Vis dėlto šiltus prisiminimus temdo skaudūs išgyvenimai. 2000-aisiais dėl neišmokėtų atlyginimų fabrike buvo kilęs bado streikas. Ilgus mėnesius prie fabriko vartų stovėjo palapinės, kuriose darbuotojai badavo, reikalaudami grąžinti ne vienus metus nemokėtus atlyginimus.

Spalvingas gyvenimas

„Inkare“ praleistus metus buvęs fabriko vyriausiasis inžinierius Juozas Valaitis prisimena maloniai. Pasak jo, be darbo inkariečiai fabrike turėjo daugybę laisvalaikio užsiėmimų. „Inkare“ veikė dainų ir šokių ansamblis, pučiamųjų orkestras, ledo ritulio ir futbolo komandos, taip pat „Inkaro“ laisvasis liaudies teatras, kuriam vadovavo režisierė Hana Šumilaitė. „Inkaras“ turėjo ir savo sporto salę, stadioną, vaikų darželį. Tad „Inkaro“ gamykla priminė miestą mieste.

„Važiuodavome į keliones, dalyvaudavome konkursuose, rengdavome koncertus, prie Lampėdžių buvusiame fabriko profilaktoriume švęsdavome įvairias šventes. Gyvenimas buvo labai įvairialypis, neapsiribojantis vien darbu, o išvykos ir pramogos kolektyvą be galo suartindavo“, – pasakoja buvęs inkarietis.

Pašnekovui įsiminė ir „Inkaro“ 50-mečio minėjimas 1983-iaisiais. Šia proga fabriko teritorijoje buvo pastatytas fontanas su krintančia vandens srove ir atminimo akmuo. Taip pat įrengta fabriko darbuotojų garbės alėja, kuriai išgrįsti buvo panaudotos netgi Laisvės alėjos plytelės. Kaip tik tuo metu vyko pagrindinės Kauno gatvės rekonstrukcija, tad pavyko gauti po rekonstrukcijos likusių grindinio plytelių.

„Taip pat fabriko teritorijoje apgyvendinta lama, kuri čia išbuvo kelerius metus. Gyvūnui buvo įrengtas specialus namelis su pamario nendrėmis dengtu stogu, o jos priežiūra ir maitinimas pavesti vieno iš cechų darbuotojams. Lama puošė fabriko teritoriją, vesdavomės svečius jos parodyti. Vis dėlto atėję nauji fabriko vadovai vėliau lamą pardavė“, – atskleidė jis.

Laisvalaikis: kolektyvą suartindavo išvykos ir pramogos. / „Inkaro“ fabriko darbuotojų asmeninio archyvo nuotr.

Kedai – geidžiamiausia prekė

Be abejonės, žinomiausia ir geidžiamiausia fabriko prekė buvo sportiniai bateliai guminiu padu – „inkariukai“. Pasak J. Valaičio, nors bateliai gera kokybe nepasižymėjo, sovietinėje Lietuvoje, kurioje vyravo didžiulis deficitas, jų buvo be galo trokštama.

„Užsienio gamybos sportinių batelių prekyboje nebuvo, o jei ir būtų buvę, jie būtų kainavę gerokai per daug, nei sovietinis žmogus galėtų įpirkti. Tad mūsų gamybos bateliai, jaunimo vadinti kedais, buvo labai populiarūs, – prisiminė jis. – Nors pagrindinė fabriko produkcija buvo įvairių rūšių sportinė avalynė, vėliau, technologijoms tobulėjant, pradėjome gaminti ir botus, ir kaliošus moterims, vyrams ir vaikams. Naudodami naujas technologijas netgi gaminome ažūrinius kaliošėlius, kurie priminė įspiriamus elegantiškus batelius. Už juos sąjunginėje pasiekimų parodoje, kaip batelių išradėjas, net gavau medalį.“

J. Valaitis juokiasi, kad, gaminant botus moterims, reikalai vieną kartą pakrypo tokia linkme, jog pašnekovas vos neatsidūrė teisme.

„Per Lietuvos komunistų partijos suvažiavimą melžėjos pasiskundė, kad neturi kuo apsiauti. Tada buvo išleistas Lietuvos TSR nutarimas, kad skubos tvarka turime organizuoti moteriškų botų gamybą. Įsigijome senos kartos įrengimų, kadangi greitai įsigyti naujų nebuvo įmanoma, ir paleidome juodų moteriškų botų liniją. Tačiau moterys vėl liko nepatenkintos, kad botai juodi. Tad buvome įpareigoti gaminti spalvotus botus. Iš ministerijos išsireikalavome naujoviškų įrengimų ir pradėjome juos gaminti, – prisiminė pašnekovas. – Po metų sulaukėme statybos banko patikros, ar įvykdėme pirmąjį, juodų botų gamybos, projektą. Tačiau dėl mūsų stropumo tikrintojai senųjų įrengimų neberado, nes jų vietoje jau dirbo naujoji, spalvotų botų, linija. Tad kilo įtarimas, kad mes nutarimo neįvykdėme. Laimei, partijos centro komitete dirbo buvęs „Inkaro“ darbuotojas, tad paaiškinau jam situaciją. Viskas baigėsi gerai, tačiau metus laiko nežinojau, ar būsiu pripažintas kaltu, ar ne.“

Naudodami naujas technologijas netgi gaminome ažūrinius kaliošėlius, kurie priminė įspiriamus elegantiškus batelius.

„Inkarui“ yra tekę gaminti avalynę ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams, taip pat trumpai – žalgiriečiams. Fabriko atstovai buvo susitikę su „Žalgirio“ žaidėjais ir jų tuomečiu treneriu V. Garastu, kuriems davė išbandyti „Inkaro“ produkciją. Vis dėlto 1980-aisiais „Žalgiriui“ išgarsėjus ir pradėjus keliauti po pasaulį, komandos žaidėjai gavo prieigą prie užsienyje gaminamų sportinių batelių ir „Inkaro“ produkcija profesionaliems krepšininkams nebetiko. Be avalynės, fabrikas taip pat gamindavo techninių gumos gaminių. Vienas įdomesnių užsakymų – guminės plokštės Varnių tiltui. 1983 m. pastačius tiltą, jam reikėjo specialių plokščių, kurios sugertų vibraciją ir smūgius. Šį atsakingą gaminį gamino būtent „Inkaras“.

Legenda: kelerius metus „Inkaro“ teritorijoje gyveno lama. / „Inkaro“ fabriko darbuotojų asmeninio archyvo nuotr.

Puoselėja atminimą

Gumos gaminių fabriką „Inkaras“ dar tarpukariu įkūrė žydų tautybės Latvijos ir Lietuvos piliečiai broliai Šragės. Sovietams okupavus Lietuvą, jis buvo nacionalizuotas. J. Valaitis pasakoja fabrike pradėjęs dirbti 1970-aisiais. Čia išdirbęs 24 metus, pašnekovas 1994-aisiais „Inkarą“ paliko, pamatęs, kad su naujųjų vadovų atėjimu darbovietė ėmė keistis. Po poros metų J. Valaitis buvo trumpam sugrįžęs dirbti į „Inkarą“, bet, prieš kylant garsiajam streikui, darbovietę vėl paliko.

„Nepagarbus naujųjų fabriko vadovų elgesys su darbuotojais tapo stipriu moraliniu smūgiu. Po fabriko žlugimo dar ilgai važiuojant pro šalį širdį kutendavo prisiminimai, vėliau jie išblėso. Tarpusavyje su kitais inkariečiais taip pat ilgainiui nustojome bendrauti, – pasakoja jis. – Tačiau puikia kibirkštimi vėl atnaujinti ryšį ir pažadinti prisiminimus tapo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodų kuratorės Auksės Petrulienės 2020 m. surengta paroda „Didžioji pramonė: „Inkaras“. Tad kartu su buvusiais inkariečiais šiais metais paminėjome ir fabriko 90-ies metų sukaktį.“

1983 m. „Inkaro“ 50-mečio proga fabriko teritorijoje darbuotojai pastatė akmenį, prie kurio šiemet, švenčiant fabriko 90-metį, pridėta ir atminimo lentelė. J. Valaitis apgailestavo, kad šis sklypas yra privatus ir šiuo metu parduodamas. Tad akmens likimas neaiškus. Tačiau inkariečiai tikisi, kad pavyks jį perkelti į kitą, saugią buvusio „Inkaro“ teritorijos vietą. „Akmuo yra tvirtybės simbolis. Juk ne veltui statant pastatą į jo pagrindą pirmiausia dedamas kertinis akmuo, tikintis, kad jis suteiks nepalaužiamo tvirtumo. Deja, taip neįvyko – griuvo visa pramonė, o kartu su ja ir „Inkaras“, – kalbėjo J. Valaitis. – Šiandien iš fabriko liko tik prisiminimai ir anuomet užmegztos draugystės.“

„Inkaro“ fabriko darbuotojų asmeninio archyvo nuotr.

Glaudi bendruomenė

Turiningą inkariečių laisvalaikį šiltai prisimena ir 35-erius metus „Inkare“ dirbusi Bronė Cechanavičienė. „Inkaras“ – pirmoji ir paskutinė jos darbovietė. 1965 m. fabrike pradėjusi dirbti pašnekovė regėjo įvairius „Inkaro“ gyvenimo etapus – nuo aukso amžiaus, kai jis plėtėsi ir augo, iki fabriko griuvimo 2000-aisiais. „Inkare“ dirbo ir jos vyras, su juo susipažino Lampėdžiuose, gyvendama fabrikui priklausiusiame profilaktoriume.

„Iš pradžių dirbau prie sportbačių apdailos konvejerio, vėliau perėjau dirbti į naujai atsidariusį techninių gaminių cechą, dar vėliau – į laboratoriją. Dirbdama „Inkare“, susilaukiau dviejų vaikų, – pasakoja ji. – Su inkariečiais buvome labai artimi, nes bendraudavome ne tik darbo metu, turėjome įvairių bendrų laisvalaikio užsiėmimų. Fabrike veikė garsios futbolo, ledo ritulio ir kitos sporto komandos, o „Inkaro“ kultūros namuose – teatras, fabriko orkestras, ansamblis. Kartu švęsdavome šventes, varžydavomės spartakiadose su kitų gamyklų darbuotojais. Man pačiai yra tekę atstovauti „Inkarui“ krepšinio, tinklinio, stalo teniso varžybose.“

Pasak B. Cechanavičienės, „Inkaro“ darbuotojai sudarė išties glaudžią bendruomenę. Net ir šiandien jie jaučiasi kaip tikra šeima. „Nors ir praėjo daug laiko, sutikti inkarietį visada malonu. Atrodo, lyg kalbėtumeisi su artimu draugu, giminaičiu“, – šypsosi ji. Dar ir šiandien nemažai buvusių „Inkaro“ darbuotojų gyvena Lampėdžiuose, netoli buvusio fabriko. Ši miesto dalis visada buvo stipriai susijusi su „Inkaru“. Čia ne tik gyveno daug fabriko darbuotojų, bet ir veikė jo profilaktoriumas, pionierių stovykla.

„Inkaro“ fabriko darbuotojų asmeninio archyvo nuotr.

Streiko pradžia

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, įmonės ir gamyklos imtos privatizuoti. Kai kurios jų tokių pokyčių neatlaikė ir bankrutavo. Dalis gamyklų buvo tikslingai nuvestos iki bankroto. Taip nutiko ir „Inkarui“, kurio kontrolinį akcijų paketą įsigijo liūdnai pagarsėjusi investicinių bendrovių asociacija „East Baltic States West“ (EBSW). Ji siekdavo suformuoti naują gamyklos valdybą, o tada paimti investicinę paskolą užstačiusi įmonę. Po kiek laiko įmonei būdavo paskelbiamas bankrotas, o jos įrenginiai išparduodami. „Inkarą“ perėmus naujiems vadovams, situacija ėmė prastėti. Paskutinius fabriko gyvavimo metus jo darbuotojams nebuvo mokami atlyginimai.

„Fabrikas jau nebeveikė, įrenginiai nedirbo, tačiau vis tiek turėdavome kasryt ateiti į darbą ir pasižymėti, kad atėjome. Reguliaraus atlyginimo negavome metus, o gal ir daugiau. Sumokėdavo tik retkarčiais ir ne visiems, tad prie atlyginimo dažnai nė nesiverždavau – palikdavau jį tiems, kas turi mažų vaikų. Vyras gaudavo pensiją, o aš dirbau papildomą darbą, tad mums nebuvo taip baisu kaip kitoms šeimoms, – prisiminė B. Cechanavičienė. – Vieną kartą ceche vyko susirinkimas, kurio metu viršininko pavaduotojas pranešė, kad fabrikas įvykdė užsakymą iš Didžiosios Britanijos, todėl gaus pinigų. Paklausiau jo, ar darbuotojai taip pat ką nors gaus. Jis tiesiai šviesiai atsakė, kad mes tikrai nieko negausime.“

Nesumąstydami, kaip dar išsireikalauti uždirbtų pinigų, dalis darbuotojų nusprendė paskelbti bado streiką, jis pradėtas 2000 m. kovo 6 d. Pati B. Cechanavičienė nebadavo, bet veikė streikuotojų palaikymo komandoje – budėdavo prie streikuotojų, juos saugodavo, atnešdavo vandens. „Streikuotojai iš kažkur gavo didelę kareivišką palapinę, ją pastatė prie gamyklos vartų ir joje apsigyveno. Dienas ir naktis jie leisdavo palapinėje ant čiužinių, apsikloję antklodėmis, kad nesušaltų. Mes juos stebėdavome ir saugodavome, kad jų kas neužpultų ar kam bloga nepasidarytų. Jei kam nors sušlubuodavo sveikata, kviesdavome greitąją pagalbą“, – pasakojo buvusi inkarietė.

Įtampa: darbuotojų streikai žymėjo ilgos fabriko istorijos pabaigą. / „Inkaro“ fabriko darbuotojų asmeninio archyvo nuotr.

„Inkaro“ saulėlydis

Ieškodami paramos, darbuotojai rašė laiškus ir Seimo nariams, prezidentui, ministrams. Budėdami prie fabriko, streikuotojai ne tik reikalavo nesumokėtų atlyginimų, bet ir saugojo įmonės produkciją ir įrenginius, kuriuos taikėsi išvežti fabriko vadovai.

„Vieną kartą man reikėjo namo grįžti kiek anksčiau, tad stotelėje laukiau autobuso. Staiga pamačiau, kad netoli fabriko sustojo trys automobiliai, o iš jų iššoko tamsiai apsirengę jaunuoliai ir puolė bėgti link vartų, kur įsikūrę mūsiškiai. Šie jaunuoliai buvo pasamdyti išvežti produkciją. Iš pradžių norėjau bėgti paskui juos, bet supratau, kad nieko viena nepadarysiu. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo, tad negalėjau paskambinti policijai, – įtemptus įvykius prisiminė pašnekovė. – Nubėgau į kitą gatvės pusę, kur tvirtinimo detalių gamykloje buvo įsikūręs „Inkaro“ profesinės sąjungos lyderis – a. a. Kazimieras Ruževskis, aktyviai veikęs kaip streiko organizatorius ir jo palaikytojas. K. Ruževskis paskambino policijai ir pareigūnai apgynė mus. Tačiau jaunuoliai jau buvo spėję sumušti mano bendradarbę, tad ji išvežta į ligoninę.“

Nesėkmingai reikalaujant atlyginimų, B. Cechanavičienei buvo kilusi mintis, kad protestuoti nebeverta – vis tiek iš to jokios naudos. Tačiau sutuoktinis paskatino – jei jau pradėjote, eikite iki galo. Galiausiai, 2000 m. kovo 25 d. tuometis Kauno apskrities viršininkas Kazys Starkevičius priėmė sprendimą skirti kompensaciją devyniolikai streikuotojų, tarp jų – trims badautojams. Taip buvo siekiama pabaigti streiką, kol nesutriko badaujančiųjų sveikata. Iki tol streikuotojai iš įvairių institucijų atstovų buvo sulaukę daug tuščių pažadų, tad savo pozicijos kietai laikėsi iki pat pabaigos. Jie nutraukė bado akciją tik tada, kai į „Inkarą” buvo atvežti pinigai ir išmokėti visiems streikuotojams. Badautojai paskutiniai atsiėmė pinigus ir tik tada pasitraukė iš palapinės. Šie pinigai buvo sumokėti ne iš „Inkaro” sąskaitos.

„Vėliau laikraščiai rašė, kad apskrities administracija šias lėšas paėmė iš melioracijai skirto biudžeto. Atrodė, nors imk ir grąžink tuos pinigus“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasibaigus pirmajam bado streikui, prasidėjo antrasis, kurio metu jau kiti darbuotojai reikalavo nesumokėtų atlyginimų. Antrojo streiko palaikymo komandai B. Cechanavičienė nupirkdavo maisto, atnešdavo bandelių ir pieno.

Kilę darbuotojų streikai žymėjo sėkmingos septynis dešimtmečius trukusios fabriko veiklos pabaigą. J. Valaitis pripažįsta, kad dar ilgai važiuojant pro buvusią „Inkaro“ vietą spurdėdavo širdis. Juk tiek metų čia praleista kartu su inkariečiais – juoktasi, džiaugtasi, dalytasi vargais ir skausmais. Šiandien buvusioje fabriko teritorijoje veikia privatūs verslai, parduotuvės, o „Inkaro“ administracinėse patalpose įsikūrusi policija. „Nors „Inkaro“ ir nebėra, tikimės, kad jo istoriją dar ilgai primins darbuotojų pastatytas atminimo akmuo“, – viliasi pašnekovas.

Komentaras

Auksė Petrulienė

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodų kuratorė

Fabrikas „Inkaras“ – vienas iš trijų tarpukario pramonės banginių, kuris drauge su „Drobe“ ir Kauno popieriaus fabriku palaikė modernų jaunos Lietuvos valstybės gyvenimą. „Jokio importo – mes viską galime pasigaminti patys!“ – toks ambicingas buvo valstybės tikslas. Tai „Inkaras“, pagaminęs pirmuosius pigius ir kiekvienam įperkamus lietuviškus kaliošus, paskatino tautos šuolį iš vyžų ir naginių į modernią avalynę. Nors specializavosi avalynės gamyboje, fabrikas gamino įvairią inovatyvią produkciją – nuo vaikiškų žaislų iki patentuotų audinių naro kostiumams.

Vėliau, sovietmečiu, „Inkaras“ pildė mūsų svajonę apie vakarietiškus kedus – net planinės ekonomikos sąlygomis, vertusiomis gaminti kuo pigiau ir kuo daugiau, išradingieji „Inkaro“ specialistai sugebėjo sukurti ir į gamybą paleisti trispalvius „inkariukus“ – žalius su geltona ir raudona juostelėmis. „Inkaras“, kaip ir kitos stambios Lietuvos gamyklos, tapo iš tremties grįžtančių lietuvių darbovietėmis, pavyzdžiui „Inkaro“ laboratorijoje dirbo garsūs disidentai, chemikai Alfonsas Andriukaitis ir Liudas Dambrauskas. Čia, Vilijampolėje, visą laiką buvo gyva laisvės dvasia – veikė Hanos Šumilaitės laisvasis „Inkaro“ liaudies teatras, garsėjęs sovietų valdžiai nepalankiais, draudžiamais arba cenzūruojamais spektakliais, į „Inkaro“ kultūros rūmus sutraukdavusiais minias žiūrovų.

Galiausiai, inkariečiai – visais laikais drąsūs streikininkai ir kovotojai. Jau tarpukariu „Inkaro“ darbininkai siekė, kad už darbo prastovas Nemuno potvynio metu būtų mokama ir didėtų atlyginimas. Akibrokštu Sovietų valdžios šūkiui „viskas – dėl darbo liaudies gerovės“ tapo 1978 m. „Inkaro“ sportinės avalynės darbininkų streikas. Tąkart inkariečiai sukilo prieš neįmanomą darbo normų didinimą – nepanoro bet kokia kaina skubėti į „komunistinį rytojų“. Laikinai normos buvo sumažintos, o apie streiką niekas Sovietų Sąjungoje neturėjo sužinoti – apie jį pranešė „Amerikos balsas“.

Istoriniu tapo 2000 m. „Inkaro“ 20 dienų bado streikas, kai inkariečiai iškovojo ne tik savo atlyginimus, bet ir garantinį fondą visoms bankrutuojančioms Lietuvos įmonėms.

Inkaras – vilties simbolis, o su šiuo ženklu veikusi legendinė Lietuvos gamykla – Kauno „Inkaras“, visais laikais įkūnijo geresnio gyvenimo ir laisvės viltį. Mes tikrai galime didžiuotis ir turime saugoti savo pramonės atminimą ir darbo istorijas.