Gaisrų paženklinta Šv. Onos bažnyčia laukia savo atgimimo

Liaudyje šv.Ona, kaip ir šv.Agota, buvo laikoma sergėtoja nuo gaisro. Deja, šis vardas Karmėlavos maldos ir Dievo namų neapsaugojo, bažnyčia degė kelis kartus ir vis buvo atstatoma.

Pastovus laikinumas

"Karmėlavos parapija įsteigta karaliaus Žygimanto Augusto valdymo laikais, o žemė priklausė jo žmonai Barborai Radvilaitei. XVI a. 85 proc. Lietuvos buvo miškai. Visi dvarai, tiltai, palivarkėliai, bažnyčios, malūnai buvo statomi ne iš marmuro ar granito, o iš medžio. O ši statybinė medžiaga – degi. Zakristijonas pamiršo užpūsti žvakę – ir bažnyčia sudegė. Karmėlavos bažnyčia degė daugybę kartų. Taip nutikus, vyrai eidavo į mišką, pjaudavo rąstus ir bažnyčią atstatydavo", – jubiliejaus išvakarėse istoriją pasakojo Karmėlavos klebonas Virginijus Veprauskas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Karmėlavos bažnyčia taip pat buvo medinė, ir ją vėl pasiglemžė liepsnos. Sudegusios šventovės vietoje 1921 m. pagal profesoriaus Vladimiro Dubeneckio projektą iškilo nauja medinė bažnyčia. Ji, pasak klebono, jungė senąją lietuvišką medinę architektūrą ir naująjį moderną, buvo labai iškilminga.

Ženklai: kur stovėjo 1944 m. liepos 29 d. susprogdinta bažnyčia, liudija tik pamatai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Bet 1944 m. liepos 29 d. rusų žvalgai su žiūronais užlipo pasižiūrėti į kitą Neries pusę, vokiečiai juos pamatė ir bažnyčią susprogdino. Pasistatę mortyras, sudubasino ir Rykštynės kaimą. Žmonės galvojo, kad vokiečiai bus išvyti, rusai patys išeis, ir vėl mes statysime naują bažnyčią. Tačiau rusai užsibuvo pusę amžiaus, ir nuo 1944 m. gruodžio 17 d. parapija naudojasi laikina koplyčia. Ne veltui sakoma, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą", – vaizdžiai situaciją piešė V.Veprauskas.

Svarbūs klausimai

Klebonas pabrėžė, kad dabartinė koplyčia per pusę metų buvo pastatyta ne plynoje vietoje, o priglausta prie svirno, kuriame apsigyveno tuometis klebonas. "Čia gyvena ir dabartinis klebonas, – trečiu asmeniu apie save kalbėjo V.Veprauskas. – Kardinolo Vincento Sladkevičiaus laikais klebonas bandė įkalbinti leisti atstatyti bažnyčią, bet kardinolas sakė: dar kiek per anksti, tai ankstesni klebonai taip ir galvojo. Dabar šitas klebonas galvoja, kad reikia atstatyti, bet nėra lėšų."

Kaimynystė: dabartinė koplyčia per pusę metų buvo pastatyta ne plynoje vietoje, o priglausta prie svirno, kuriame iki šiol gyvena klebonas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kitas, ne mažiau klebonui svarbus klausimas – kokia turėtų būti naujoji bažnyčia. "Jei statytume medinę, būtų daug reikalų su priešgaisrine sauga. Statyti moderno stiliaus? Aš Lietuvoje žinau labai mažai parapijų, kurios gali sau leisti projektuoti moderną, kad statinys turėtų išliekamąją vertę", – samprotavo pašnekovas.

Prioritetas – išsaugoti kas išliko

Bet pirmiausia, V.Veprausko nuomone, reikia išsaugoti tai, kas da kr išlikę. Tai – barokiniai vartai. "Mes žinome, kur yra varčios, bet jas iš restauratoriaus galime atgauti tik per teismą. O tai daug kainuoja, be to, varčios per tiek laiko greičiausiai jau sutrūnijo, lengviau ir paprasčiau bus pagaminti naujas", – įsitikinęs klebonas.

Sprendimas: Karmėlavos klebonas Virginijus Veprauskas, nors ir skaudama širdimi, balsavo, kad šviežiai sudegintas bažnyčias reikia atstatyti pirmiausia. Karmėlavos Šv.Onos bažnyčia. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Restauruoti reikia ir tvorą. Sudaryta darbų sąmata siekia 76 tūkst. eurų. Apie bažnyčios statybą, pašnekovo žodžiais, būtų galima galvoti tik atnaujinus vartus ir tvorą.

Ankšta ir tvanki

Per kasdienes pamaldas koplyčia Karmėlavos tikinčiųjų poreikius tenkina, tačiau sekmadieniais – tikrai ne. "Žmonės mėgsta sėdėti, o koplyčioje tenka stovėti. Ankšta ir per vestuves bei krikštynas, didesnes religines šventes, o karštomis vasaromis – dar ir tvanku. Šiuolaikiniuose maldos namuose jau turi būti ir šildymo, ir vėsinimo sistemos, kitaip mes neturėsime žmonių. Jau dabar tikintieji, žinodami, kad sekmadienį koplyčioje netilps, melstis važiuoja į Kauną, kuris ranka pasiekiamas", – apgailestavo sielovadininkas.

Nors pavydo jausmas kulto tarnui turėtų būti svetimas, pasiteiravau, ar jis baltu pavydu nepavydi paštuviečiams ir kulautuviškiams. "Paštuvos Šv.Barboros ir Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios priklauso tam pačiam dekanatui kaip ir Karmėlava. Visi dekanato kunigai pritarė, kad šviežiai sudegintas bažnyčias reikia atstatyti pirmiausia. Taip balsavau ir aš, nors sprendimas buvo skausmingas, sakydamas, kad po jų eilė ateis ir Karmėlavai, nes šios parapijos tikintieji dar turi kur melstis", – sakė V.Veprauskas.

Ankšta: koplyčioje tikintieji telpa tik šiokiadieniais. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasmalsavau, į kurios naujosios pakaunės šventovės projektą norėtų lygiuotis klebonas. "Karmėlava yra save gerbianti parapija ir nesilygina nei su Kulautuvos, nei su Paštuvos bažnyčiomis. Mūsų bažnyčios projektui reikėtų ne visaliaudinio svarstymo, o specialistų nuomonės. Erdvė yra erdvė, šviesa yra šviesa, tačiau nupjovus kryžių bažnyčia neturėtų lengvai tapti koncertų sale ar teatru. Karmėlavos bažnyčia turėtų būti ir meno kūrinys, ir Dievo namai. Mes ieškotume aukštesnio architektūrinio lygio varianto", – sakė pašnekovas.

Kada parapijos tikintieji galėtų tikėtis naujų maldos namų? "Mums tiesia pagalbos ranką Kauno rajono savivaldybė, kuri remia vartų ir tvoros atnaujinimo darbus ir žada paramą statant naują bažnyčią. Tos, kurios buvo sudegintos, jau atstatytos, Karmėlava atsidūrė pirmoje eilėje", – klebonas konkrečios datos neįvardijo.