Apdovanojo Briuselyje

Nors pasakojimas apie mokytoją Editą Naidaitę, jį pradėsiu nuo savęs. Mudviejų susitikimo dieną buvau gerokai susikrimtusi dėl vienos iš dukrų, todėl atkarpoje nuo S. Daukanto iki Gimnazijos gatvės išliejau ne vieną ašarą.

Jos skruostais riedėjo ir grįžtant atgal, tiesa, ne iš širdgėlos, o iš palengvėjimo. Tą akimirką dar kartą patikėjau likimu ir įsitikinau, kad mano minčių take Edita atsidūrė neatsitiktinai. Spėju, likimas pakoregavo ir šį tekstą. Nors dažniausiai vengiu formos „klausimas–atsakymas“, pradėjusi rašyti tekstą supratau, kad kiekvienas šios moters žodis – nekoreguotinas.

Pradžioje pristatysiu Editą, kurios vardas ir pavardė pastarosiomis savaitėmis figūravo ne vienoje antraštėje. Lapkričio 19 dieną Briuselyje vyko geriausio Europos antreprenerystės mokytojo rinkimai. „Lietuvos Junior Achievement“ mokytojų tinklo narė, Kauno MUG ekonomikos ir verslumo mokytoja Edita buvo ta, kuriai ir atiteko prestižinis pirmosios vietos apdovanojimas.

„Šis apdovanojimas nėra vien tik mano nuopelnas – tai visų mokytojų, kurie kasdien tyliai ir kantriai keliauja į mokyklas su misija ugdyti vaikus, įvertinimas. Mūsų darbas – tai daugiau nei profesija, tai – pašaukimas, formuojantis ateities kartą“, – nors žodis „antreprenerystė“ nėra iš lengvųjų, pats terminas, anot E. Naidaitės, kur kas žemiškesnis, nei atrodo.

Todėl dieną pradėjusi manymu, kad antrepreneris moko verslumo ir verslininkiškumo, po pokalbio su Edita supratau, kad mokiniai iš jos pamokų išsineša kur kas daugiau. Antrepreneriška mąstysena formuoja naują požiūrį, skatina pokytį, įkvepia būti kūrybiškesniais, drąsesniais klysti. Iš intelektinių antreprenerių, tokių kaip Edita, galima išmokti ne tik apie verslo įkūrimą, bet ir apie kertines vertybes, darančias mus išskirtiniais. Žinote, ką padariau pasiėmusi savo dukrą po pamokų? Stipriai apkabinau, pabučiavau ir kartojau, kaip smarkiai myliu, o tada pasakiau, kad tarp mūsų niekada nestos skaičiai, kuriais matuojama pozicija klasėje ir mokykloje, greitis bėgimo ar baseino takelyje. Svarbiausi dalykai skaičiais nenusakomi. Apie visa tai, ištuštėjus klasei, Edita sutiko papasakoti „Kauno dienos“ skaitytojams.

Magija: moksleiviai į Editos pamokas eina net turėdami vadinamuosius „langus“. Regimanto Zakšensko nuotr.

Turime rasti prasmę

– Virtualioje erdvėje tikrai rasiu paaiškinimą, kas yra antreprenerystė, tačiau norėčiau tai išgirsti iš Jūsų.

– Antreprenerystė – tai verslumas. Bėda ta, kad žodžių „verslas“, „verslininkas“, „verslininkiškumas“ šaknis yra ta pati, todėl dažnas mūsų įsivaizduoja, kad verslumas yra tik apie verslą. Išties verslumas apima savybių rinkinį, kuris žmogų daro sėkmingą. Nors jei atvirai, manau, sėkmės faktoriaus nėra, nes vieną laimėjimą lydi tūkstantis pralaimėjimų, apie kuriuos niekas nerašo. Antreprenerystė apima tokius dalykus kaip laiko planavimas, motyvacija, gebėjimas komunikuoti, dirbti komandoje, vertybių sistema. Netgi vakar per pamokas su vaikais kalbėjome, kaip svarbu, kad, dingus motyvacijai, liktų disciplina. Visos savybės sudaro verslumo kompetenciją, arba antreprenerystę, o tai yra kur kas platesnė sąvoka, nei verslumas. Kas yra antrepreneris? Žmogus, savo sukurtu gėriu besidalijantis su aplinka. Jis įkvepia, motyvuoja, jis yra mentorius. Antreprenerystė padeda siekti tikslų. Šiuolaikiniame pasaulyje žinių kiekiu juk sunku nustebinti. Išsiskirti gali gebėjimu pažvelgti kitu kampu. Galvoju, kad net ir mano laimėjimui daug įtakos turėjo tai, kad buvo nusiųstas kitoks vaizdo prisistatymas nei kitų. Spėju, kad 40-ies šalių geriausi mokytojai pasakojo, kaip dirba su naujausiomis technologijomis, kokius metodus taiko, kokie jie išprusę. Aš tiesiog atsistojau mokykloje prie sienos ir kartu su vaikais nufilmavau tai, kas buvo mano širdyje. Žinoma, kad patekčiau į Europą, turėjau laimėti konkursą Lietuvoje, o čia mes turime labai daug stiprių kolegų. Teko siųsti paraišką, kurią vertino „Lietuvos Junior Achievement“, verslų atstovai. Kaip pristačiau save? Paprašiau vaikų pagalbos. Per penkiolika minučių jie atsiuntė po tris sakinius, kuo aš esu išskirtinė. Net netaisiusi klaidų parašiau, kad kiekvienas mes žinome, kaip reikia pildyti paraiškas, tačiau aš apie save noriu kalbėti vaikų žodžiais.

Mano kiekviena diena išsemta iki dugno ir dar su pakrapštymu. Kiekvieną dieną aš gimstu iš naujo.

– Vieni mokytojais gimsta, kiti jais tampa. Jūs – antrasis variantas?

– Mokykloje pradėjau dirbti maždaug prieš penkiolika metų. Viskas prasidėjo nuo nedidukės Vilkaviškio rajono Gražiškių gimnazijos salės, kurią atėjau puošti. Kadangi visą gyvenimą šokau, buvo labai keista matyti, kad mokykloje per šventes vaikai to nedaro. Manęs paklausė, gal norėčiau pastatyti šokį. Sutikau, o tada pradėjau dirbti šokių mokytoja. Kai išėjo įstatymas, įpareigojantis baigti dėstomos srities pedagogiką, įstojau į choreografiją, baigiau meno bakalaurą. Kauno technologijos universitete (KTU) baigiau pedagogiką. Vėliau – ugdymą karjerą, lytiškumą, švietimo vadybą Vytauto Didžiojo universitete (VDU). O šiuo metu esu Vilniaus universiteto (VU) matematikos studentė.

– Antreprenersytės mokytoja – amžina studentė?

– Man atrodo, kad mes turime rasti gyvenimo prasmę. Ne vienas draugas man yra sakęs, kad aš keista. Atsakydavau, kad vienas turi pomėgį žvejoti, kitas – megzti, trečio pomėgis kopti į kalnus, o mano – mokytis. Man tai – akiračio plėtimas, judėjimas į priekį, kažko naujo sužinojimas. Vakar daviau interviu, kurio metu kalbėjau apie gyvenimo prasmę. Jei šiandien man pasakytų, kad rytoj mirsiu, nebūtų to jausmo, kad aš kažko nepadariau. Mano kiekviena diena išsemta iki dugno ir dar su pakrapštymu. Kiekvieną dieną aš gimstu iš naujo. Kitas dalykas – aš visada žinojau, kad mokslas bus bilietas į kitokį gyvenimą. Mano mama gyveno gatvėje, tėtis gėrė, o aš augau pati sau. Nors vidurinę baigiau tikrai neblogai, galimybių kažkur išvažiuoti ir toliau mokytis nebuvo. Iki šiol prisimenu momentą, kai iš traukinio Kaunas–Kybartai išlipo mano klasiokai po pirmosios mokslų savaitės, o aš stovėjau su šluota rankose. Tada pasakiau sau, kad aš mokysiuosi. Į universitetą įstojau būdama 27-erių metų.

Pavyko įtikinti

– Kažkada mokyklai pasakiusi „ne“, prieš kelerius metus atsidūrėte Kauno MUG. Likimas?

– Mano dėstytoja ir darbo vadovė doc. dr. Eglė Stasiūnaitienė pažinojo gimnazijos direktorę Daivą Garnienę. Sužinojusi, kad ši ieško universitetinės veiklos koordinatorės, E. Stasiūnaitienė rekomendavo mane. Aš tuo metu studijavau magistrantūroje VDU. Pokalbį pradėjusi universitetinių veiklų koordinavimo klausimais, D. Garnienė jį baigė klausimu, ką dar esu baigusi. Atsakiau, kad choreografiją. Direktorė atsakė, kad šokių mokytoja jau yra. Kai pasakiau, kad esu baigusi ekonomiką, direktorė ir pasiūlė ją dėstyti. Aš atsakiau, kad tikrai į mokyklą negrįšiu, juolab kad tuo metu gyvenau 120 km nuo Kauno.

– Suprantu, kad direktorei pavyko įtikinti likti?

– Taip. Galiausiai sutikau. Pirmus metus turėjau šešias privalomosios ekonomikos pamokas dešimtoje klasėje. Tų metų pabaigoje, pavasarį, pas mane atėjo pavaduotoja ir pasakė, kad 70 iš 170 būsimų vienuoliktokų renkasi ekonomiką. Ji manęs klausia, ką darysiu? Ar imsiu? Vėl sutikau. Tada pradėjome kalbėti apie auklėjamąją klasę, apie verslumo kryptį gimnazijoje. Nuo praėjusių metų mokykloje atsirado verslumo klasė. Konkursas į ją buvo labai didelis, beje, kaip ir pačią gimnaziją. Stojo daugiau nei 700 moksleivių, o pateko tik 140. Dvejus metus važinėjau į gimnaziją iš Kybartų – 120 km pirmyn ir tiek pat atgal. Kadangi su E. Stasiūnaitiene esame parašiusios ne vieną mokslinį straipsnį, nusprendžiau stoti į doktorantūrą VDU. Galvojau, persikelsiu į Kauną, mokysiuosi čia ir dirbsiu. Neįstojau, bet į Kauną persikrausčiau. Šiemet ekonomiką pasirinko jau 90 vienuoliktokų. Skaičius auga, todėl nėra kur dingti. Ir nors sakiau, kad niekada negrįšiu į mokyklą, aš vėl esu joje.

– Svajonę apie doktorantūrą paleidote?

– Visi draugai žino, kad savo penkiasdešimtmečiui noriu daktaro laipsnio. Turiu metus rezerve. Nebus, tai nebus. Man ne diplomo, o paties mokymosi proceso reikia. Žinote, pamenu, kai baigiau magistrantūrą ir užlipau ant scenos atsiimti diplomo, dėstytojo paklausiau: o gal galima mane kažkaip palikti antriems metams, nes labai noriu mokytis.

– Norite pasakyti, kad diplomas nėra svarbu?

– Nesuprantu tų, kurie mokosi dėl diplomo. Nesuprantu, kodėl ir mokykloje mūsų tikslas yra atestatas arba egzaminai. Kodėl mes nevertiname, kaip pasikeitė vaiko pasaulėžiūra, jo mąstymas? Visi nebus mokslininkais ir to nereikia. Keista sistema... Mes kalbame apie kompetencijomis grįstą ugdymą, o tikriname vaiko žinias po dvylikos metų, net nepaklausdami jo prieš egzaminą: gal tu iš streso nepajėgei rašyti? Mes viską dramatizuojame. Neišlaikei egzamino? Ir kas? Ar suaugę žmonės viską daro idealiai? Ne, tačiau jie turi galimybę taisytis. O vaikai? Juos spaudžia tėvai, spaudžia mokytojai. Kas belieka? Tiltas. O kai vaikas nueina ant jo, visi stveriamės už galvų: kur mes buvome? Todėl kasdien pagalvokime, kur mes esame. Kitas dalykas, dėl tam tikrų dalykų vaikai negeba pasipasakoti, jie spaudžiasi, gniaužiasi. Tik šiek tiek pastangų ir tu matai, kaip vaikas atsiskleidžia, tarkim, kai jį apkabini. Todėl visus savo vaikus mokau apsikabinti ir jei pradžioje jų rankos būna nuleistos, galiausiai pastebi, kaip jos ima tiestis. Matau pokytį. Būna, kalbu su lietuvių kalbos mokytoja, o ji man rodo, kad tai, ką kalbu, atsiduria rašiniuose. Tada prieina etikos mokytoja pasveikinti su laimėjimu ir sako: jei tik žinotumėte, kiek daug vaikų jūsų dėka pakeitė pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Čia yra mano darbo prasmė.

Svarbūs susitarimai

– Minėjote, kad, besimokydama anksčiau ir dabar, tiesiog geriate dėstytojų žodžius. Jaučiate, kad tą patį daro jūsų mokiniai?

– Taip, jaučiu. Kas pusmetį mes aptariame, kas patiko, kas ne. Man labai svarbu, kad vaikai kalbėtų. Be to, pas mus galioja tam tikri susitarimai, tarkim, niekada nemeluoti. Vaikai nebijo pasakyti, kad neatliko namų darbų, bet tuo pačiu jie prisiima atsakomybę. Sutikite, garsiai prisipažinti, kad kažko nepadarei, nes tingėjai, atidėliojai, jau yra daug. Reiškia, toks vaikas ir kitose situacijose taikys tą patį modelį – prisiims atsakomybę ir nekaltins aplinkos. Tarkim, šiandien trylika auklėtinių nepadarė namų darbų. Tu negali žinoti kodėl. Gal kažkuris jų visą naktį verkė į pagalvę? Kiekvieno neišklausinėsi, bet daugmaž situaciją suvoki. Dar viena situacija. Sėdi du mokiniai, vienas kelia ranką, kad padarė namų darbus. Klausiu kito, kur jo sąsiuvinis. O jis sako: daviau draugui nusirašyti, nežinau, kur jis jį padėjo. Ką būtų daręs normalus mokytojas? Įrašęs abiem po dvejetą, tuo metu aš atsisukau į tą, kuris nusirašė, ir pasakiau: prieš minutę tu man pamelavai. Ar namų darbai buvo verti melo? Ar dvejetas, nors jų niekada nerašau, būtų vertas melo? Klasėje tvyrojo visiška tyla. Štai tokios ekonomikos pamokos pas mus.

– Susigrąžinti pasitikėjimą įmanoma?

– Žinoma. Aš visais tikiu. O kaip kitaip išmokyti vaiką, kad, padarius klaidą, ją galima atitaisyti. Bet, žinoma, yra tokių, kurie naudojasi. Tarkim, aš ugdau vaikų sąmoningumą ne tik čia, bet ir tualete. Ar tikrai nusiplovus rankas reikia metro rankšluosčių? Ar nepakanka vieno lapelio? Tas pats ir su mokyklos liftu. Tai yra bendras turtas, už kurį mokama biudžeto pinigais, ir kai nieko neskauda, kodėl iš pirmo aukšto kyli į antrą? Jei kaskart, pasinaudojus liftu, tėvams ateitų sąskaita, ar taip pat juo naudotumeis? Ne. Kaip tau atrodo, kas už viską moka? Valstybė, o valstybė esame mes, biudžetas – mūsų kiekvieno sumokėti mokesčiai. Buvo viena mergaitė, kuri man du kartus prisiekė, o kai pričiupau ją trečią kartą, atsakė: galvojau, jūs pamokoje ir nepamatysite. Ne tai svarbiausia! Tikėtina, kad toks elgesys kartosis bendraujant su draugais. O kai jų ratas ims mažėti, bus ne laikas galvoti, ką darei ne taip. Tiesiog tokiais momentais suvoki, kad yra dalykų, kuriuos sunku pakeisti, nes jie ateina iš šeimos, ir jei joje žodžio laikymasis nėra vertybė, tu sunkiai ką pakeisi.

– Klausau ir suprantu, kad norėčiau būti viena jūsų mokinių.

– Žinote, mokiniai sako, kad nesupranta, pilietiškumo, ekonomikos ar gyvenimo įgūdžių pamokoje jie kartais sėdi. Tai parodo, kiek stipriai integruoti visi dalykai, kai mes kalbama apie pinigus. Tarkim, ekonomikoje pinigai – sausa tema, bet mes kalbame, kad pinigai niekada negali būt tikslas. Tik priemonė. Elementarus pavyzdys: kai gilinamės į verslo kūrimą, klausiu mokinių, kodėl, jų manymu, žmonės tai daro. Dauguma atsako, tam, kad uždirbtų pinigų, o aš remiuosi tuo, kas verslas siekia išspręsti problemą. Nejaugi jūs manote, kad neįgaliojo vežimėlis buvo sukurtas tikintis uždirbti milijonus? Tikėtina, kad ne. Greičiausiai kieno nors šeimoje buvo asmuo su negalia, kurio kasdienybei palengvinti ir buvo sukurta ši priemonė. Visi verslai kuriami taip. Jie turėtų būti taip kuriami. Todėl kai su mokiniais steigiame mokomąsias bendroves, pirmiausia kalbame apie problemą, kurią galima išspręsti, o tada vaikams pasakau: klausykite savo širdies, pinigai ateis paskui.

Natūrali pagarba

– Savo dieną planuojate?

– Turiu planuoklį. Jame visi degantys darbai (verčia užrašų knygelės puslapius). Žiūrėkite, kontroliniai, olimpiada, konferencija, darbas Zitai iki rytojaus, prašymas dėl Birštono. Planuoti savaitei ar mėnesiui į priekį man neišeina. Išties tai aš gyvenu labai spontaniškai.

– Dažniausiai mokytojai dirba net tada, kai nedirba. Laiko galvai išvėdinti lieka?

– Išeini su šauliais dviem paroms, naktį šturmuoji pastatą, kuriame yra tariamas priešas. Patikėkite, viskas iš galvos išplaukia. Dar yra laikas su šeima. Aišku, ta mūsų šeima nėra visai tradicinė. Vyresnioji dukra Miglė nuo penkiolikos metų išvažiavo iš Kybartų į Kauną, mokėsi ir baigė LSMU gimnaziją. Morta, kuri dabar dalyvauja projekte „Lietuvos balsas“, būdama keturiolikos metų atvažiavo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Mes laisvi vieni nuo kitų, bet žinome, kad esame, jeigu kas – susiskambiname. Aš turiu ne tik biologinius vaikus, aš turiu ir mokinius, todėl kai sakau „vaikai“, dukros juokaudamos prašo patikslinti. Mokiniai į mane kreipiasi vardu. Tikrai ne visi drįsta ir ne visiems tai įprasta. Tačiau jei kažkam tai tinka, o aš tokiu būdu galiu pasiekti tikslų, kodėl to nedaryt? Aš manau, praėjo tie laikai, kai mokytojas buvo dievas, kuris, jei norėdavo, atversdavo ir paskaitydavo savo vienintelę knygą. Dabar bet kuris vaikas, labai rimtai užsiėmęs, po trijų mėnesių mane galėtų nulinčiuoti su savo žiniomis. Todėl pamokose aš kalbu apie tai, ko neišmokys jokios naujausios technologijos – kaip kritiškai mąstyti, daryti išvadas, apsikabinti, žiūrėti į akis, džiaugtis. Todėl vaikams akcentuoju, kad žinios yra yra žinios, bet kai ko, ką išgirsite mokykloje, jūs niekada gyvenime nepanaudosite. Tokia yra tiesa.

– Esate pavyzdys kitiems. Čia ne klausimas, o teiginys.

– Mokytojas gali daug kalbėt, bet jei jo elgesys prieštaraus žodžiams, jis niekada nebus autoritetu, o jei mažai kalba apie tai, bet daug daro, vaikai natūraliai ima jį gerbti. Ir tai atspindi ne kreipinys „tu“. Kai turi „langų“, pas mane ateina ir vienuoliktokai, ir dvyliktokai. Tada turiu aiškintis, kas yra savo pamokoje, o kas – laisvieji klausytojai. Tai yra pagarba. Ne „tu“, ne „jūs“, ne „ponia Edita“, ne „gerbiama mokytoja“. Pas mane ateina vaikai ir sako: „Editute, atsisėsk, atsitiko toks dalykas.“ Arba: „Editute, nusiteik liūdnam pokalbiui.“ Štai čia yra pagarba – betarpiškas bendravimas, šiluma ir kai žinojimas, kad tas vaikas gal neturės pas ką nueiti, bet ateis pas tave ir sakys: „man labai blogai, gelbėk!“ Nes pas „ponią mokytoją“ jis neateis.