Gidė D. Jomantaitė-Jonaitienė: esu istorijų kolekcininkė

Be politikos ir kriminalų

Gidės karjerą Diana pradėjo nuo ekskursijų, skirtų į uostamiestį atplaukiančių kruizinių laivų turistams. Kaip ji pati sakė, į šią veiklą ji ėjo lėtai, bet užtikrintai.

„Vaikystėje labai norėjau būti mokytoja, dar gal manekene, vėliau – archeologe, o nuo kokios devintos klasės tvirtai žinojau, kad noriu į žurnalistiką, tuo metu jau rašiau ir mokyklos laikraščiui. Buvo nelengva, Vilniaus universitete laukė didžiulis konkursas. Įstojau. Tačiau jau pirmą savaitę prisipažinau, kad ne ten. Pabaigiau, dirbau, bet supratau, kad rašyti apie kriminalus ar politiką – ne man. Apie žmones, jų gyvenimą, vietas, senus pastatus – taip, man visada labai patiko rinkti būtent tokias istorijas, pasakojimus. Tad, kai dar dirbant žurnaliste netikėtai pasiūlė surengti ekskursiją, atėjo suvokimas, kad man patinka pasakoti istorijas ne tik raštu“, – naujos veiklos apyaušrį prisimena pašnekovė.

Vis dėlto ne vienus metus Klaipėdos regiono žiniasklaidoje dirbusi kretingiškė neneigia – tam tikra prasme nuo žurnalistikos ji ir šiandien labai nenutolo.

„Geras gidas turi būti ir geras istorijų rinkėjas arba, kaip mėgstu sakyti, istorijų kolekcininkas. Ko būtent išmokau ir ką pamėgau dirbdama žurnaliste – tai kolekcionuoti istorijas, kurios vėliau tampa kūnu mano ekskursijose. Be to, dabar mėgstu rašyti trumpas istorijas – tai darau savo puslapyje feisbuke“, – prisipažįsta pašnekovė.

Žinoma, bet nepažinta

Galiausiai ši patirtis praverčia ir Kretingos muziejuje – čia Diana papildomai dirba kultūrinės veiklos vadybininke, nors, kaip pati sako, šiandien galėtų pragyventi vien iš ekskursijų vedimo.

„Visada svajojau per metus turėti bent šimtą ekskursijų, kad nereikėtų dirbti jokio kito darbo. Svajonė išsipildė. Galbūt ši veikla sėkmingai susiklostė todėl, kad man patinka ne tik vesti ekskursijas, bet ir kurti, sugalvoti maršrutus. Ne vieną maršrutą esu sukūrusi ir savo gimtajame, ir kituose miestuose“, – pasakoja ne tik Kretingoje, bet ir Klaipėdoje, Palangoje, Neringoje dirbanti gidė.

Diana neretai girdi replikų: ir ką gi toje Kretingoje rodyti, taigi čia kaimas; arba ką toje Palangoje dar išrasi – visi viską žino.

Ryšys: povestuvinės kelionės JAV metu sutuoktinių porą šiltai priėmė ekskursijose Lietuvoje kadaise dalyvavę amerikiečiai. / D. Jomantaitės-Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.

„Tačiau man patinka giliau pasiknaisioti, o miestų istoriją mėgstu išskaidyti, pavyzdžiui, savo gimtajame mieste pasakoju apie Kretingos žydus, apie vienuolius, apie Klaipėdą galima papasakoti per meilės tematiką ar atskleisti visai kitokį, naktinį jos veidą, Palangoje gausu vilų, apie kurias iš tiesų labai daug ko nežinome. Taigi geriau pasiknaisiojęs sužinai, kad vienas ar kitas pastatas, pro kurį, regis, jau šimtus kartų praėjai, turi labai įdomią istoriją, tik reikia mokėti tą pastatą prakalbinti“, – atradimais dalijasi pašnekovė.

Kitoks oro gurkšnis

Pašnekovė šypteli – žmonėms esą neretai atrodo, kas tai per darbas, pasiskaitė kažką „Vikipedijoje“ ir papasakojo.

Amerikiečiai dažnai kviečia atvažiuoti į svečius, tik atrodo, kad jie tai sako nelabai rimtai. Ką gi – buvome labai nustebinti.

„Aš pati kokiuose nors archyvuose nesėdžiu, labiau mėgstu kalbėtis su žmonėmis, pavartyti senus laikraščius, o ypač – skaityti vietinių istorikų straipsnius, knygas, tai jau tapo mano Biblija. Įdomių dalykų kartais papasakoja ir patys ekskursijų dalyviai, taip tos istorijos po kruopelytę ir susirenka, – pasakoja Diana. – Be to, šiandien žmonės yra labai reiklūs, jie jau daug keliavę, matę nemažai pasaulio, turi, su kuo palyginti. Jei būsi gidas, kuris tik atbeldžia tekstą, darbo turėsi mažai. Tad kartais reikia pasitelkti ir vaidybinių elementų, ir juokelių, tam tikra prasme turėti renginio vedėjo įgūdžių.“

Nors veiklos pradžioje kretingiškei daugiausia tekdavo bendrauti su svečiais iš užsienio, šiandien kruiziniais laivais atvykstantiems turistams jos darbotvarkėje tenka mažesnė laiko dalis.

„Kai tik pradėjau karjerą ir su užsienio turistais važiuodavome į Kretingą, neretai pagalvodavau: jei užsieniečiams ji tokia graži, jie aikčioja, kaip čia įdomu, kaip čia švaru, – kaip būtų gerai, kad man nereikėtų iš Kretingos toli važinėti, o žmonės patys čia atvažiuotų. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad turiu labai daug grupių iš Lietuvos ir vietos keliautojai sudaro didžiąją visų mano ekskursijų dalyvių dalį. Tačiau, žinoma, atvykstantieji iš užsienio – kitoks oro gurkšnis, kitokia įvairovė. Su jais labai įdomu dirbti, ir tai yra šioks toks iššūkis – nepamiršti anglų kalbos, prisitaikyti prie kitos kultūros, pateikti kiek kitokią informaciją nei vietos turistams“, – sako gidė.

Koks tavo šuns vardas?

Dalydamasi pastebėjimais apie vietos ir užsienio turistų specifiką, Diana pirmiausia pastebi, kad tarp užsieniečių, bent jau atplaukiančių į uostą kruiziniais laivais, dažniau regi garbaus amžiaus žmones.

„Be abejo, skiriasi ir domėjimosi sritys. Tarkime, mūsų turistų domėjimosi laukas siauresnis – jiems įdomiau sužinoti apie tam tikrą miesto dalį arba tam tikrą istorinį jo laikotarpį. Užsieniečiai, kurie krante turi vos kelias laisvo laiko valandas, nori sužinoti viską – nuo ekonominių, politinių iki visų kitų dalykų. Be to, jie labai mėgsta pažinti šalį per žmogų. Užsienio svečiams norisi sužinoti, kaip tu pats gyveni, ką tu asmeniškai prisimeni, tad jie nesibodi, pavyzdžiui, paklausti, ar esi ištekėjusi, ar turi vaikų, koks tavo šuns vardas, ką valgai pusryčiams ir pan.“, – juokiasi pašnekovė.

Įdirbis: kretingiškė yra sukūrusi ne vieną turistinį maršrutą tiek savo gimtajame, tiek kituoses miestuose. / D. Jomantaitės-Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Gidė neneigia, kad su tolimųjų kraštų ekskursijų dalyviais būta ir ilgesnių užsimezgusių bičiulysčių.

„Amerikiečiai dažnai kviečia atvažiuoti į svečius, tik atrodo, kad jie tai sako nelabai rimtai. Tad, kai po tuoktuvių su vyru medaus mėnesį nusprendėme praleisti Amerikoje, nutarėme patikrinti, kiek nuoširdūs tie kvietimai. Ką gi – buvome labai nustebinti. Moteris, kuri labai kvietė į Vašingtoną, mielai susitiko su mumis ir pavaišino vakariene restorane netoli Baltųjų rūmų. Kiti pasiūlė palikti raktus nuo savo buto, nes patys ruošėsi išvykti. Treti pasikvietė pietų. Pasirodo, žmonės ne tokie jau tuščiakalbiai“, – prisiminusi šypteli pašnekovė.

91-ų metų bokšto rekordininkė

Gidė nešykšti komplimentų ir tautiečiams – Dianos pastebėjimu, jie vis labiau tampa atviresni, šiltesni ir yra itin smalsūs, aktyvūs, geriau savo kraštą norintys pažinti žmonės.

Pašnekovės atmintin itin įsirėžė patirtis, kurią neretai pasitelkia ir kitose ekskursijose.

„Kretingos bažnyčia turi labai aukštą bokštą su 219 laiptelių, į kurį tikrai ne visi ryžtasi lipti. Tad, kai prieš kelerius metus turėjau labai jau garbingo amžiaus senjorų grupę, nusprendžiau net neimti į jį rakto – vis tiek niekas nelips. Ekskursija į pabaigą, ruošiuosi atsisveikinti, o viena močiutėlė ir sako – atsiprašau, bet buvo parašyta, kad vesite į bokštą. 91-ų metų moteris prisipažino: kol neįgyvendins šios savo svajonės, negalės numirti. Kol kopėme, ji man papasakojo, kad kadaise, kai mokėsi prie pranciškonų, su jauduliu žiūrėdavo į tą bokštą ir galvodavo, ar ateis tokie laikai, kai į jį galės užlipti“, – pasakoja kretingiškė.

Todėl dabar, kai jauni žmonės ima dievagotis neįveiksią tokio iššūkio, gidė juos nuginkluoja atkakliosios močiutės pavyzdžiu.

„Mano pačios rekordas – vilkėdama tautiniu kostiumu į šį bokštą per vieną dieną esu užlipusi keturis kartus – vadinasi, viskas įmanoma“, – šypsosi pašnekovė.

Vietoj užstalės – ekskursija

Dianai džiugu ir tai, kad vis dažniau ekskursijos tampa turininga alternatyva įvairiomis nekasdienėmis progomis – ne tik vietoj gimtadienio užstalės ar mergvakario šėlionių, bet ir norint įprasminti svarbias valstybines šventes, tokias kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Gidės paslaugomis noriai naudojasi ir vestuvininkai – pavyzdžiui, tokia pramoga pokylio svečiams siūloma tuo metu, kai jaunieji užsiėmę fotosesijos reikalais.

Savo ekskursijose kretingiškė norėtų matyti daugiau vietos gyventojų.

„Todėl, jei Kretingoje ekskursijoje išgirstu, kad kažkas dalyvauja iš Kretingos, labai apsidžiaugiu. Lygiai tas pats Klaipėdoje, kitose vietose. Žmonėms vis tenka įrodinėti, kad jie negali visko žinoti. Kokie jie būna nustebę, kai sužino, kiek dar daug ko jie išties nežino net apie savo gimtąjį miestą“, – pastebi pašnekovė.

Viskas, matyt, nuo požiūrio priklauso. Kad ir ta pati Klaipėda – vieni zyzia, kad ji išrausta, o aš pasidžiaugiu – puiku: kažką įdomaus iškasė!

Kaip sako pati Diana, net ir po daugelio darbo metų ją pačią vis dar nesunku nustebinti ir pradžiuginti.

„Man kiekviena smulkmena atrodo smagi, nuostabi, viskas, matyt, nuo požiūrio priklauso. Kad ir ta pati Klaipėda – vieni zyzia, kad ji išrausta, o aš pasidžiaugiu – puiku: kažką įdomaus iškasė! Ko išties ilgainiui išmokau – tai lengviau prisitaikyti prie nestandartinių situacijų. Tad nustebinti mane lengva, bet išmušti iš vėžių – priešingai, sudėtinga. Kartais reikia tiesiog improvizuoti – matyt, čia praverčia ir šiokia tokia teatrinė patirtis“, – pripažino pašnekovė.

Privalomas pabėgimo planas

Kretingos mėgėjų teatras Dianą suvedė ir su būsimuoju sutuoktiniu Antanu, o ilgainiui psichologo išsilavinimą turintis vyras susižavėjo žmonos veikla, tad šiandien jiedu jau – šeimos gidų tandemas.

„Tik mano vyras nuo žmonių pasikrauna, o aš, priešingai, išsikraunu. Emociškai save taip išdaliju, kad, kai grįžtu namo, jau nebesinori kalbėti“, – šypteli pašnekovė.

Nors, kaip sako Diana, būdama palyginti vienoje vietoje ji gali sutikti daugybę skirtingų žmonių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir pasaulio, didžiulės aistros keliauti tai nenumalšina.

„Visada turime planą kur nors toliau pabėgti – bent kartą per metus stengiamės išvažiuoti į užsienį. Jei yra koks tuštesnis savaitgalis,  keliaujame Lietuvoje, taip pat Latvijoje“, – pasakoja kretingiškė.

Estafetė: gidės karjerą pradėjusi nuo ekskursijų kruizinių laivų keleiviams, vėliau Diana šia veikla užkrėtė ir savo vyrą Antaną. / D. Jomantaitės-Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Kaip prisipažino Diana, anksčiau visada pati rūpindavosi šeimos kelionių planavimu – pradedant maršrutu, viešbučiu ir baigiant visais kitais dalykais.

„Tačiau šį pavasarį užsisakėme ekskursiją per kelionių agentūrą ir mums taip patiko, kad, bijau, kitaip nebenorėsime. Pajaučiau, kaip  malonu, kai tave atveža iki viešbučio, pasitinka gidas, kai nieko pačiam nereikia skaityti, tau viskas papasakojama – labai geras jausmas! Visada visiems, kas keliauja, rekomenduoju kreiptis į vietinius gidus, nes visai kitaip pažinsite vietą. Tai labai gera investicija į įspūdžius, emocijas ir, žinoma, žinias. Kelionės apskritai yra viena nuostabiausių investicijų“, – neabejoja D.Jomantaitė-Jonaitienė.

D.Jomantaitės-Jonaitienės lankytinų vietų pajūryje penketukas

Dauginčių atodanga, Kretingos rajonas:

„Puiki vieta pabėgti nuo miesto triukšmo ir pabūti tyroje gamtos apsuptyje. Ne be reikalo ši vieta yra vadinama lietuviška Šveicarija, nes iš už miško išnyrantis Minijos upės vingis ir skardžiai maloniai atima žadą.“

Kretingos pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis:

„Istorijomis apipintas objektas sename Kretingos mieste. Čia galima rasti visą paletę istorijos – nuo J.K.Chodkevičiaus iki stebuklingo šv.Antano altoriaus.“

Palangos miesto botanikos parkas:

„Mėgstu šią vietą, nes parke ne tik ramu, grynas oras, bet ir jaučiama Tiškevičių dvasia – jie ir „kalti“, kad šiandien turime Palangos kurortą.“

Klaipėdos piliavietė ir kruizinių laivų terminalas:

„Klaipėdos pradžia – piliavietė – skleidžia ypatingą magiją. Tobula vieta pradėti ir baigti ekskursijas ir tobula vieta pasigauti meilės virusą uostamiesčiui. Įplaukiantys ir išplaukiantys laivai veikia lyg hipnozė.“

Raganų kalnas Juodkrantėje:

„Ši vieta siejasi su mokyklos išvykomis vaikystėje, tačiau ir suaugus gera pasivaikščioti vaikystės takeliais ir prisiminti unikalias lietuviškas pasakas.“