Gidės svajonė – neskubantys turistai

"Lėtasis turistas yra brandusis kolekcininkas, kuris renka potyrius", – sako 25 metus turizmo srityje dirbanti Henrieta Miliauskienė, vakar šventusi Tarptautinę gidų dieną.

Dėlioti pliusiukus

Prieš trylika metų H.Miliauskienė rašė magistro darbą apie lėtąjį turizmą. Tuo metu Lietuvoje tai buvo naujiena.

"Daugybę metų dirbau vadinamojo skubiojo turizmo srityje, kai naktimis autobusuose miegi ir pliusiukus dėlioji: mačiau, mačiau, mačiau. O iš tikrųjų nieko nemačiau. Pradėjau ieškoti, kaip ramiau dirbti. Šešerius metus vadovavau Birštono turizmo informacijos centrui. Vėliau, po mažosios gimimo, nusprendžiau, kad noriu eiti ten, kur aš noriu. Dabar šeštus metus dirbu lėtojo turizmo kryptimi. Bandau ir savo klientą pripratinti judėti šia kryptimi", – pasakoja moteris, gyvenimą Senamiestyje iškeitusi į miškų ir pievų apsuptį, 30 km už Kauno.

Vis dėlto klientai prie lėtojo turizmo pratinasi sunkiai. "Matyt, mūsų gyvenimo tempas dar ne toks kaip Vakaruose. Dar visi norime per vieną dieną daug pliusiukų prisidėlioti. Kai klientas pamato programą, kartais klausia: "Tai čia viskas? Per visą dieną tik tiek pamatysim?" Bet kas pakeliauja tokiu būdu, supranta, kad iš tikrųjų mažiau gali būti daugiau ir lėtai gali būti gerai", – sako gidė.

Pagrindinis lėtojo turizmo tikslas – kad žmogus kiek galima daugiau tarsi susigyventų su vietove, kurią lanko, pajustų ją visomis penkiomis juslėmis ir kiek įmanoma labiau susipažintų su vietos žmonėmis.

"Važiuojant vienur ar kitur stengiuosi, kad būtų ką paragauti, kad būtų galima susipažinti su tos vietovės asmenybėmis, kurios yra mūsų didžiausi perlai ir atradimai. Taip pat svarbu, kad žmogus kažką veiktų keliaudamas, nes, kaip sakoma, ką išgirdau – pamiršau, ką pamačiau – atsimenu, ką padariau – supratau. Tai yra Konfucijaus mintis, kuri turizme turi labai daug galios. Kai žmogus pats pradeda kažką daryti, kitaip ir supranta viską", – pastebi H.Miliauskienė.

Reikia prisijaukinti

Lėto turizmo ekskursijų metu gidė stebi: keliautojams akys šviesėja, nuotaikos gerėja. "Smagu matyti žmones, kaip vykstant procesui jie pradeda suvokti, kad patiekalai gali būti ne vien didžkukuliai ir ne vien šaltibarščiai. Ir bendravimas su tyliais ramiais vietos žmonėmis, kurie nesireklamuoja, ir žurnalai apie juos nerašo, yra iš tikrųjų turiningas. Su jais pabendravus, atrodo, supranti: kad būtum laimingas, turi gyventi provincijoje. Ir tik čia galima daryti tai, ką mėgsti. Po ekskursijos visi atsibučiuojame – kaip giminės po didžiulio susitikimo. Tai yra didžiausias atpildas už tai, ką jiems siūlai. Kai jie supranta, kad ne visada vien tik pliusų reikia", – šypsosi H.Miliauskienė.

Ji pastebi, kad didmiesčių bėda – čia visi visur skuba.

Jeigu gidas sugeba prisitaikyti prie besikeičiančių lūkesčių ir poreikių, jis ir dirba.

"Kalbant apie užmiestį, viskas yra kitaip. Turime išskirtinių vietų už Kauno, pavyzdžiui, Raudondvario dvarą su grafiene Rozalija ir grafu Tiškevičiumi, jų garsiąja apelsinų sriuba. Prie Zapyškio yra senas kluonas, kuris traukia išskirtinę publiką į visiškai kitokius renginius, kur nėra jokio popso, masės žmonių. Čia vyksta kameriniai renginiai, bet laisvų vietų niekada nebūna. Renginiai vasaros metu vyksta tik kartą per mėnesį. Tokių vietų aplink Kauną yra ne viena", – pabrėžia gidė.

Kad ir kaip H.Miliauskienė stengiasi pripratinti savo klientus prie lėtojo turizmo, visiškai atsitraukti nuo masinio nėra įmanoma.

"Pirmą kartą atėjusį klientą reikia prijaukinti, prie to pripratinti. Iš pradžių darai nuolaidas, nepasakai kliento norams "ne", bet po truputėlį, bendraujant, rodant alternatyvas, žmonės pamažu pradeda suprasti. Dar iki galo kojos iš masinio turizmo į lėtąjį nesu įkėlusi. Matau, kas vyksta abiejose pusėse", – sakė ji.

Su užsieniečiais – sunku

H.Miliauskienė atvira – dirbti su užsieniečiais ji nemėgsta ir lygina juos su pirmokais. "Užsieniečiui yra visiškai nesuprantamos mūsų asmenybės, jų pavardės. Atvažiavęs į Lietuvą jis mokosi ABC. Lėtasis turistas, kuris iš tikrųjų atvažiuotų į Lietuvą iš užsienio, greičiausiai atvyktų su šeima, draugų būreliu. Tai yra tie žmonės, kurie patys puikiai žino, ką jie nori pamatyti ir pas ką apsilankyti. Iš tikrųjų jiems ir gidų nereikia", – įsitikinusi ji.

"Praėjusią vasarą laisvą akimirką per ekskursiją Anykščiuose aš užėjau į savo mylimą kavinę išgerti kavos. Šalia sėdėjo švedai. Mes besėdėdami pradėjome šnekučiuotis, jie paklausė, kaip nuvažiuoti iki vieno ar kito objekto. Pasirodo, šitie žmonės Lietuvoje yra antrą kartą ir į Anykščius atvažiavo savaitei. Pabandykite apgyvendinti lietuvį savaitei  Anykščiuose – jūs to nepadarysite, nes sulauksite klausimo: "Ką aš ten veiksiu?" Tai parodo tam tikrą atotrūkį nuo mūsų ir vakariečių supratimo, kaip reikia keliauti", – pasakoja moteris.

Kalbant apie lietuvius, lėtąjį turizmą renkasi nemažai patyrę, matę, ieškantgys neatrastų pojūčių. "Bendrauti su žmonėmis, kurie yra labai motyvuoti ir nori dar giliau pažinti istoriją, kultūrą ar kitus reiškinius, –  visai kitas darbas", – atvirauja gidė.

Nepažintas Kaunas

H.Miliauskienė neprisimena, kada Kaune vedė tradicinę ekskursiją Kauno senamiestyje.

"Ekskursijos pradžioje pasakius, kad aplink Kauną važiuosime penkias valandas, dažnai kauniečiai, kurie yra daug matę ir skaitę, klausia: kur? O ką mes veiksime? Nesąmonė. Išsiskyrus po penkių ar šešių valandų, jie pripažįsta, kad Kauno visai nepažinojo. Nekalbame apie tradicines istorijas, gilinamės į Kauno išskirtinumą, kodėl jis tapo laikinąja sostine, kodėl miestas susikūrė su išskirtine architektūra, kalbame apie architektus, menininkus, bohemą, gilinamės į interjerus, ragaujame tarpukario Kauno maisto", – dėsto ji.

"Taip, dar būna užsakymų parodyti Kauną per valandą. Tai tiek jo ir pamatome, jei realiai jam pamatyti reikia 5–6 valandų", – priduria gidė.

Lėtajame turizme negalioja jokios mados. "Lėtasis turistas yra brandusis kolekcininkas, kuris renka potyrius. Jam nereikalingi jokie influenceriai ir agentūros, kad paaiškintų, ką jis turėtų padaryti, kad pasakytų: "Buvau, mačiau." Šitas žmogus jau yra stipriai pažengęs ir jis pats gali pasakyti: "Aš noriu pajausti to krašto dvasią per skonį, prisilietimą, per muziką, per meną." Tada tik galiu padėti nusistatyti gaires. Jis turi konkretų pageidavimą, ir arba sugebi į jį atsiliepti, arba ne", – požiūrį atskleidžia H.Miliauskienė.

Gidai išliks?

Keičiasi turistas, keičiasi ir gidas. "Gerai, kad ir čia galioja rinkos dėsniai. Jeigu gidas sugeba prisitaikyti prie besikeičiančių lūkesčių ir poreikių, jis ir dirba. Kaune mes turime dvi gidų draugijas: Kauno gidų draugiją ir Kauno gidų bendriją. Pati priklausau Kauno gidų bedrijai, pas mus yra apie 100 narių. Bet realiai iš to pulko dirbančių, kad galėtum paskambinti ir sakyti, jog rytoj reikia, kad pravestum ekskursiją, yra gerokai mažiau. Todėl tiems rimtai dirbantiems trūksta savaitgalių", – pasakoja H.Miliauskienė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ji pastebi, kad gidui pelnyti kliento lojalumą yra gana sudėtinga. "Pas mus dar neretai ieškoma, kas pigiau pasiūlys, kad ir euru. Bet jei žmogus pasitikėjo tavo pasiūlyta paslauga, jis dažniausiai grįžta", – teigia patyrusi gidė.

"Daug kas įsivaizduoja, kad gido darbas yra pramoga. Tu keliauji ir nieko neveiki. Bet iš tikrųjų, kad galėtum vesti ekskursiją, reikia įdėti nepaprastai daug darbo. Kaip mano vyresnėlis sako: "Na jau ne, mama, niekada gyvenime nebūsiu gidu, nes aš nieko kito nematau – tu tik sėdi ir mokaisi." Taip, nes informacija nuolat kinta. Istorijos, architektūros, dailės srityse atsiranda naujų faktų, žinias reikia nuolat atnaujinti", – tęsia ji.

Gyvename infomacijos amžiuje – bemaž viskas prieinama, viskas ranka pasiekiama. Ar gido profesija iš tiesų vis dar reikalinga, ar ji išliks?

"Tie žmonės, kurie yra gidai, o ne Vikipedijos skaitytojai, turi užtektinai darbo ir, manau, ilgai turės", – sako ji.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Viridijana

Viridijana portretas
Henrieta yra tikras gidas su labai placiu akiraciu ir giliomis ziniomis. Letojo turizmo pradininke Lietuvoje. Linkiu sekmes!

Onutė

Onutė portretas
Su Henrieta keliauta daug kartų ir tų kelionių dar bus ne viena. Graži mūsų Lietuva, dsug yra neatrastų ir nepažintų vietų. Henrietos programa yra visada gerai apgalbota, įtrauktas kulinarinis paveldas, nėra lėkimo.

Via

Via portretas
Tai,kad gidai skuba ir niekad neleidžia turistui lėtai pasidžiaugti viena ar kita vietove.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių