Pusantrų metukų Salomėja kiša popierines korteles į radiatorių. "Jos turbūt iškris pro apačią?" – retoriškai klausia mama Rasa. Supratusi, kad kortelės neiškris, ji numoja ranka: "Mažai yra dalykų gyvenime, kurių negali pataisyti."

Augina ir dirba

Optimizmu trykštantys menininkė, dailės terapeutė Rasa ir verslininkas Mindaugas Andrikiai savo tris vaikus augina Kauno rajone – Užliedžiuose. Pirmokėlis Gabrielius ir priešmokyklinukas Faustas lanko mokyklą netoli namų, o mažiausioji Salomėja lieka namie su mama.

Rasa namuose taip pat ir dirba – šiuo metu intensyviai ruošiasi savo tapybos parodai Seime, piešia ant šilko. Šiauliuose pradinių klasių ir dailės mokytojos bakalauro, o Kaune – švietimo vadybos magistro studijas baigusi ir netrukus Kauno Geštalto mokyklos psichoterapijos studijų diplomą atsiimsianti moteris taip pat organizuoja nemokamas asmenybės ugdymo grupes Užliedžių gyventojoms.

"Tos veiklos man visada norėjosi, negalėčiau sėdėti ir nieko neveikti. Kitos dvejus metus būna namie ir tik augina vaiką. O man auginti vaiką reiškia turėti daug laisvo laiko, per kurį galima daug nuveikti", – juokiasi Rasa.

Užsienyje namų nerado

Nuo 2007-ųjų Kauno rajone gyvenantys sutuoktiniai pirmiausia išbandė laimę užsienyje: šešerius metus gyveno JAV, vėliau – Didžiojoje Britanijoje, tačiau niekur neįsitvirtino. "Ieškojau ramios šalies, kur negrėstų jokie karai, kaip mums, būnant kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų", – anot Mindaugo, ten šeima suprato, kad užsienyje viskas nėra taip nuostabu, kaip pasakojama.

"Išvažiuoja ieškoti geresnio gyvenimo – o kas ten? Ten pinigai ant medžio neauga. Jeigu čia žmonės dirbtų lygiai tiek pat, kiek ten nuvažiavę, gyventų gal netgi geriau. Kai tai pamatėme, supratome, kad nėra tikslo ten likti", – sakė Rasa.

Visi trys jų vaikai gimė Užliedžiuose, ir nors Rasa pasvajoja apie kokią egzotišką kelionę į Aziją, kraustytis šeima jau nebeplanuoja. Juolab kad dar ne visai įrengtas namas – laukia daug darbo vasarą.

Ieško savęs

"Labai norėčiau išsirengti į tikrą žygį su palapinėmis, tačiau reikės statyti namą", – pasiguodžia vyriausias sūnus Gabrielius. Jį tuoj pat nuramina tėtis: "Tokią svajonę ir aš turiu, todėl, manau, tikrai pavyks vasarą ištrūkti."

Septynmetis Gabrielius – atskira tema. Berniukas atsakingai ruošėsi pokalbiui – atsirinko parodyti savo darbų: iš lego sumeistrautų lėktuvų ir mašinų bei daugybę piešinių. Anot Gabrieliaus mokytojos, vaikas piešia ne tik sąsiuviniuose, bet ir  vadovėliuose.

"Galvojome nuo rudens jį leisti į Dailės mokyklą, tačiau bijau sugadinti vaiką. Jam tikrai nereikia mokytis tos technikos, nes jo fantazija neturi ribų", – Rasa Gabrieliaus neveda ir į jokius būrelius, nes jis turi galimybę piešti namie – mama leidžia pabandyti tapyti ir ant drobės, ir ant šilko.

Šiuo metu technika nesvarbi – berniukas visur piešia dinozaurus, lėktuvus ir tornadus. Kai grįžta iš mokyklos, Gabrielius lipdo iš plastilino ar kinetinio smėlio, tačiau tuo neapsiriboja, nes nori daug ką nuveikti: ir architektu tapti, ir lėktuvą sukonstruoti.

Laukė sesės

Kitais metais mokyklą pradėsiantis lankyti Faustas – visai kitoks nei brolis. "Jam nei lego rūpi, nei piešti nori. Jam tik lėkti ir kažką veikti. Buvo sugalvojęs, kad nori tapti kareiviu, tačiau suprato, kad reikės į žmones šaudyti, todėl nebetiko. Dabar išsitraukė seną fotoaparatą ir sakė, kad bus operatoriumi", – anot Rasos, Faustas kuria įspūdingas istorijas – net apie praėjusius gyvenimus.

"Sakom, tu geras rašytojas būtum. O jis – aha, o ką reikės daryti?" – juokiasi mama. Berniukai kartais tarpusavyje ir susipyksta, tačiau mažylę Salomėją nešioja ant rankų ir rūpinasi kaip karalaite.

"Jie labai myli sesę, labai laukė gimstant. Kadangi apie gandrus nepasakojome, o sakėme, kad vaikelis pilve gyvena, Gabrielius sakė eisiantis kartu gimdyti. O kai sesę parsivežėme namo, tai kaip karalaite ja rūpinosi, vis prašo, kad gražiau papuoščiau", – anot Rasos, Salomėja šeimoje yra princesė – pati įnoringiausia. Beje, ir pati tvarkingiausia – visus trupinius nuo žemės surenka ir nuneša į šiukšlių dėžę.

Netvarka negąsdina

Gabrielius kartą mamos paprašė dar vieno vaiko: jis turįs Faustą, o Salomėja neturinti nieko. Rasa atvirauja – kol kas jokių minčių apie ketvirtą nėra, tačiau posakis, kad nuo antrojo vaikų skaičius jau nebesvarbu, yra visiška tiesa.

"Du ar trys nėra skirtumo – iš proto eini vienodai, – juokiasi ji. – Kas mėgsta tvarką, su tiek vaikų iš viso labai sunku. Aš nesu pedantė, todėl spėju ir papiešti. Kai užmiega Salomėja ar kai berniukai išeina į mokyklų, einu daryti savo darbų, o ne tvarkyti namų. Susitvarkome, kai jau nebėra kaip praeiti."

Sutuoktiniai šiuo klausimu sutaria. "Mes abu esame suaugę žmonės, abiejų vaikai tą netvarką padaro, o vien todėl, kad aš dirbu namuose, nereiškia, kad turiu nuolat juos tvarkyti", – pasak Rasos, vaikai ne tik namus aukštyn kojom apverčia, bet ir padeda tėvams: mamai piešti, tėčiui namą statyti, sesę prižiūrėti.

Rasa apie chaosą namuose kalba su šypsena, tačiau, anot jos,  šeimoje tikrai būna ir konfliktų. "Mes dažnai netenkame kantrybės, baramės ir pykstamės, bet visada stengiamės atsiprašyti vieni kitų, kalbėtis apie kylančius nemalonius jausmus ir argumentuotai diskutuoti", – pasak moters, jei būna kalti tėvai, jie būtinai atsiprašo vaikų.

Auklėja šypsenomis

Už namuose laikomas augintines – žuvytes – atsakinga Rasa, lauke gyvenančiais katinais rūpinasi Mindaugas, berniukams tenka kitokių pareigų.

"Bandėme įvesti šypsenų sistemą, tik šiek tiek apleidome. Per dieną galima surinkti keturias ir daugiau šypsenų už tai, kad padarei namų darbus, nuvažiavai laiku į mokyklą, atlikai gerą darbą šeimai ar laiku nuėjai miegoti. Jei per savaitę vaikai surenka 20 šypsenų, einame į kiną. Tai tikrai labai veikia, bet reikia nuosekliai užsiimti", – pasakojo moteris.

Anot Rasos, didžiausia problema – namų darbai, kuriuos versti daryti jai neleidžia širdis. "Berniukai noriai eina į mokyklą, bet namų darbai nužudo. Dariau socialinį tyrimą, klausinėjau tėvų, kaip jie daro: ar kišasi į tai, kaip daromi namų darbai, ar palieka juos vaikų atskomybei. Dar neišsprendžiau šios problemos. Kam man tai daryti – aš jau baigiau mokyklą ir nesinori kartoti to paties kurso, bet visai paleisti vaikų irgi nesinori", – sakė mama.

Liūdniausia jai prikaišioti vaikams dėl nepadarytų namų darbų, kai jie ramiai žaidžia ar ką nors kuria: "Man atrodo, kad tai yra vaikystė, tai tikroji ramybė: leisti jiems būti nieko nereikalaujant. Todėl nieko nesakau, kai jie taip gražiai ir tyliai visi kartu žaidžia".