Žuvo bendražygiai

"Google" paieškoje įvedę Stasio Dzunkovo vardą ir pavardę, jo atvaizdo nerasite.

Inteligentiškos išvaizdos vyro veido šiame straipsnyje taip pat nepamatysite. Vienintelė nuotrauka, kurioje šmėžuoja ilgamečio pareigūno atvaizdas, mena 1991-ųjų liepos 31 d. – apsirengęs dryžuotais marškinėliais S.Dzunkovas stovi šalia Medininkų pasienio kontrolės poste šaltakraujiškai nužudytų kelių policininkų, muitininkų ir "Aro" pareigūnų kūnų.

"Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius, VRM Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės "Aras" policininkai Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas", – Medininkų žudynių aukas vardijo S.Dzunkovas, tuo metu ėjęs "Aro" analitinio sektoriaus vyr. inspektoriaus pareigas.

Po akimirkos pašnekovas ištraukė juodą segtuvą, o iš jo – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimo dėl apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinais kopiją. Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištvermę ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 12 d. jais apdovanoti šeši "Aro" pareigūnai. Du iš jų – po mirties. Tai M.Balavakas ir A.Juozakas – neišskiriami draugai, vyr. inspektoriaus sprendimu lemtingąją liepos 31-ąją turėję budėti skirtinguose postuose. Vis dėlto likimas lėmė kitaip.

"Išvakarėse ateinu į postą, žiūriu, sėdi A.Juozakas pamušta akimi. Klausiu, kas nutiko, o jis man atgal: treniruočių metu praleidau M.Balavako smūgį – gavau iš kojos į akį, – S.Dzunkovas pamanė, kad bičiuliams tądien geriau nedirbti kartu, todėl vieną jų nusprendė siųsti į Medininkų, kitą – į Šalčininkų postą. – Išgirdę mano sprendimą jiedu prašė sukeisti, nes tas nesusipratimas treniruočių metu jų nesupriešino. Sukeičiau, o ryte sužinojau baisią žinią. Tokia štai draugų, "Aro" pareigūnų gyvenimo istorija."

Pranašiškas ženklas

Po dviejų savaičių S.Dzunkovas buvo perkeltas į Kauną. Čia jam patikėtos Vyriausiojo policijos komisariato (VPK) kriminalinės policijos biuro operatyvinės žvalgybos skyriaus komisaro pareigos.

Tiesa, tuomet jis nė nenutuokė, kokie įvykiai po poros dienų drebins šalį ir kokį žygdarbį jis atliks.

1991 m. rugpjūčio 19 d. rytą įsijungę televizorius Sovietų Sąjungos piliečiai išvydo Piotro Čaikovskio baleto spektaklį "Gulbių ežeras", o visai netrukus pasklido žinia, kad tuometis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas nušalintas. Aštuoni aukšto rango komunistų lyderiai, griežtosios linijos šalininkai, atėmė valdžią iš M.Gorbačiovo teigdami, kad šis dėl sušlubavusios sveikatos nebegali eiti partijos lyderio pareigų. Iš tiesų SSRS prezidentas buvo areštuotas, o aštuoneto komitetas, gyvavęs vos kelias dienas, buvo pasišovęs sugriauti reformų politiką, kuri, jų manymu, Sovietų Sąjungą vedė į žlugimą.

Automatai buvo sudėti į dideles medines dėžes. Paprašiau, kad juos perdėtų į bulvių maišus.

Miesto gatvėmis ėmė riedėti tankai, o žmonės suprato, kad Maskvoje sprendžiamas nusilpusios, tačiau vis dar pavojingos imperijos likimas. Vilniuje – Lietuvos nepriklausomybės klausimas.

Tuometis Krašto apsaugos departamento (KAD) vadas, signataras Audrius Butkevičius pasakojo, kad apie pučą sužinojo kur kas anksčiau – avantiūristinio sąmokslininkų mėginimo padaryti valstybės perversmą išvakarėse jį ir kitus šalies vadovus pasiekė informacija, esą Maskvoje vyksta paslaptingas kariuomenės judėjimas.

Psichologiškai šiai dienai šalies vadovai buvo pasiruošę, praktiškai – ne.

Norėjo gintis dainomis

Rugpjūčio 19-osios rytą Pabaltijo karinės apygardos vadovybė raštu pareikalavo nuginkluoti KAD, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) ir Šaulių sąjungos struktūras.

"Be ginklų liko net medžiotojų draugijos", – savo prisiminimais dalijosi 1991-ųjų rugpjūčio įvykių liudininkas ir dalyvis.

Valdžia tąkart nusprendė nekviesti civilių ir nerizikuoti jų gyvybėmis. Priešingai, nei per sausio įvykius, kai Vilniaus televizijos bokšto prieigose susirinko tūkstančiai žmonių, Aukščiausiąją Tarybą buvo patikėta saugoti KAD mokomojo junginio kariškiams, maždaug pusšimčiui "Aro" pareigūnų ir menkai ginkluotiems savanoriams. Tuo metu Aukščiausiosios Tarybos gynėjai parlamente sėdėjo beginkliai. A.Butkevičius, anot pašnekovo, laikėsi pozicijos, kad kovoti prieš pučistus reikia laužais, šokiais aplink juos ir dainomis. Galiausiai suprato, kad tokia taktika ves į pražūtį.

Netrukus po to Kauno pareigūnus pasiekė Aukščiausiosios Tarybos prašymas atvežti ginklų į Vilnių. S.Dzunkovas tai turėjo padaryti slapta. Rugpjūčio 20-ąją į du lengvuosius Kauno VPK Operatyvinio skyriaus automobilius buvo sukrauta dešimt automatų "Kalašnikov" ir apkabų su šaudmenimis.

"Automatai buvo sudėti į dideles medines dėžes. Paprašiau, kad juos perdėtų į bulvių maišus", – pasakojimą tęsė slaptosios operacijos vykdytojas.

Baiminantis, kad rusų kariai iš S.Dzunkovo neatimtų ginklų, įkandin jam buvo pasiųsta palyda – "Aro" pareigūnai. Tiesa, ties Vieviu, komisaro prašymu, šie apsigręžė atgal, o Vilnių, vienas nuo kito palaikydami saugų atstumą, pasiekė abu ekipažai iš Kauno.

Pasirašė ant šaukimo

Kartu su A.Butkevičiumi S.Dzunkovas susitiko šalia parlamentą juosusių armatūrų tinklų, betono blokų, smėlio maišų ir spygliuotos vielos ritinių tvoros.

Iš komisaro automobilio bagažinės krovinys saugiai buvo perkeltas į tuomečio KAD ministro automobilį.

"Prieš tai paprašiau, kad A.Butkevičius pasirašytų. Jis neturėjo jokio lapo po ranka, todėl iš kišenės išsitraukė šaukimą, skirtą Lietuvos piliečiams, – istorinio dokumento originalą, kurį saugo jau 27 metus, ėmė cituoti pašnekovas. – Neabejojame, kad atnaujintos agresijos sąlygomis susitelkusios ir laisvę mylinčios Lietuvos nepavyks pasmaugti. Siaučiantis raudonasis teroras nesugebės palaužti mūsų valios ir ryžto. Agresoriaus okupacija – tik laikinas imperijos priešmirtinės agonijos etapas."

Kairiajame jo kampe S.Dzunkovas tąkart parašė: "Aš, Dzunkovas Stasys, Kauno m. VPK oper. žvalgybos komisaras, perdaviau dešimt automatų su šoviniais ir apkabomis Aukščiausiajai Tarybai ginti." Dešiniajame kampe savo parašu A.Butkevičius patvirtino gavęs ginklus, apkabas ir penkis maišus bulvių.

"Šiemet šalia šių dviejų įrašų atsirado dar vienas. Eidamas gatve visiškai atsitiktinai sutikau A.Butkevičių. Trumpai šnektelėjome. Jis nepamiršo nieko, kas buvo", – padėką, kurią politikas, Kovo 11-osios akto signataras brūkštelėjo šių metų liepą, į stalo vidurį stumtelėjo S.Dzunkovas.

Prieš 27 metus Maskvoje prasidėjus pučui, Vilniuje A.Butkevičius ir S.Dzunkovas parašais paliudijo ginklų perdavimą. (AFP nuotr.)

Sustabdė rusų kariai

Grįžtant atgal į Kauną užkardoje S.Dzunkovo ir kolegos  automobilius sustabdė rusų kariškiai.

Apžiūrėję salonus, galiausiai jie paprašė atverti bagažines. Pastarosiose pamatę įmontuotas radijo stotis ir po kelis valstybinių numerių komplektus, vairuotojus išlaipino.

"Mus įsisodino į šalia užkardos stovėjusį automobilį "GAZ-66". Įlipę ir pamatę ryšio mazgą supratome, kad tai buvo užkardos vyresniojo vadavietė. Viduje sėdėjo majoras ir dar du ar trys kariškiai. Su mumis bendravo majoras. Teiravosi, kas mes tokie, kodėl mūsų automobiliuose radijo stotys ir atsarginiai numerių komplektai", – S.Dzunkovas tąkart sakė tiesą.

Tai, kad jie Kriminalinės policijos Operatyvinio skyriaus pareigūnai, paliudijo dar ir savo turėtais pažymėjimais.

"Majorui, kuris po valandą trukusio pokalbio bendravo kaip senas bičiulis, pasakiau, kad šiandien darsyk vyksiu į Vilnių, o šis manęs paprašė, kad važiuodamas padovanočiau savo ginklo dėtuvę", – įvykių seką dėliojo pašnekovas.

Kai antrąkart pro užkardą su automatais automobilio bagažinėje S.Dzunkovas kirto užkardą, majoras jam mojo iš tolo, o ranką į automobilio saloną kyštelėjo tik tam, kad atsiimtų žadėtąją dovaną. Mašinos niekas nebepurtė.

Kartotų tą patį

Dviem reisais bagažinėje gabendamas ginklus ilgametis pareigūnas jautėsi visiškai ramus.

Koks būtų jo likimas, kariškiams sustabdžius ir išpurčius automobilį važiuojant į Vilnių, o ne iš jo, S.Dzunkovas net nenorėjo įsivaizduoti.

"Greičiausiai būtų buvę riesta", – pašnekovas džiaugėsi, kad blogiausias scenarijus neišsipildė, o krovinys saugiai atkeliavo į paskirties vietą.

Gavę ginklus Aukščiausiosios Tarybos gynėjai esą jautėsi kur kas tvirčiau nei su medžiokliniais šautuvais ar metaliniais strypais rankose. Ar automatai "Kalašnikov" buvo panaudoti, pašnekovas negalėjo atakyti, tik prasitarė, kad prieš kelionę į sostinę tai padarė Kauno m. VPK kriminalinės policijos biuro operatyvinės žvalgybos skyriaus pareigūnai – pasigirdus kalboms, kad Aukščiausiosios Tarybos nariams ruošiamasi įbrukti neveikiančius ginklus, S.Dzunkovas su kolegomis pro kabineto langą paleido po kelis šūvius į medžių viršūnes.

"Ar, esant reikalui, dabar kartočiau tai, ką padariau anuomet? Žinoma! Net nedvejodamas – rugpjūčio pučo liudininkas, to paties negalėjo pasakyti apie jaunąją kartą. – Jų galvose nėra istorinių duomenų. Tarkim, kokie buvo sausio įvykių didvyrių vardai ir kuo svarbus buvo pučas. Viena didžiausių klaidų, kad nežinodami savo istorijos žmonės nežino, kaip reikėtų elgtis susiklosčius tokiai situacijai – bėgti į Lenkiją per sieną ar ieškoti pozicijos čia."