Pripažinęs, kad Lietuvoje ima rastis supratimas, jog muzikavimo džiaugsmą galima pajusti tik grojant geru instrumentu, vienas LFDA steigėjų Mykolas Bazaras vardijo klaidas, kurių neatsikrato muzikai neabejingi miestiečiai, ir prognozavo permainas šalies fortepijonų derintojų veikloje.

– Kodėl nuspręsta įsteigti LFDA?

– Visos asociacijos steigiamos siekiant civilizuotai atstovauti kokios nors žmonių grupės interesams. Jeigu Lietuvos vežėjai turi problemų, jie kreipiasi į Lietuvos nacionalinę vežėjų automobiliais asociaciją. Norėjome, kad su kasdienėmis profesinėmis problemomis susiduriantys fortepijonų derintojai turėtų stipresnį, oficialų balsą. Šios asociacijos steigimas yra ilgai brandintos idėjos, susitarimo tarp skirtingų kartų šalies derintojų, nusistovėjusių muzikinės kultūros tendencijų rezultatas. Tai oficialus pareiškimas apie mūsų egzistavimą nacionalinėje ir tarptautinėje bendruomenėje bei apie siekį nuolat tobulėti. Be to, vis dar trūksta žinių ir supratimo apie šios profesijos svarbą net aukščiausiuose muzikiniuose kultūriniuose sluoksniuose. Visame pasaulyje derintojai buriasi į bendruomenes, kad formuotų šį supratimą, skleistų ir dalytųsi aktualiausia informacija apie fortepijonų priežiūrą, remontą, restauraciją, keltų darbo kokybę. Tai vyksta Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, kitose Vakarų, Skandinavijos šalyse. Didžiojoje Britanijoje net aklieji turi savo derintojų asociaciją.

Derintojo profesija yra amatas, kuriam, be muzikinių, ne mažiau reikalingos ir kitos –  specialiosios akustikos – žinios, staliaus, šaltkalvio, mechaniko įgūdžiai.

– Papasakokite apie naująją organizaciją – kiek jai priklauso narių, iš kokių jie miestų?

– Šiuo metu asociacija vienija 39 derintojus iš dvylikos miestų: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Prienų, Marijampolės, Kelmės, Plungės, Telšių, Varėnos ir Mažeikių. Skaičius viršijo visų mūsų lūkesčius. Žinoma, fortepijonų derintojų Lietuvoje yra ir daugiau, tačiau džiugina, kad tiek žmonių panoro aktyviau dalyvauti vystant šalies fortepijonų priežiūros kultūrą. Asociacija planuoja rengti didelio masto seminarus apie fortepijonų būklės svarbą ir priežiūros ypatumus visai muzikinio ugdymo ir švietimo bendruomenei. Jau rengiami meistriškumo kursai derintojams, asocijacija nariams turėtų tapti galimybe įsijungti į tarptautinę derintojų bendruomenę.

– Ar keliate kokius nors profesinius reikalavimus nariams?

– Šiuo metu specifinių reikalavimų nėra, įstatuose yra įtvirtinti bendro pobūdžio atsakingos veiklos principai, įpareigojantys narius sąžiningai teikti paslaugas klientams, naudoti kokybiškas, specialiai tam skirtas medžiagas ir t. t. Yra rengiama kvalifikavimo ir egzaminavimo programa, kuri taps privaloma visiems esantiesiems ir norintiesiems būti asociacijos nariais.

– Lietuva gali didžiuotis pasaulinio lygio fortepijono atlikėjų mokykla, tačiau čia derintojai neturi jokio oficialaus statuso ar kvalifikacijos. Tad kokius mokslus paprastai yra baigę mūsų fortepijonų derintojai? Kaip rengiami derintojai užsienyje?

– Tikrai, tai skamba paradoksaliai. Paprastai mūsų derintojai turi vienokį ar kitokį muzikinį išsilavinimą – tai šaunu, tačiau tai tik viena sudedamųjų dalių. Visų pirma, derintojo profesija yra amatas, kuriam, be muzikinių, ne mažiau reikalingos ir kitos –  specialiosios akustikos – žinios, staliaus, šaltkalvio, mechaniko įgūdžiai. Įsivaizduokite, koncertinis rojalis – tai daugiau negu pusę tonos sverianti, judanti ir skambanti konstrukcija, pagaminta iš medžio ir geležies. Mano tėvas, žinomas fortepijonų derintojas ir restauratorius Saulius Bazaras, sakydavo, kad "tai tas pats kaip automobiliai, tik tepalo mažiau". Amatai pasaulyje nuo seno buvo ir yra perduodami iš rankų į rankas. Taigi, ir šioje srityje įgūdžių mokomasi iš geriau darbą išmanančių kolegų. Lietuva nėra išimtis, tik tam neturime specializuotos infrastruktūros, todėl tobulintis važiuojame į fabrikus Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Lenkijoje ir kitur. Reikėtų paminėti, kad prieš kelis dešimtmečius situacija buvo daug prastesnė, kadangi rasti specifinę informaciją, įrankius, buvo nepalyginti sudėtingiau, o ir išvažiuoti tobulintis į Vakarus atrodė nepasiekiamas tikslas. Viena akivaizdu – mūsų krašte šiuo amatu dažniausiai užsiima tikrų tikriausi fortepijonų entuziastai.

Pirmasis fortepijonas buvo sukonstruotas Italijoje XVIII a. pr. Greitai tobulėjo gamintojai Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Anglijoje. Taigi ir specialistų ruošybos tradicijos ten suprantamos kiek kitaip. Pirmieji fortepijonų gamintojai savo instrumentais rūpindavosi patys arba smulkesnę priežiūrą patikėdavo pameistriams. XIX a. sparčiai augant fabrikams (tuomet fortepijonas buvo populiariausia namų muzikavimo priemonė), kintant ir tobulėjant fortepijono konstrukcijai, atsirado ir daugiau priežiūros, reguliavimo ypatumų. Prie fabrikų steigėsi technikumai, kuriuose buvo ruošiami specialistai. Vieni seniausių išlikusių yra Arnoldo Fibigerio technikumas Lenkijoje,  Oscaro Walckerio Vokietijoje. Juose ne tik fortepijono derinimo, bet ir konstrukcijos paslapčių gali mokytis kad ir pradinį išsilavinimą turintys moksleiviai. Ir patys fabrikai organizuoja kursus tam tikros patirties turintiems derintojams. Plačiausiai instrumentų priežiūros sklaida Europoje užsiima septyniolika nacionalinių fortepijonų asociacijų jungianti sąjunga "Europiano" (dabar ir LFDA turi progą ir tikslą tapti jos nare)

JAV gilias tradicijas puoselėja pianinų technikų gildija – "Piano Technicians Guild".

– Su kokiomis apskritai problemomis susiduria Lietuvos derintojai? Kita medalio pusė – instrumentai, su kuriais tenka dirbti derintojams. Kokį pianiną turi vidutinis statistinis Lietuvos gyventojas (ar bent kaunietis)? O valstybinė ugdymo įstaiga? Ar dar daug pas mus išlikę senųjų instrumentų "Riga", "Belarus"?

– Didžiausia problema yra ta, kad instrumentai derinami vieną kartą, vaikui pradėjus eiti į muzikos mokyklą, o kitą kartą – jo vaikams arba anūkams. Derinti reikėtų bent kartą per metus.  Instrumento negalima laikyti prie tiesoginės šilumos šaltinių, skersvėjo – taip atsiranda didžiausi gedimai. Būtina palaikyti pastovų oro drėgmės ir temperatūros santykį. Bendraujant su užsienio šalių derintojais išryškėja daug panašių problemų – jiems irgi dažnai tenka įtikinėti, kad instrumentas nėra baldas. Tačiau tai kartu yra ir esminis skirtumas. Daugelis mūsų rinkoje vis dar naudojamų pianinų buvo gaminami baldų fabrikuose: "Zaria", "Lastočka", "Čaika", "Viatka", "Smolensk", "Otrada", "Junostj", "Lyrika" ir dar apie tris dešimtis kitų pavadinimų fortepionų. Tiesa, "Rigos", "Belorus", "Krasnij Oktiabr", "Ukrainos" gamintojai specializavosi muzikos instrumentų srityje, bet vėlgi, palyginimui, groti jais būtų tas pats, jeigu vis dar važinėtume zaporožiečiais, moskvičiais ir žiguliais. Jie neturi vienodai veikiančių ar atrodančių dalių, arba tiesiog jų neturi, remontuoti tokį instrumentą gali kainuoti tris kartus daugiau, negu jis kada nors buvo vertas. Parodžius juos kolegoms iš užsienio, pastarieji tik gūžčioja pečiais ir neįsivaizduoja, ką su jais būtų galima veikti. O mes žinome, kad Kuboje žmonės sugalvojo, kaip iš skalbimo mašinos motociklą pasigaminti. Mokyklose, darželiuose, namuose sovietinių instrumentų yra dar daug – stūkso lyg monumentai, sugriuvę, primenantys sovietinę darbo kultūrą.

Situacija Kauno muzikinėse ugdymo įstaigose pastaruoju metu pradėjo keistis į gerąją pusę. Juozo Naujalio gimnazijos ir Juozo Gruodžio konservatorijos koncertinėse salėse vienas po kito atsirado aukščiausios klasės koncertiniai fortepijonai "Grotrian Steinweg" ir "Steinway". Muzikos mokyklose seni, nugroti instrumentai "Riga" keičiami naudotais, tačiau kur kas aukštesnės kokybės čekiškais pianinais "Petrof", skiriama lėšų nudėvėtų fortepijonų remontui. Pradeda rastis supratimas, kad pajusti muzikavimo džiaugsmą su daiktu, tik panašiu į fortepijoną, gali ir nepavykti, jau nekalbant apie aukštesnių įgūdžių formavimą.

– Norėdamas užsiimti instrumentų derinimu Lietuvoje gali tiesiog pasirūpinti individualios veiklos pažymėjimu ir imtis darbo, kurio rezultatų kokybę gali įvertinti tikrai toli gražu ne kiekvienas užsakovas. Kaip atpažinti, kada pianino derintojas – tikras savo profesionalas, o kada dirba atmestinai?

– Nėra viskas taip tiesmuka. Individualios veiklos pažymėjimas ar skelbimas "derinu fortepijonus" niekados neturėtų būti paslaugos teikėjo atrankos kriterijus. Visų pirma pasidomėkite, kas prižiūri fortepijonus artimiausioje koncertų salėje ar muzikos mokykloje. Ką rekomenduoja instrumentą prižiūrintys draugai? O nuo šiol dar ir tuo, ar derintojas yra LFDA narys (tai padaryti galite užėję į www.lfda.lt/nariai). Bendri požymiai nėra išskirtiniai bet kurios srities profesionalams. Profesionalus derintojas visada, prieš pradėdamas remontą, turėtų įvertinti ir supažindinti savininką su jo instrumento būkle, reikalingais atlikti darbais ir jų trukme. Nepamirškime, kad dažniausiai tenka derinti instrumentus, kurie nebuvo prižiūrėti dešimt, penkiolika ar daugiau metų, todėl jų trūkumai gali išaiškėti gerokai po remonto, pradėjus intensyviau groti. Galų gale rezultatas turėtų kalbėti už save.

– Neretai savo atžalai tėvai perka elektroninį pianiną – esą jis ne tik užima mažiau vietos namuose ir juo galima groti netrukdant kaimynams – tai ypač aktualu gyvenant daugiabutyje, bet ir lengviau transportuoti. Kodėl vis dėlto verta įsigyti akustinį pianiną?

– Pianinas nuo pat savo atsiradimo pradžios buvo namams skirtas muzikavimo instrumentas. Jo stygos vertikalios, trumpesnės, pianinas užima mažiau vietos ir yra tylesnis. Nors nė vienoje rimtoje koncertų salėje nerasime pianino, jo mechanizmo veikimo principas ir grojimo pojūtis yra artimiausias rojaliui (fortepijonui su horizontaliomis stygomis). Jeigu tėvai savo atžalai linki pajusti tikrą muzikavimo fortepijonu malonumą, jie dažniausiai renkasi pianiną kaip mažiau kainuojančią ir vietos užimančią alternatyvą. Jeigu tikslas tėra išmokti paspausti atitinkamus klavišus, kad pasigirstų mėgstama melodija, tinka ir skaitmeniniai žaislai.

Šiandien tos pačios muzikos galima klausyti iš vinilinės plokštelės per kokybišką garso aparatūrą, taip pat per mobilųjį telefoną, mp3 formatu. Gali būti, kad girdėsite tas pačias natas, žodžius, tačiau nei garsas, nei pojūtis toli gražu nebus tokie įtaigūs ir paveikūs – suspaustas skaitmeninis formatas neatspindės įrašo dvasios. Tas pat ir kalbant apie fortepijonus. Viskas priklauso nuo jūsų poreikių.