Ilgametės draugystės rezultatas

Iš viso unikalioje Lietuvos selekcininkų darbams eksponuoti skirtoje kolekcijoje Botanikos sode sukaupta beveik 100 įvairių daugiamečių gėlių: įsigytų, išsimainytų, padovanotų ar išvestų pačių Botanikos sodo darbuotojų.

Daugiau kaip du dešimtmečius gėlininkystės srityje dirbanti selekcininkė Viktorija Vyšniauskienė su vyru Kęstučiu Vyšniausku botanikos sodui jau yra padovanoję 45 savo kurtas bijūnų, jukų, viendienių, ežiuolių, levandų, kraujalakių, barškių, saulakių ir kitų augalų veislių.

Ilgametė draugystė su VDU Botanikos sodu užsimezgė natūraliai. „Botanikos sode lankydavomės nuo senų laikų, dar būdami visai jauni, – pasakoja selekcininkė. – Pradėję kolekcionuoti augalus, būtent iš ten įsigijome įdomių veislių. Ypač sužavėjo sodo viendienių žydinti kolekcija – pamenu, tada visų tų viendienių užsimaniau! Per viendienes susipažinome ir su iki šiol sode dirbančia patyrusia gėlių specialiste Rita Maršeliene. Taip pamažu pradėjome bendrauti, dalytis žiniomis, augalais.“

Užtrunka ir kelis dešimtmečius

Selekcija – tai daug juodo, sunkaus fizinio darbo. Ir finansiškai tai labiau hobis nei verslas.

Kažkada pametusi galvą dėl lelijų selekcijos, šiuo metu V.Vyšniauskienė dirba su labai įvairiais augalais, o paklausta, kas lemia tokį platų domėjimosi diapazoną, gėlininkė atsako, kad tai – jos pašaukimas ir įgimtas smalsumas.

„Mano vyro aistra – kolekcionuoti augalus, o mano – selekcija. Tiesa, kad imtumeisi vieno ar kito augalo selekcijos, turi labai susižavėti ir užsinorėti, nes jei rimtai netraukia, tokio dalyko nesiimsi ir nedirbsi. Todėl, kad selekcija – tai daug juodo, sunkaus fizinio darbo. Ir finansiškai tai labiau hobis nei verslas – tai, kokiu darbu išvedami daugelis mūsų augalų veislių, praktiškai neįkainojama. Štai, pavyzdžiui, šiuo metu ypač džiaugiuosi savo sukurtomis dviem naujomis sumedėjusių bijūnų veislėmis, kurioms dar net pavadinimo nespėjau sugalvoti. Kažkada, kai sumaniau imtis sumedėjusių bijūnų, net neįsivaizdavau, kad darbas su jais yra toks imlus laikui, o norimo rezultato kartais sulauki tik po kelių dešimtmečių. Tenka daug prisodinti, ilgai auginti, didžiąją dalį išbrokuoti. Užtat, kai jau pavyksta sukurti kažką ypatingo, – džiaugsmas begalinis: mano naujųjų sumedėjusių bijūnų veislių kerai siekia kone žmogaus aukštį, o jų pilnaviduriai žiedai – dydžio it vaiko veidas. Negana to, smarkiai kvepia ir nelinksta. Puikios, dekoratyvios ir unikalios veislės, džiaugsmas kuriomis atpirko visus tuos 20 metų įdėto darbo ir laukimo. Ateityje, šiuos augalus įregistravusi ir padauginusi, taip pat ketinu padovanoti VDU Botanikos sodo ekspozicijoms“, – pasakoja gėlių ūkio šeimininkė.

Populiarina lietuvišką selekciją

Paklausta, kas paskatino dovanoti savo ilgu ir sunkiu darbu sukurtas augalų veisles VDU Botanikos sodui, V.Vyšniauskienė sako, kad visų pirma – noras plačiau skleisti žinią apie Lietuvos selekcininkų darbus.

„Lietuviškos veislės kol kas nepopuliarios – žmonės apie jas per mažai žino. Pavyzdžiui, mūsų ūkio selekcijos augalus labiau vertina užsienio augintojai nei tautiečiai. Tad pirmiausia norėjome skleisti žinią, supažindinti, parodyti – kad kažkas liktų ilgam šiame gyvajame muziejuje, kad visi lankytojai galėtų jas apžiūrėti, pamatyti, pastebėti. Žmones reikia šviesti, pasakoti, rodyti, juk lietuviškos selekcijos augalų nedaug – norisi juos populiarinti. Ir mums smagu, kad auga, džiugina sodo svečius. Važiuosime patys pasižiūrėti, kaip tiems augalams sekasi“, – tikina selekcininkė.

Ekspozicijų įvairovė ir estetika

Su lietuviškomis veislėmis lankytojai gali susipažinti dviejose VDU Botanikos sodo vietose: saloje susodintos Onos Skeivienės, Kęstučio Vyšniausko, Evaldo Tarvydo ir Emilijos Tarvydienės bijūnų veislės, VDU Botanikos sode atrinkti nauji įdomūs bijūnų veislių hibridai.

Antroji ekspozicija – centrinėje aikštėje, kur surinkta beveik 100 veislių: nuo šluotsmilgių, ežiuolių, vilkdalgių, alūnių, melsvių, snapučių, heleborų iki viendienių, levandų, gvazdikų.

Kuriant šią ekspoziciją svarbi buvo ne tik veislių įvairovė, bet ir estetika, gėlių derinių formavimas: gėlyno pagrindu tapo vilkdalgiai, kuriuos užpildė alūnių, snapučių fonas, o išraiškingais akcentais tapo šluotsmilgės, bijūnai, ežiuolės.