Visuomet mylėjo gyvūnus

Kai į šunų dausas iškeliavo mylimas Juodžbalių vokiečių aviganis, šeima ilgai nedelsė ir išsyk įsigijo Vakarų Sibiro laiką. Pavadino jį Taigiu. Nuo tos dienos Taigis tapo geriausiu šeimos draugu ir namų sargu. Tiesa, kol augo, graužė viską, ką tik buvo įmanoma sugraužti. Laimei, suaugęs tapo kultūringu šunimi.

Kates, anot Linos, ji visuomet mylėjusi. Ir dabar dažnai apsiima pagloboti katinukus, kol savanoriai suras jiems naujus namus. Tad, kai kaimynų katė pametė neseniai atsivestus du mielus kačiukus, gailiai kniaukiančius po moters namų langu, šeima neištvėrė – pasiėmė abu. Viena katytė, vardu Liuka, liko pas Juodžbalius, kitai, padedant „Pifo“ savanoriams, buvo surasti šeimininkai Jonavoje.

Su Liuka šeima draugauja jau dvyliktus metus. Aštuntus – su katinu Mansu, patekusiu į jų namus iš prieglaudos. Kadangi Mansui buvo lūžusi koja, reikėjo kas katinėlį laikinai paglobotų, kol koja sugis. „Manso bėda gal buvo labiau ne koja, o bjaurus jo charakteris. Katinas kandžiojosi, mušėsi, draskėsi, – aiškino Lina. – Gal dėl to ir buvo atiduotas į prieglaudą.“

Vis dėlto šeima, slaugydama naują globotinį, prie jo prisirišo, nusprendė pasilikti ir pamažu supažindinti su katinų mandagumo abėcėle. „Nėra jis švelnus kaip pūkas, turi piktumo geną, bet, laikui bėgant, išmokome su juo susitarti“, – juokiasi Manso šeimininkė, kuriai fotogeniškas katinas padeda demonstruoti papuošalus.

Kuria aksesuarus gyvūnams

Lina – aksesuarų augintiniams kūrėja, savo darbus pristatanti socialinėse erdvėse „LeeYuna Jewelry“ slapyvardžiu. Moteris pasakoja, kad lepūnas Mansas be gero uždarbio nedirba – po kiekvienos fotosesijos tenka jį vaišinti skanėstais.

Kodėl pradėjo kurti papuošalus gyvūnams? Pasak kūrėjos, ji ilgai ieškojo savo katėms originalių antkaklių. Parduotuvėse buvo siūlomi standartiniai, vienodi. O norėjosi kažko išskirtinio, kad antkaklis būtų skirtas ne tik pasipuošti, bet ir identifikuoti augintinį. Jei netyčia pabėgtų ar sugalvotų išeiti pasivaikščioti į gatvę, žmonės matytų, kad originalų antkaklį dėvintis katinas nėra benamis. Prie moters kuriamų puošnių antkaklių dar galima tvirtinti ir ID pakabuką su išgraviruotu gyvūno vardu ar šeimininko telefono numeriu.

Jaunėlis: Tanios dukra Darja pozuoja su didžiausiu išdykėliu iš visų penkių katinų – jaunėliu Simba. / Asmeninio archyvo nuotr.

Linos kuriami papuošalai yra visiškai saugūs. Gyvūnui netyčia užsikabinus jo nesmaugia, bet tiesiog sutrūksta arba išsimauna. Paklausta, kodėl tokie populiarūs antkakliukai iš gintaro, kūrėja aiškina, kad nešlifuoto gintaro antkaklis, manoma, atbaido erkes. Gintaras trinasi į kailį ir sudaro tarsi nedidelį elektros krūvį, atbaidantį šiuos kenkmingus padarus, tačiau šimtaprocentinės apsaugos nuo erkių net ir su gintariniais antkakliukais naivu būtų tikėtis.

Mamos susirašinėjo laiškais

L.Juodžbalienė pasakoja, kad pas ją šiuo metu viešinti ukrainietė Tatjana Chivrenko su dukra Darja į Lietuvą pateko neatsitiktinai. Taikos metu Tatjanos šeima gyveno Lvive, o jos mama Liuba – Balaklijos miestelyje prie Charkivo. Bet įdomiausia šioje istorijoje tai, kad Linos mama Palmira dar nuo mokyklos laikų susirašinėjo su Tanios mama Liuba. sovietų laikais buvo labai populiaru turėti susirašinėjimo draugą, kurį galėjai rasti bet kurioje iš penkiolikos respublikų. Visą gyvenimą (Palmirai – 77-eri, o Liubai – 76-eri) moterys praleido bendraudamos laiškais, lankėsi viena pas kitą, džiaugėsi vaikų gimimu. Lina dar pamena, kaip, būdama dešimtmetė, su tėvais žiguliuku važiavo atostogauti į Krymą ir pakeliui užsuko pas tetą Liubą į Balakliją.

Vos prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje, lietuvės nesnaudė: tuoj paskambino Liubai į Balakliją ir pasiūlė savo pagalbą. Moteris jos atsisakė, nes slaugė savo 100-metę mamą, kuriai kelionė į Lietuvą būtų buvusi per sunki. Tuomet Lina susirado jos dukros Tanios telefoną ir pakvietė ją atvykti.

„Tania iš pradžių labai apsidžiaugė, nes oro pavojaus sirenos, sprogimai Lvive girdėjosi jau nuo pat antros karo dienos, bet atsisakė“, – prisimena lietuvė. Priežastis - Tatjana savo bute augino šešis katinus ir vieną šunį, negalėjo jų palikti. Surinkti iš gatvės, ilgus metus slaugyti, pratinti prie meilės ir žmogiško rūpesčio – kiekvienas iš jų moteriai buvo brangus tarsi savas kūdikis.

Lina pasisiūlė priimti Tanią su visais gyvūnais. Ir net pati nubildėjo prie Lenkijos sienos jų pasiimti. Taniai vieną katę teko palikti giminaičiams, apsigyvenusiems jų bute, o į turėtus tris konteinerius ji vargais negalais sutalpino penkias kates. Laimei, šuo ėjo pats. Išleistos prie sienos moterys pateko į milžinišką eilę, kurioje stovėjo apie dvylika valandų.

Supažindina su Lietuva

Lina prisipažįsta pakeliui į Lenkijos pasienį mintyse kūrusi įvairių scenarijų, kaip ukrainiečių katės sutars su jų lepūnėlėmis. Laimei, lietuvių augintinės elgėsi gana draugiškai. Paklausta, kas galėjo būti blogiausia, moteris pasakoja, kaip sykį parsinešė iš prieglaudos mažus kačiukus laikinai pagloboti. Tai katinas Mansas net namo nėjo - bėgo į laukus, šnypštė ir visaip rodė nepasitenkinimą.

Dabar L.Juodžbalienė savo darbo kambarį užleido svečiams. Iš pradžių atvykėliai katinai elgėsi labai atsargiai, nekišo nosių iš kambario, bet po kelių dienų apsiprato ir ėmė jaustis kaip namie. Kadangi dauguma ukrainiečių katinų jau yra garbingo amžiaus, žino, kad svečiuose dera elgtis kultūringai. Vienintelis jaunėlis Simba nerimsta – ieško, kur išlieti savo energiją, tad kažkam tenka nuolat su juo žaisti.

Puošniai: L.Juodžbalienės katinai Mansas ir Liuka pasipuošė šeimininkės kurtais originaliais antkakliukais. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Būna, kad tiek savi, tiek ir svetimi katinai miega mano lovoje“, – juokiasi šeimininkė, ant jų visai nepykstanti. Vienintelė bėda – katinų plaukai, kuriuos tenka siurbti kiekvieną dieną.

Šiuo metu Linos tikslas – kuo įdomiau užimti viešnias, parodyti joms gražiausius Lietuvos kampelius, kad moterys kuo mažiau galvotų apie karą namuose ir ten likusius artimuosius.

Pastaruoju metu Balaklijos miestelis užimtas rusų karių. Gyventojai bijo išeiti iš namų. Ten likę namiškiai pasakoja, kad jei okupantai pamato ukrainietį su telefonu rankose ir jame randa kompromituojančių „išvaduotojus“ vaizdų, vargšelį gali tiesiog sušaudyti vietoje. Po kiekvieno pokalbio su namiškiais moterys verkia.

Užtai geriausia terapija joms visoms – tiek ukrainietėms, tiek ir lietuvei – namuose šmirinėjantys gyvūnai. Moterys dalijasi jų istorijomis, linksmais nutikimais, eina su šunimis pasivaikštioti po gamtą ir taip skaidrina kupinas nerimastingo laukimo dienas.

Tanios istorija

Antakių, blakstienų laminavimo specialistė Tania Lvive dirbo grožio salone. „Kai prasidėjo karo veiksmai Ukrainoje, mums atėjo nerimo dienos. Būdavo, staiga užkaukia sirena, griebiu šunį ir bėgu slėptis į rūsį, nes neaišku, kur paleista raketa nukris“, – atviravo moteris. Anot jos, ypač jautriai į šaižų sirenos kauksmą reaguodavo katės. Šunelis Asia laikėsi geriau – matyt, ketverius metus praleidęs gatvėje jau buvo gana užsigrūdinęs.

Beglobius gyvūnus gelbstinti ukrainietė dažniau galvoja ne apie tai, ką gero padarė, bet apie tai, ko dar nespėjo padaryti.

Ukrainietės teigimu, jos gimtajame krašte benamių gyvūnų situacija labai problemiška. Prieglaudos išsilaiko tik savanorių žmonių pastangomis – valstybiniu mastu ši problema nesprendžiama. Dar yra savanoriškų organizacijų, kurios sugaudo benamius šunis, juos sterilizuoja, gydo, skiepija, sužymi, o paskui – jei per kelias savaites neatsiranda norinčių jų pasiimti – paleidžia atgal į gatvę. Taip į Tanios namus pateko ir Asia. Tania ją išprausė, iššukavo, atmaitino.

Katėmis daugiausia rūpinasi pavieniai žmonės arba kačių mylėtojų grupelės, kurios savo lėšomis bando kažkaip spręsti šią problemą.

Ukrainietė džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lvive matydavo daug žmonių, vaikštinėjančių gatvėse su beveisliais šunimis: pagaliau žmonės suprato, kad tikrai draugystei nereikalingi kilmės dokumentai. Štai kodėl tarp šešių Tanios kačių tik viena – veislinė. Deja, nei kilmė, nei veislė britų ilgaplaukės neapsaugojo: ji tiesiog nusibodo šeimininkams ir atsidūrė gatvėje.

Atvirai: šiuo metu Taniai geriausia terapija nuo įtampos, baimės ir nerimo dėl tėvynėje likusių artimųjų yra pasivaikščiojimai su šuneliu Asia po gamtą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kol Tania dar galėjo dirbti ir Ukrainoje nevyko karas, moteris kas mėnesį pervesdavo tam tikrą sumą į vienos savanoriškos šunų prieglaudėlės sąskaitą. „Tik įsivaizduokite – prieglaudoje, kurioje gali tilpti 60 šunų, pastaruoju metu gyveno net penkis kartus daugiau beglobių! Ir visus juos prižiūrėjo savanoriai iš savo lėšų. Dauguma keturkojų – paralyžiuoti, turintys judėjimo problemų“, – sakė ji.

Visos katės – iš gatvės

Tania, kiek save prisimena, visuomet mylėjo gyvūnus ir tempė juos į namus. Deja, tėvai ne visuomet leisdavo juos pasilikti. Sykį ji rado lauke benamį kačiuką. Parsinešė namo, bet mama liepė nešti jį atgal. Aštuonmetė tuomet išėjo į gatvę. Tąkart tėtis rado ją pusę antros nakties, apsikabinusią kačiuką ir miegančią priešingame miesto gale ant suolelio. Nuo tos dienos Ksenija (taip ją pavadino) liko jų namuose.

Meilė gyvūnams niekur nedingo ir vėliau, kai moteris sukūrė šeimą. Paklausta, kiek jiems atsieidavo išlaikyti šešias kates ir šunį, moteris tik nusišypso: „Brangiai… Vyras iš pradžių nepritarė mano aistrai gelbėti beglobius, bet vėliau pamatė, kad kitaip elgtis aš tiesiog negaliu. Teko su tuo susitaikyti.“

Moteris pasakoja, kad daugumą kačių, atsidūrusių jų namuose, reikėjo ilgai gydyti. Grožio specialistė imdavosi papildomo darbo, kad sukrapštytų pinigėlių operacijoms, reabilitacijai. „Ką tas rūpestis duoda? Žinojimą, kad padariau viską, ką tuo momentu galėjau padaryti. Kad mano dėka bent keliais nelaimingaisiais gatvėje bus mažiau: juk gyvūnai nemoka kalbėti, todėl negali paprašyti pagalbos…“ – susijaudinusi kalbėjo pašnekovė ir pridūrė dažniau galvojanti ne apie tai, ką gero padarė, bet apie tai, ko dar nespėjo padaryti. „Mano gyvenime buvo visokių momentų. Kartais finansinė padėtis tiesiog neleisdavo jiems padėti. Tuomet eidavau gatve nuleidusi galvą ir jausdavausi labai nesmagiai. Iki šiol pamenu tas viltingas gyvūnų akis. Atrodė, kad jos mane tarsi kaltina...“ – dalijosi išgyvenimais moteris.

Šauksmas: Tanios atsivežti katinai – visi iki vieno pasiimti iš gatvės. Moteris sako jaučianti pareigą pasirūpinti kiekvienu beglobiu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Visų Tanios kačių istorijos įdomios, o jas jungia faktas, kad visos beglobės į ukrainietės namus pateko iš gatvės. Pirmasis į jų šeimą atkeliavo kačiukas Šusteris. Eidama į darbą moteris pastebėjo mažą oranžinį pūkų kamuoliuką, zujantį po jų kiemą. Vakarop Tania pamatė jį pasislėpusį po automobiliu, kuris pamažu judėjo atbuline eiga. Moteris iškrapštė kačiuką iš po ratų ir parsinešė namo pamaitinti. „Maitiname Šusterį jau dvyliktus metus…“ – juokiasi ji.

Po trijų savaičių Tania išėjo pavedžioti šuns. Praeidama pro statybinių atliekų aikštelę, išgirdo, kaip jai už nugaros dūžta stiklai. Tą pačią akimirką išvydo mažą, išsekusį kačiuką. Jo kaklas buvo suveržtas viela, kailis nuplikęs. Išsišovę kaulai sufleravo apie ilgas bado dienas. „Priekinės kojelės išsukinėtos, galva ir ausytės padengtos sukepusiu krauju. Jis šliaužė prie manęs ir inkštė. Keletą minučių stovėjau ir negalėjau patikėti tuo, ką matau. Paskui susukau vargšelį į savo megztuką ir parsinešiau namo“, – pasakojo Tania. Nunešusi kačiuką pas gydytoją ukrainietė sužinojo, kad šiam – visiškas organizmo išsekimas ir dar puokštė įvairiausių ligų. Trijų mėnesių Tichonia tuomet atrodė kaip vos gimęs. Prireikė metų, kad atsigautų, pasveiktų ir suprastų, kad jo neišmes į gatvę.

Ar Tanios katės jaučia dėkingumą, kad gyvena sočios, mylimos ir laimingos? T.Chivrenko tik nusijuokia: „Aš nelaukiu iš jų dėkingumo. Tiesiog einu ir darau, ką jaučiu, jog turiu daryti. Esu laiminga, kad jas turiu, jos praskaidrina mano gyvenimą“, – atviravo ji.