Nieko stebėtino, kad gyvenimą šioje gatvėje dažniausiai ir siejame su įvairiomis šventėmis, minėjimais, čia įsikūrusiais visuomeniniais pastatais, bet ne su jos privačia, gyvenamąja, erdve. Nors susidomėjimas Kauno modernizmo architektūra yra išaugęs, bet ją retai siejame su ten gyvenusiais žmonėmis, jų istorijomis, likimais. Dauguma K.Donelaičio gatvės namų, statytų tarpukariu, išliko, bet vis sunkiau surasti juose laikinosios sostinės autentikos, ten gyvenusių žmonių veiklos pėdsakų. Dar svarbiau rasti laiko neištrintų pėdsakų ten, kur nebeliko juos menančių pastatų. K.Donelaičio gatvėje yra ir keletas dingusio Kauno objektų, kuriuos dėl vienokių ar kitokių priežasčių verta prisiminti.

Vieni dingę objektai mums primena gražius pastatus, liudija apie negrįžtamai pakitusią gyvenamąją ir kultūrinę erdvę, o kitus prisimename dėl laikinosios sostinės kultūros erdvę menančių istorijų.

A.Šostako namas

Vienas dingusio Kauno objektų – vyriausiojo darbo ir socialinės apsaugos inspektoriaus Aleksandro Šostako namas, statytas 1925 m. Architektūros prasme jis nebuvo išskirtinis, tačiau varpo formos su kolonomis pastatas puošė aplinką, kurioje stovėjo. Pastatą projektavo anksti miręs inžinierius Jonas Salenekas, Kaune palikęs nemažai verslo objektų, gyvenamųjų pastatų. Apie šį inžinierių žinome labai nedaug, nes tik šiais laikais jis prikeliamas iš užmaršties. Jo projektuotam A.Šostako namui dvigubai nepasisekė – jis ne tik turėjo didelį, agresyvų kaimyną (pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą statytą Juozo Žemgulio namą), bet tai buvo gera vieta ir naujam sovietiniam statiniui, dėl to ir buvo nugriautas, nors, pripažinkime, namo būta gražaus, ypač tuo metu, kai jau buvo sutvarkyta jo aplinka, nebeliko menkaverčių pastatų aplink. Jau 1931 m. jam kilo grėsmė dėl per arti prisišliejusio kaimyno.

J.Žemgulio namo projektavimo klaidos (pamatų ir sienos iš rytinės pusės) lėmė, kad pradėjo skilinėti kaimyninio A.Šostako namo sienos, atsirado plyšių išilginėse sienose kairiajame namo gale prieš statomus J.Žemgulio namus. Projektavimo klaidos (namo pastogėje, o ne rūsyje įrengti sandėliukai malkoms, nereikalingiems daiktams, augintiniams) galbūt lėmė ir 1933 m. J.Žemgulio namo pastogėje dėl nuvirtusios žvakės kilusį gaisrą, kurį užgesinus paaiškėjo, kad nutroško ten laikomi rašytojo A.Vienuolio dovanoti triušiai (Gaisras dr. Žemgulio namuose // Lietuvos aidas. – 1933, bal., 11, p. 6).

Ryškus: nežinomo fotografo 1930 m. įamžintas A. Šostako namas. / 1930. ČDM Ta-8846.

Beje, J.Žemgulio namas iš pradžių projektuotas dviejų aukštų, bet su architekto žinia, šiam parengus naują projektą, buvo pastatytas keturių aukštų, taigi, galima kalbėti apie dar vieną Kauno objektą, kuris dingo nė nespėjęs gimti. Tik iš likusių pirmojo J.Žemgulio namo projekto brėžinių, saugomų Literatūros ir meno archyve, architekto V.Landsbergio-Žemkalnio fonde, galime įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti ta erdvė, jei stovėtų ne keturių, o dviejų aukštų namas. Iš išlikusių nuotraukų iki J.Žemgulio namo statybos ir jam jau prisišliejus prie A.Šostako namo sienos taip pat galime įsivaizduoti tą erdvę, kurią šiuo metu užima kitas pastatas, labiau priderintas prie aplinkos, nei tai buvo padaryta 1931 m. su V.Landsbergio-Žemkalnio projektuotu namu. A.Šostako namo vietoje 1978 m. iškilo Kauno paveikslų galerija.

Tiesa, pats vyriausiasis darbo ir socialinės apsaugos inspektorius A.Šostakas su žmona Matilda name K.Donelaičio g. 4A (neišlikusiame) iš pradžių beveik negyveno. Vos baigęs jį įrengti išnuomojo dviem nuomininkams, su kuriais sudarė gana įdomias sutartis. Pirmame namo aukšte esantis penkių kambarių butas buvo išnuomotas M.Ožinskiui, o keturių kambarių butas antrame aukšte – E.Rivlinui.

Pats A.Šostakas tikėjosi iš namo nuomos užsidirbti tiek, kad bent iš dalies galėtų padengti namo statybos išlaidas. Gudriai surašyta sutartis (laiku nesumokėjus pinigų už dar neįrengto namo nuomą ar tos nuomos atsisakius po sutarties pasirašymo, sumokėta dalis lieka savininkui) nepaliko jokių galimybių nuomininkams apsigalvoti, bet nuoma vis tiek nedavė tokio pelno, kokio tikėjosi.

S.Nėries pėdsakai

Dar vienas dingęs pastatas buvo senos statybos medinukas, buvęs K.Donelaičio g. 16, nugriautas 1931 m., rengiantis statyti architekto V.Landsbergio-Žemkalnio projektuotą jo namą-biurą (dabar K.Donelaičio g. 38). Tiesa, ir V.Landsbergio-Žemkalnio namo išvaizda nuo 1932 m. tiek išoriškai, tiek viduje gerokai pakitusi, tad autentikos prasme ir jį galima priskirti prie dingusio Kauno objektų, bet dėl įdomaus literatūrinio pėdsako verta prisiminti ir neišlikusį medinuką. Ne dėl to, kad žinotume kokių nors išskirtinių detalių apie 1928 m. tame name gyvenusią Salomėją Bačinskaitę-Salomėją Nėrį.

Romantiškas praeities liudijimas – išlikusios nuotraukos. Vienoje jų, darytoje fotoateljė „Modern“, Salomėja – su namo savininkės paskolinta skara, o nuotraukos kitoje pusėje yra poetės dedikacija poniai Noskovai, apie kurią žinome tik tiek, kad ji nemokėjo lietuviškai, bet jos santykiai su poete buvo nuoširdūs, grįsti abipusiu pasitikėjimu.

Išlikusi dar viena S.Nėries nuotrauka, kurioje poetė Noskovos namo kiemelyje skaito knygą, ir atvirlaiškis, kuriame poetė apgailestauja, kad ilgai neparašė ir jau greitai turi grįžti į Lietuvą iš Berlyno, nes išleido visus pinigus – 1 500 Lt (S.Nėries atvirlaiškis Noskovai. 1928 08 18. MLLM SNMM GEK 757). Abi nuotraukos ir atvirlaiškis saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinyje S.Nėries muziejuje Palemone. Iš atvirlaiškio galima suprasti, kad dalį pinigų kelionei į Berlyną poetei buvo davusi ta pati ponia Noskova.

Dingę objektai mums primena gražius pastatus, liudija apie negrįžtamai pakitusią gyvenamąją ir kultūrinę erdvę.

Skandalingasis savininkas

Dar du dingusio Kauno objektai K.Donelaičio gatvėje taip pat minėtini dėl juose gyvenusių asmenų istorijų. S.Bačinskaitės-S.Nėries gyvenimo K.Donelaičio g. 16 epizodas buvo šviesus, pozityvus, o Antano Breimerio istorijoje vyrauja tamsūs potėpiai. Ten, kur 1975 m. iškilo Žemėtvarkos instituto Kauno filialo ir daugelio kitų įstaigų pastatų kompleksas (dabar K.Donelaičio g. 33), buvo du namai, kuriuos verta paminėti. Vienas buvo K.Donelaičio g. 17 (šiuo adresu stovėjo pastatai, iš pradžių priklausę Izabelei ir Jonui Voiničiams, paskui – jų įpėdinei Liudvikai Voiničaitei-Jasėnienei, ištekėjusiai už Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio vyr. leitenanto, dirbusio Kybartų muitinėje, Kazio Jasėno).

Voiničių dviejų aukštų mūriniame name, kurį pats 1928 m. projektavo, keturių kambarių bute pirmame aukšte, gyveno A.Breimeris su žmona Ona, viena kino teatro „Daina“ savininkių. A.Breimeris, beje, buvo pirmojo „Dainos“ kino teatro projekto autorius, bet dėl jam iškeltos bylos negalėjo jo užbaigti, todėl kino teatrą projektuoti perleista Stasiui Kudokui. A.Breimeris, dar 1929 m. dėl neigiamos atestacijos buvo paleistas iš kariuomenės į administracijos tarnybos karininkų atsargą.

Kariuomenėje eidamas Karo butų skyriaus viršininko pareigas padarė daug nusižengimų, nesąžiningai elgėsi kariškose statybose, dėl to kariuomenės teismo buvo nubaustas ir turėjo pasitraukti iš tarnybos. Tačiau toli nuo statybų nepasitraukė – kaip „Maisto“ inžinierius, vykdė Šiaulių ir Tauragės „Maisto“ skerdyklų statybos techninę priežiūrą, o tų statybų rangovas buvo Romanas Polovinskas, namo netoliese, dabar K.Donelaičio g. 22 / Gedimino g. 45, savininkas (statytas 1930–1932, projekto autorius Arnas Funkas). Kaip ir R.Polovinskui ir taip pat byloje figūravusiam statybos darbų rangovui Ignui Stungevičiui, A.Breimeriui bandyta uždėti draudimą jo turtui.

Medinukas: Onos Landsbergienės įsigytas ir prašytas nugriauti Noskovos namas K. Donelaičio g. 16, 1932 m. / LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 103, l. 11.

Namo savininkės Liudvikos Jasėnienės prašyta įkainoti turtą K.Donelaičio g. 17. Tai buvo reikalinga Kauno apygardos teismo tardytojui M.Krygeriui kaip laidavimo garantas. L.Jasėnienė laidavo už inžinierių Antaną Breimerį jo byloje 50 000 Lt. Tuo nereikėtų stebėtis, nes A.Breimeris buvo viso L.Jasėnienės nekilnojamojo turto prie K.Donelaičio g. 17 projektų autorius. Voiničių dviejų aukštų mūriniame name gyveno ir daugiau žymių žmonių: inžinierius, publicistas, visuomenės veikėjas Antanas Macijauskas, nuo 1925 m. buvęs Statybos inspekcijos vyr. inspektoriumi, nuo 1931 m. vertęsis privačia statybų inžinieriaus praktika; teisininkas, 1918–1922 m. Kauno apygardos teismo pirmininkas, „Teisės“ žurnalo redaktorius, VDU profesorius Vladas Mačys.

Šalia buvusio K.Donelaičio g. 17 namo stovėjo kampinis K.Donelaičio g. 19 / A.Mickevičiaus g. 26 pastatas, kuris priklausė knygyno Laisvės alėjoje savininkams, knygų leidėjams Liudai ir Jonui Raupiams. Šis namas taip pat nugriautas iki 1975 m., kai buvo statomas minėtas Žemėtvarkos instituto Kauno filialo pastatų kompleksas.

Tame name gyveno ir dirbo daug garsių nuomininkų, bet jį prisimename ne tiek dėl jų, kiek dėl 1929 m. ten nuaidėjusio galingo sprogimo. Tai vienas iš keturių namų Kaune, kurį tarpukariu išgarsino sprogimai (buvo pasikėsinta į Juozą Purickį 1920 m., jam gyvenant dabartiniame Vaižganto g. 14 name; 1922 m. – į Ernestą Galvanauską, gyvenusį šalia dabartinio „Akropolio“ – ant namo Gedimino g. 2 yra jam skirta atminimo lenta; 1926 m. – į valstiečių liaudininkų spaudos buveinę – „Varpo“ spaustuvę, tuo metu dar buvusią Laisvės al. 60, paskui perkeltą į Gedimino gatvę). Taigi 1929 m. lapkričio 30-osios vakare sprogimas nugriaudėjo ir Raupių name.

„Lietuvos žinios“ apie šį įvykį rašė: „1929 m. lapkričio 30 d. šiame name, jo pirmame aukšte įsikūrusioje „Geležinio vilko“ sporto sąjungos būstinėje, 21.32 val. įvyko sprogimas. Anksčiau šioje patalpoje buvo „Mūsų rytojaus“ laikraščio redakcija, bet ji jau buvo išsikėlusi. Įėjimas į šią patalpą buvo iš K.Donelaičio gatvės. Po sprogimo pirmame aukšte niekas nenukentėjo, bet išdužo visi pastato langai, truputį suardyta namo siena iš A.Mickevičiaus gatvės pusės. Antrame aukšte virš šios patalpos gyveno Mažtavičių šeima, stiklai sunkiai sužeidė jų 6 mėnesių mergaitę. Ties universiteto rūmais stovėjusiam papirosų pardavėjui oro banga išvertė papirosus“ (Kaune sprogo bomba // Lietuvos žinios. – 1929, gruod. 2, p. 1).

Dar paminėtina, kad šiame name, tik iš A.Mickevičiaus gatvės pusės, veikė Juozo Bernoto vyrų ir moterų drabužių kirpimo ir siuvimo kursai, buvo ir siuvėjo butas; jame taip pat yra gyvenę filologas, Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos mokytojas (1923–1944), spaudos darbuotojas Kazys Kepalas, kultūros veikėjas Vaclovas Biržiška ir kt. Šiame sklype dar buvo 1933 m. statytas J.Raupio namas – K.Donelaičio g. 19A (projektas ir techninė priežiūra – inžinieriaus Juozo Jasiukaičio). Jis taip pat neišlikęs.

Tekėjo midus ir vynas

Kaip dingusio Kauno objektai paminėtini ir menkaverčiai pastatai, buvę Liudvikos Stankevičienės sklype, šalia Karo muziejaus. Šiuo atveju nesigailime, kad tie pastatai buvo nugriauti ir praplėsta Karo muziejaus erdvė. Tačiau verta prisiminti, kad ten yra buvusi L.Stankevičienės midaus ir vyno darykla, o prieš ją iškeliant, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai (LPPAR) planavo ten pasistatyti savo rūmus.

Sklype, buvusiame K.Donelaičio g. 36 (dabar sklypas prie K.Donelaičio g. 66, šalia Karo muziejaus, – Knygnešių sienelė ir kt.), buvo įsikūrusi L.Stankevičienės midaus ir vyno dirbtuvė – čia ji gana sėkmingai veikė, pelnė apdovanojimų Lietuvos ir užsienio parodose. Vyras Jonas Stankevičius pagelbėjo žmonos versle, be to, buvo pasistatęs šioje vietoje laikinų kioskų ir užsiėmė prekyba (prekiavo vaisiais ir kt.), dalyvavo bendrame kavinės-restorano „Ramybė“ versle, tiesa, laikinuose pastatuose.

Modernus: O. Landsbergienė prie savo namo K. Donelaičio g. 16. / LLMA, f. 81, ap. 1, b. 2087, l.18, nuotr. 66.

Stankevičiai turėjo čia nedidelį medinį vieno aukšto namą, įsigytą 1899 m., kuriame gyveno ir dirbo, planavo pasistatyti didesnį, bet nepavyko. Turėjo įsirengę ledainę vyno ir midaus dirbtuvei, bandė rekonstruoti dirbtuvės sandėlį į jos gamybos patalpas, nuo 1926 m. buvo įsirengę laikinai vasaros sezonu veikiančią kavinę ir arbatinę, vėliau – kavinę-restoraną ir bandė gauti leidimą demonstruoti kino fimus prie kavinės. Kavinei-restoranui leista veikti, bet leidimo demonstruoti filmus taip ir negavo. 1939 m. rugpjūtį Stankevičių sklypas su pastatais (kurie netrukus buvo nugriauti) parduotas Kauno miestui – muziejaus sodeliui išplėsti. Tuomet Stankevičiai su savo midaus ir vyno dirbtuve įsikūrė P.Višinskio g. 66, o Stankevičių sklypo vietoje įrengta Knygnešių sienelės ir kt. erdvė. Tiesa, kaip minėjau, L.Stankevičienės sklype, dar iki tol, kol jis buvo parduotas Kauno miestui, LPPAR ketino pasistatyti savo rūmus. Jau buvo sutarta dėl sklypo išnuomojimo Kauno miesto savivaldybei ir paskui jo perleidimo beveik veltui LPPAR, bet, visuomenei sukilus, to plano buvo atsisakyta. Rūmai, kuriems V.Landsbergis-Žemkalnis jau buvo parengęs projektą būtent šioje vietoje, pastatyti kitur (dabar K.Donelaičio g. 8) – paliktas tas pats projektas, tik perprojektuotas, pakeičiant pastato kryptį (pastačius prie Karo muziejaus, jo fasadinė pusė būtų buvusi atgręžta Vienybės aikštės link, dabar – į priešingą pusę).

Štai tokios skirtingos dingusio Kauno istorijos (vienos gatvės atvejis), liudijančios, kad istorijos atminčiai gali būti svarbūs net tie dalykai, kuriuos kartais nuvertiname ar išmetame į istorijos šiukšlyną.