Paauglystės svajonė

Puikiai pamenu dieną, kai tėtis savo senojo "Ford" raktus įdėjo į naujojo savininko delną. Dėl ligos drebančios rankos sunkiai besulaikė vairą, nors širdis veržėsi kelionėms. Kai paklausiau, kaip jaučiasi, tėtis susigraudino.

"Sunku dukrele, sunku", – į kiaurą parą nesiliaujantį eismą už lango su ašara akyje dirstelėjo mano mylimiausiasis.

Kai to paties pasiteiravau piloto A.S.Šerpyčio, šis akis paslėpė po tamsiais akinių stiklais, o vietoje atsakymo pasigirdo spengianti tyla. Supratau klausimo beprasmybę, tačiau kitaip negalėjau. Kirbėjo sužinoti savijautą žmogaus, kuris didesnę pusę gyvenimo praleido ore – už lėktuvo vairo.

"Pakirpti sparnai?" – toliau spendžiau į kampą.

Galiausiai žemaitis įsitaisė kėdėje, menančioje tas, kur prieš skrydžius kresteli verslo klasės keleiviai ir lėtai, žodis po žodžio ėmė dėlioti savąją istoriją.

"Pamenate lėktuvus "An-2"? Jie skraidė virš kolūkių, barstė trąšas ir kalkes", – į šešioliktuosius savo gyvenimo metus mintimis persikėlė kapitonas. Gan dažnai "An-2" tūpdavo šalia Algimanto Silvestro namų, o pilotai paaugliui ne tik leisdavo įlipti vidun, bet ir paskraidindavo po apylinkes. Jau tada paauglys suprato, kad jam skirta raižyti padanges.

Grandė nebūtą anginą

"Baigęs vidurinę stojau į lakūnų mokyklą Rusijoje. Tuo metu buvo gal keturios tokios visoje Sovietų Sąjungoje", – pirmąjį bandymą prisijaukinti padanges, kuris baigėsi nesėkme, prisiminė A.S.Šerpytis.

Jaunuolio byloje medikai tąkart įraitė diagnozę "angina". Pastaroji duris į jaunuolio svajonę užvėrė porai metų.

"Galėjau rinktis arba kitą aukštąją mokyklą, arba kariuomenę. Kitų mokslų nenorėjau, todėl šokau į kareiviškus batus", – savo pasirinkimą motyvavo užsispyręs žemaitis, jau beveik 40 metų gyvenantis Kaune.

Grįžęs iš kariuomenės A.S.Šerpytis vėl klibino medikų kabinetų duris. Šįsyk su prašymu išpjauti anginą.

"Pažiūrėjo daktarė į gerklę ir sako: nėra jokios anginos! Aš jai atgal: bent jau pagrandykite, kad matytųsi kas", – nusijuokė pašnekovas.

Daktarė pagrandė, todėl antrąkart medikų komisijos patikrą jaunuolis praėjo sėkmingai. Išlaikė stojamuosius egzaminus ir ėmė studijuoti Riazanės srityje aviacijos mokykloje.

"Į vieną vietą pretendavo aštuoniolika žmonių. Kodėl man pasisekė? Labai daug ruošiausi egzaminams. Be to, buvau sportiškas. Komisija net klausė, ar nesu koks plaukikas, nes plaučių tūris buvo labai didelis. Pliusą gavau ir už karinę tarnybą", – tikino pašnekovas.

Trąšos ir keleiviai

1976 m. aviacijos mokyklos studentas baigė beveik trejus metus trukusius mokslus ir gavo paskyrimą į Kauną. Čia, anot pašnekovo, įvyko akistata su "An-2" lėktuvu, kuris anuomet jo gyvenime atliko lemtingą vaidmenį. Tiesa, tąsyk į vienmotorio biplano kabiną A.S.Šerpytis sėdo jau ne kaip smalsus stebėtojas, o kaip jo pilotas.

"Berdavau trąšas su kaliu ar salietra. Apsidirbęs su vietos laukais, keliaudavau į Rusiją. Darbas patiko, todėl apie didesnius lėktuvus ir keleivius net negalvojau", – Sovietų Sąjungos griūtis, anot A.S.Šerpyčio, pakoregavo jo planus. Jaunas pilotas persėdo į keleivinį lėktuvą "Tu-134". Ilgą laiką komercinėje aviacijoje tarnaujanti mašina esą gimė iš noro pasipuikuoti prieš likusį pasaulį. Iki nepriklausomybės net septyni tokie lėktuvai skraidė "Aeroflot" avialinijų maršrutais iš Vilniaus.

"Su "Tu-134" skraidžiojau septynerius metus. Labai gražus lėktuvas buvo", – apie dviejų variklių keleivinę transporto priemonę tarsi moteris apie naujus "Christian Louboutin" batelius kalbėjo pilotas. Nuo 2003-ųjų aviakompanijoje "DOT LT" pilotas pažabojo dviejų variklių turbopropelerinį trumpojo nuotolio regioninį orlaivį "ATR 72".

Nutupdė degantį lėktuvą

Per 44 pilotavimo metus ore A.S.Šerpytis praleido maždaug 18,5 tūkst. valandų. Jas pavertėme metais ir gavome kiek daugiau nei dvejus. Aplankė 88 pasaulio šalis.

"Indija, Maldyvai, Jemenas, Nigeris, Haitis, Jamaika, Kuba, Dominikos Respublika, – kapitonas šyptelėjo, esą lengviau būtų išvardyti ne tas vietas, kuriose svečiavosi, o tas, kur dar nebuvo kėlęs kojos. – Sunku pasakyti, kas paliko didžiausią įspūdį. Vienur egzotika, kitur tiesiog malonu dirbti. Tarkim, Skandinavijos šalys. Ten viskas tikslu kaip pagal laikrodį."

Žemėlapyje palikęs Europą pilotas pirštu bedė į Afrikos žemyną, kuris iki šiol mena ne tik ginkluotą sargybą, bet ir vieną ypatingą skrydį. Keleiviniu lėktuvu lietuvis tąkart skraidino ne žmones, o tortą, skirtą Kongo Demokratinės Respublikos prezidento vakarėliui. Gigantiško dydžio sluoksniuotas konditerijos gaminys, pasak A.S.Šerpyčio, tilpo tik pro krovinines duris.

"Kokių dar buvo įdomybių? – kapitonas mąsliai suraukė kaktą. – Degantis lėktuvas, už kurio nutupdymą gavau tuometį SSRS garbės ženklą."

Liepsnose tąkart supleškėjo ne tik dokumentai, pažymėjimas ir piloto alga, bet ir vestuvinis žiedas. Beje, ilgą laiką pastarąjį papuošalą prieš skrydžius A.S.Šerpytis nusimaudavo nuo dešinės rankos bevardžio piršto. Su vestuviniu žiedu užkibęs už vėliavėlės tarp sparno, vienas lakūnas nusiplėšė pirštą. Po šio incidento papuošalo teko atsisakyti ir kitiems pilotams.

Pasitiki savo jėgomis

Nors už šturvalo praleido tūkstančius valandų, su jauduliu A.S.Šerpytis taip ir nesugebėjo susitvarkyti. Kaip ir geriausieji artistai, pro uždangos kraštą stebintys teatro salėje besitaisančius žiūrovus ir iš nerimo kramtantys lūpą.

"Kitaip ir būti negali. Žmogus juk ne robotas", – paklaustas, ar prieš pakildamas į orą yra meldęsis, pilotas purtė galvą. Nei jomis, nei talismanais kišenėje jis niekada nesikliovė. Visuomet tikėjo tik žmogiškomis jėgomis.

"Savo ir antrojo piloto, – pataisė pašnekovas. – Į vieną pusę sėdžiu už šturvalo, jis – prie radijo ryšio. Skrendant atgal keičiamės vietomis. Tiek vienas, tiek kitas darbas labai atsakingas."

Ne veltui lėktuvo svarbiausieji skrydžio metu visuomet po užraktu. Patekti į vidų gali tik įgulos nariai.

"Niekada nebuvo, kad kas nors vidun veržtųsi. Viską kontroliuoja įgula. Pilotų įsikišimo per mano praktiką niekada neprireikė", – švaria skrydžių istorija džiaugėsi kapitonas.

Paskutinis kartas

Birželio 7-ąją A.S.Šerpytis lėktuvą pilotavo paskutinį kartą, jau kitądien iš Norvegijos Tarptautinio Bergeno oro uosto į Kauną jis grįžo keleivio kėdėje.

Galėjau rinktis arba kitą aukštąją mokyklą, arba kariuomenę. Kitų mokslų nenorėjau, todėl šokau į kareiviškus batus.

"Buvau toks ramus, kad net užmigau", – komplimentus lėktuvo pilotui siuntė mūsų herojus, nuo šiol galintis vykdyti tik nekomercinius skrydžius. Tai reiškia – skrydžius, be keleivių.

Čikagoje pasirašytoje Tarptautinėje civilinės aviacijos konvencijoje, kurią ratifikavo visos ES narės, rašoma, kad valstybė, išdavusi piloto licenciją, leidžia jos turėtojui tarptautinius komercinius skrydžius vykdyti iki 60 metų arba iki 65-erių, jeigu skrydį vykdo daugiau nei vienas pilotas, o kitas yra jaunesnis nei 60 metų.

"Koks buvo paskutinis skrydis? Įsimintinas", – dar neišblėsusia emocija dalijosi kapitonas.

Norvegijos Stordo oro uoste nusileidusį lėktuvą pasitiko gaisrininkų brigada, iš vandens čiurkšlių suformavusi vadinamąja triumfo arką. Gestas, kurį sau gali leisti tik mažesni oro uostai, aviacijoje, anot jo, labai retas. Lėktuvo stiuardesėms paskelbus, kad tai buvo paskutinis kapitono skrydis, keleiviai jį išlydėjo šiltais plojimais.

Ta proga Stordo oro uosto kolektyvas piloto ir visos komandos taures pildė kriaušinio limonado, mat alkoholis personalui darbo metu griežtai draudžiamas. Lietuvio laukė ir saldi staigmena.

"Vaišino labai skaniu tortu su ledais ir marcipanais", – dienos įspūdžius, kurie ilgam įsirėžė jo atmintyje, pasakojo A.S.Šerpytis.

Laukia ilgos atostogos

Svetingas sutikimas į pensiją išėjusio piloto laukė ir mieste, kurio jis nežada palikti. Kauno Karmėlavos oro uoste giminės ir artimiausi draugai A.S.Šerpytį pasitiko su muzika, ąžuolų vainiku ir simboline aviakompanijos dovana – ant medinės pakilos įtupdyta propelerio mente.

Tokia tradicija, pasak aviakompanijos generalinio direktoriaus Evaldo Petkaus, gaji jau daugelį metų, o panašios lėktuvo dalys iškeliavo dar į kelių atitarnauto poilsio išėjusių pilotų rankas.

"Kaip dabar jaučiuosi? – klausimą, kurį ne kartą bandėme užduoti pokalbio pradžioje, neprašytas prisiminė vyras. – Turbūt pasakysiu tik ryt."

Mes prieš atsisveikindami paklausėme apie tolesnius A.S.Šerpyčio planus. Vyras nedaugžodžiavo. Pakilo nuo kėdės, pasitaisė akinius ir atsidusęs tarė: "Laukia ilgos atostogos ir laikas su anūke."

"Jau suplanuota kelionė į Vokietiją. Tiesa, ne lėktuvu. Į ten vyksime autobusiuku, o vėliau sėsime ant dviračių", – vyras neabejojo, kad širdyje likusią tuštumą kompensuos artimiausiųjų meilė.