Tėčio palikimas

„Gamtoje laiką leidžiančio žmogaus požiūris į pasaulį kitoks. Jis nesižavės greitai besikeičiančiomis madomis, bus pagarbus jį supančiai aplinkai. Todėl su šeima dažnai keliaujame pasigrožėti mūsų šalies gamtos prieglobsčiais, pasivaikščioti gryname ore. Tai pats puikiausias laisvalaikis, leidžiantis nurimti ir pailsėti“, – tikina S.Dačkus.

Meilę gamtai fotografui dar vaikystėje įdiegė tėtis Algimantas. Jis Saulių vesdavosi stovyklauti ir žvejoti, supažindino su Lietuvoje augančiais augalais ir gyvenančiais laukiniais gyvūnais. Jau suaugęs Saulius susidomėjo fotografija ir vis dažniau į savo keliones pasiimdavo fotoaparatą. Gilindamas gamtos fotografijos žinias, S.Dačkus išmoko miške tapti nepastebimas ir užfiksuoti nuostabias laukinių gyvūnų akimirkas, jų netrikdydamas.

„Laiko leidimą gamtoje, stovyklavimą, žygius ir fotografiją pavadinčiau net ne pomėgiais, o tiesiog gyvenimo būdu. Be gamtos savo kasdienybės jau nebeįsivaizduoju“, – šypsosi pašnekovas. Raudondvaryje, netoli Nevėžio upės, su šeima gyvenantis S.Dačkus džiaugiasi, kad nuostabi gamta – visai šalia namų. Tad, norint atitrūkti nuo greito gyvenimo tempo, nereikia niekur toli važiuoti. Galima tiesiog pasivaikščioti po apylinkes ir pasimėgauti miško ramuma. Gimtąjį Kauną supančius miškus Saulius dažniausiai renkasi gamtos fotografijoms. Kauno gamtos fotografas dar nespėjo iki galo ištyrinėti, tad visada čia atranda ką nors naujo ir įdomaus.

Laisvadieniais Dačkų šeima po Lietuvą pakeliauja ir daugiau. „Žmonai labai patinka Nidos gamta, tad vasaromis stengiamės daugiau laiko leisti pajūryje. Su palapinėmis stovyklaujame ir Molėtuose, patinka Dzūkijos miškai. Žinoma, dukra Vakarė dar maža, tad labai ilgų išvykų į gamtą negalime planuoti. Tikiuosi, kad ateinančią vasarą pavyks su dukrele plaukti baidarėmis. Manau, kad tai jai turėtų labai patikti“, – šypsosi tėvelis.

Gamtoje laiką leidžiančio žmogaus požiūris į pasaulį kitoks. Jis nesižavės greitai besikeičiančiomis madomis, bus pagarbus jį supančiai aplinkai.

Tikrosios vertybės – iš gamtos

Nors pašnekovo dukrelei Vakarei dar tik treji, ji jau nemažai žino apie gamtos pasaulį. Dukros žinios be galo džiugina S.Dačkaus širdį.

„Vakarė turi visą krūvą žaislinių gyvūnų figūrų. Dar kalbėti nemokėdama ji jau pažinojo visus: pasakydavau jai konkretaus gyvūnėlio pavadinimą, o Vakarė būtent jį man parodydavo pirštu. Su žmona negalėjome atsistebėti jos sumanumu, – didžiuojasi Saulius. – Kai vykstame į gamtą, dukrai būna labai smagu pamatyti kokį nors žvėrelį. Ji taip nuoširdžiai džiaugiasi prabėgančiu zuikiu ar praskrendančiomis gulbėmis! Kartais, sutikus driežą ar nematytą vabaliuką, atsiranda ir baimės. Tačiau dukra greitai mokosi. Po kelių susidūrimų su driežais Vakarė nebebijo imti jų į rankas.“

S.Dačkaus žmona Martyna taip pat be galo myli gamtą. Nors ji nėra tokia nutrūktgalvė kaip vyras ir į ilgus žygius nesileidžia, moteriai patinka leisti laiką parkuose, aplankyti gamtos paminklus. Gamtą mylinti ir gerbianti pora šias vertybes tikisi perduoti ir dukrai. Ne tik dėl to, kad suaugusi atžala neniokotų gamtos ir suprastų, kad miškas – gyvūnų namai, kuriuose esame tik svečiai. S.Dačkaus manymu, meilė gamtai moko ir kitokių, tikrųjų, vertybių, išliekančių iki gyvenimo pabaigos.

„Norėčiau, kad paaugusi dukra nesivaikytų vienadienių madų, turėtų tvirtą charakterį ir mokėtų atskirti gėrį nuo blogio. Manau, kad laiką leidžiant gamtoje būtent tokios vertybės ir ugdomos“, – sako jis.

Ugdymas: „Meilė gamtai moko tikrųjų vertybių, išliekančių iki gyvenimo pabaigos“, – tiki S.Dačkus, dukrai Vakarei skiepijantis pagarbų požiūrį į gamtą ir jos gyventojus.

Naktiniai nuotykiai miške

S.Dačkus pasakoja, kad, į mišką vykdamas vienas, mėgsta stovyklauti kuo primityviau. Tad, išsiruošęs į nakvynę miške, pašnekovas neima palapinės – tik hamaką ir tentą.

„Kai leidžiuosi į žygį, jis man turi būti sunkus, kupinas iššūkių. Žygiai su patogumais man labiau primena paprastą pasivaikščiojimą miške. Tokiu atveju jau geriau pasiimu fotoaparatą ir vykstu fotografuoti laukinės gamtos. Manau, kad iššūkiai ugdo charakterį. Be to, man pačiam būna įdomu pažiūrėti, kaip įveiksiu sunkumus ir išspręsiu kilusius klausimus,  sudėtingas situacijas. Tad nesusidarau aiškaus maršruto. Man patinka iš anksto nežinoti, kur tiksliai eisiu, ką veiksiu ir kur nakvosiu. Būtent tai žygio metu mane labai žavi“, – atskleidžia jis.

Stovyklaudamas Saulius dažniausiai nakvoja ant žemės, pasitiesęs kilimėlį ant samanų. Jei sąlygos miegoti ant žemės netinkamos, pasikabina hamaką. Stogui virš galvos naudoja tentą, kuris apsaugo nuo lietaus.

Pasak pašnekovo, nakvojant miške jam yra tekę susidurti ir su laukiniais gyvūnais. Laimei, išties pavojingų situacijų patirti kol kas neteko.

„Kartą vakare, ieškodamas, kur apsistoti, pamačiau, kad aplink labai daug žvėrių takų. Pasitraukiau šiek tiek toliau ir įsikūriau stovyklavietę. Sutemus ruošiausi gulti į hamaką, o tada pamačiau, kad kažkas prie manęs artėja. Atsistojau, įjungiau prožektorių ir pašviečiau. Žvėris prabėgo gal 3 m atstumu nuo manęs. Kadangi bėgo greitai ir buvo tamsu, nesugebėjau įžiūrėti, kas toks. Didelės baimės nebuvo, bet jaudulio ir adrenalino – tikrai.“

Kito žygio metu įsitaisęs miegoti S.Dačkus išgirdo, kad aplink šnara barsukas. Kai jis priartėjo per porą metrų, stovyklautojas pašvietė prožektoriumi, parodydamas miško gyventojui, kad jam vertėtų eiti tolyn.

Bežygiuodamas mišku pašnekovas buvo užtikęs miegančių ūsurinių šunų. Tą akimirką pasidarė išties nejauku. Juk gyvūnai gali pabusti ir, vedami gynybinio instinkto, pulti. Saulius skubiai nužingsniavo toliau nuo snaudžiančių žvėrių. Tačiau, pasak pašnekovo, didesnę baimę jam kelia ne gyvūnai, o žmonės.

„Būtų baisiau nakčiai stovyklavietę įsikurti kur nors arti miesto. Žmonės gali būti kur kas pavojingesni nei gyvūnai. Miške tiesiog reikia būti atsargiam ir turėti žinių apie laukinių gyvūnų psichologiją“, – tikina pašnekovas.

Būtų baisiau nakčiai stovyklavietę įsikurti kur nors arti miesto. Žmonės gali būti kur kas pavojingesni nei gyvūnai. Miške tiesiog reikia būti atsargiam ir turėti žinių apie laukinių gyvūnų psichologiją.

Svarbiausia – išlikti stebėtoju

Pasakodamas apie gamtos fotografiją S.Dačkus pripažįsta, kad didžiausias iššūkis yra pirmiau pastebėti gyvūnus, nei jie pamatys tave. Tai padaryti buvo ypač sunku tik pradėjus fotografo kelią.

„Iš pradžių nemokėjau miške vaikščioti nekeldamas triukšmo, trūko ir kitų svarbių žinių, įgūdžių. Vos tik nusipirkau fotoaparatą ir pakeičiau jo objektyvą į didesnį, leidžiantį fotografuoti gyvūnus iš toliau, išsiruošiau į mišką. Buvau įsitikinęs, kad pavyks padaryti puikių kadrų. Nors žygiavau apie 15 km, namo grįžau tuščiomis. Nebuvau tinkamai pasiruošęs, o gal ir į mišką išėjau netinkamu laiku, ėjau ne ten. Vėliau išmokau, kad, ruošiantis į fotomedžioklę, reikia įvertinti orą, vėjo kryptį, suplanuoti tikslesnį maršrutą ir stengtis išlikti nepastebėtam, – dalijasi patirtimi žygeivis. – Su laiku išmokau tyliai vaikščioti, stebėti, kas vyksta aplink, prisėlinti arčiau, išlikdamas nepastebėtas. Toks laisvalaikio praleidimo būdas mane labai žavi. Aš – lyg medžiotojas, tik keliauju į mišką ne su ginklu, bet su fotoaparatu.“

Fotografuojant S.Dačkui labiausiai patinka sėlinti artyn gyvūnų. Kartais jis miške įsirengia slėptuvę, kurioje tyko būsimų fotomodelių. Taip galima užfiksuoti išties puikių kadrų. Tačiau, pasak pašnekovo, ilgai slėptuvėje išbūti jam sudėtinga.

„Mano rekordas – 5 valandos. Be to, statant slėptuvę, norisi matyti visą mane supančią aplinką, o tuomet ir pats tampu puikiai matomas gyvūnams. Todėl dažniausiai tiesiog žygiuoju per mišką 10–20 km ir dairausi dėmesio vertų kadrų. Taip pavyksta padaryti kur kas daugiau kokybiškų nuotraukų“, – dalijasi fotografas.

Ramybė: gamtoje laiką leisti mėgsta visa Dačkų šeima.

Gamtoje pašnekovas griežtai laikosi fotografo etiketo. Bandydamas užfiksuoti paukščius niekada neina arti lizdo ir stengiasi kuo mažiau trikdyti natūralų gamtos ritmą.

„Dar tuomet, kai naudodavausi slėptuve, pavyko nufotografuoti arti atėjusias stirnas. Nufotografavęs tyliai laukiau slėptuvėje, kol jos nutols. Jei užfiksavęs kadrą iškart atsistosi – pabaidysi gyvūnus ir sutrikdysi jų ritmą. Tada jie į tą vietą nebegrįš. Ne tik pakenksi gyvūnams, bet ir pats nebegalėsi kitą kartą šioje vietovėje stebėti ramios žvėrių ar paukščių kasdienybės, – atkreipia dėmesį pašnekovas. – Jei nuolat atsidursi ant stambių žvėrių takų, kuriais jie keliauja maitintis, priversi juos pasirinkti kitus, mažiau žinomus maršrutus. O ten žvėrių gali tykoti pavojai. Todėl stengiuosi būti tik stebėtojas, o ne trikdytojas.“

Ramybės oazė

S.Dačkus džiaugiasi, kad lietuviai vis dažniau atranda juos supančią gamtą ir joje pagarbiai leidžia laiką. Tokiam laisvalaikio leidimo būdui itin pasitarnavo griežti karantinai.

„Kai nebeliko blizgių prekybos centrų, restoranų ir kino teatrų, žmonės suprato, koks gražus yra miškas, kaip smagiai čia galima leisti laiką. Viena vertus, gyvendami izoliacijoje daug ko netekome. Kita vertus, atradome tikrąsias, laikui nepavaldžias vertybes. Gamtoje galime pajusti ramybę ir džiugesį, kuris neaplankys jokiame prekybos centre. Tad, įsibėgėjant pavasariui, raginu visus dažniau ištrūkti į gamtą – Lietuvoje tiek daug gražių vietų, ypač aplink Kauną, – šypsosi pašnekovas. – Tik norėčiau priminti, kad miške būtina elgtis kaip svečiuose. Jei po apsilankymo paliksite šiukšlių kalną, vėliau čia nebus smagu lankytis nei kitiems žmonėms, nei jums patiems.“