso. Visiškai atsiduoti motinystei. Praėjo tikrai nemažai laiko, kai sulaukiau netikėto pasiūlymo tęsti mokslus. Tai sėkmingai ir padariau", – J.Gritėnienė savo sprendimo nesigailėjo nė akimirkos, o studijų dienas iki šiol lydi patys geriausi prisiminimai. Susilaukusi septintojo vaiko Jūratė ir vėl papildė savo žinių bagažą – baigė dulų mokymus.

"Mano tiesioginis darbas taip pat nenutolęs nuo tikrojo pašaukimo. Aš dirbu VšĮ Krizinio nėštumo centre", – pasakojo J.Gritėnienė. Ji konsultuoja, padeda moterims ir šeimoms Kaune, jei reikia specialistų pagalbos, nusiunčia pas juos, koordinuoja Kauno savanorių veiklą.

Susirenka pas mamas

Daugiavaikė mama juokavo, kad bene dešimt metų nebuvo likusi viena tarp keturių sienų. Tačiau dėl to nė kiek nesisieloja. Priešingai, džiaugiasi, kad namai vis dar pilni, ir nenori galvoti apie dieną, kai duris užvers paskutinė šeimos atžala.

"Dabar bėgantį laiką skaičiuoju ne metais, o etapais nuo vieno iki kito vaiko gimimo. Kiekvienas jų labai skirtingas, beje, kaip ir patys vaikai, – augindama pirmąsias tris dukras moteris nepajuto, kas yra paauglystė, o ketvirtoji retsykiais primena. – Būna, kad kartais išlenda ragiukai."

Mes juokaujame, kad patys septynių vaikų neplanavome, bet vykdėme dievišką planą.

Ir nors kantrybės resursai nėra neišsenkami, J.Gritėnienė niekada neleidžia, kad ją užvaldytų pyktis. Visas problemas šeimoje sprendžia pokalbiais, diskusijomis, kompromisų paieškomis, o tada – šiltais apsikabinimais ir bučiniais. Jausmų pliūpsniai jokioms progoms nepavaldūs, nors pirmąjį gegužės sekmadienį jų esą būna daugiau nei įprastai. Kaip ir vaikų pieštų atvirukų ar kitų meilės išraiškos ženklų.

"Išties Motinos dieną labiau skiriame močiutėms ir seneliams. Jei geras oras, susirenkame lauke, kepame šašlykus ar kepsnius, šnekučiuojamės", – vis dėlto didžiausia dovana, anot J.Gritėnienės – artumas ir tai, kad šalia – ne tik vaikai, bet ir judviejų su Vytautu mamos.

Dėkinga savo vyrui

Nors motinystę Jūratė vadino pašaukimu, pritarė jau anksčiau išsakytai A.Dilijonienės nuomonei – be tinkamo žmogaus šalia, kažin kaip reikalai klostytųsi, ir ar tiek vaikų Aukščiausiasis siųstų. Vytautas – jos gyvenimo meilė, ramstis ir ramybės uostas, todėl moteris stengiasi nepamiršti gražios istorijos pradžios, kurią rašyti pradėjo jiedu du.

Dilijonų šeima. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Būna, kad imame ir išvažiuojame kur nors vieni. Tai būtina, tiesa, tada reikia šiokio tokio plano", – Jūratė prasitarė, dažniausiai pastarojo neturinti, mat ne kartą įsitikino, kad planuoti su vaikais – beprasmiška. Be jokio išankstinio plano, anot pašnekovės, pasaulį išvydo ir visi septyni poros vaikai: Vasarė, Jorė, Paulė, Augustė Kristijonas, Ignas ir Emilija.

"Nė vienas mūsų nesame iš daugiavaikių šeimų ir niekada nekalbėjome, kad turėsime tiek arba tiek vaikų. Tiesiog su kiekvienu gimimu pajusdavome, kad esame atviri naujoms gyvybėms. Beje, mes juokaujame, kad patys septynių vaikų neplanavome, bet vykdėme dievišką planą, – moteris džiaugėsi, kad, priešingai nei kitiems žmonėms, vyrui niekada nekilo klausimų – kam? – Tėvai nesuprato. Reikėjo atsilaikyti ir atlaikyti savo poziciją už pasaulėžiūrą. Kita vertus, suprantu juos – pokario vaikus. Nepriteklius ir skurdas suformavo kitokį požiūrį. Tuo metu iš aplinkinių sulaukėme daugiau palaikymo. Labai smagu."

Komentaras

Margarita Venslovienė, Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Kauno rajone šiuo metu gyvena 1 697 daugiavaikės šeimos. Dvi iš jų augina po dešimt vaikų, viena – devynis, dvi – po aštuonis, keturios – po septynis, keturiolika – po šešis, 42 – po penkis, 218 – po keturis ir daugiausia – 1 414 šeimų – turi po tris atžalas.

Apie tokias šeimas sakau, kad visos jos – nuo Dievo. Kiek Aukščiausiasis siunčia – tiek jos ima ir gauna dešimteriopai. Kiek spindinčių akių į mamas žiūri. Kiek rankų jas apkabina. Kiek širdžių plaka meile vienu metu!"

Dauguma daugiavaikių šeimų ne tik sėkmingai tvarkosi su kasdiene rutina, kurioje tris keturis ar net dešimt kartų daugiau šurmulio, indų, drabužių lyginimo, bet dar ir rodo pavyzdį aplinkiniams. Pagalbos esą prašo reta šeima, tačiau jei jos reikia, Kauno rajono savivaldybė visuomet atvira.

Turime įsteigę paramos fondą daugiavaikėms šeimoms. Taip galime padėti vaikams tobulėti įvairiose srityse: sporto, muzikos, dailės. Pasirūpiname jų vasaros atostogomis.

Prieš šventes, kai daugumą žmonių apima manija daryti gerus darbus, lauknešėliai su dovanomis keliauja ir pas kai kurias rajono daugiavaikes šeimas. Jei žinome, kad pastarosioms ko nors reikia, mažieji apie kažką svajoja, būtinai nurodome jų adresus.

Valerijus Makūnas, Kauno rajono meras.

Šeimoje svarbūs visi: mama, tėtis, vaikai, seneliai. Vis dėlto šeimos židinio sergėtoja yra motina. Šalia mamos pasaulis atrodo gražesnis, geresnis, o visi sunkumai – įveikiami. Mamoms mes niekada nesuaugame. Mes, net žilstelėję ar jau turintys anūkų, joms išliekame vaikais, kuriais svarbu pasirūpinti, kuriuos reikia pamaitinti, pamokyti, paguosti, padrąsinti. Mamos meilė yra ypatinga. Ji nesavanaudiška, kantri, nepavydi, viską ištverianti. Kiekvienas širdyje žinome, kad mamos, jei tik galėtų, išgyventų už mus visas nesėkmes, o sėkmės akimirkas paliktų mums.

Ankstesniais metais Motinos dienos proga kviesdavome Kauno rajono mamas į Raudondvario dvarą ir dovanodavome simbolinį koncertą. Deja, pandemija sujaukė šią tradiciją. Tačiau tai nereiškia, kad mes savo mamas mylime mažiau, priešingai – jos mums dabar ypač rūpi. Kauno rajonas turi daug nuostabių mamų: paprastų, darbščių, kantrių, atiduodančių savo atžaloms viską, kas geriausia.

Nors Motinos diena jau praėjo, bet šiandien norėčiau dar kartą visoms mamoms padėkoti už didžiausią dovaną mūsų kraštui ir pasauliui. Ta dovana – tai jūsų vaikai, kuriuos mokėte ir mažų pirmųjų žingsnelių, ir tvirtų, veržlių žingsnių einant gyvenimo keliu ir įsiliejant į mūsų bendruomenę kurti geresnę ateitį. Lenkiuosi jums – nuoširdžiai ačiū. Būkite sveikos, mylinčios ir mylimos!