Sanskrito kalboje  „mandala“ reiškia ratą su centru. Tuo metu mums išgirdus šį žodį prieš akis liejasi vaivorykštės. Visgi, mandala – kur kas daugiau nei tarpusavyje derančių spalvų šokis. Tai –  išbaigtumo, begalybės, vientisumo, pilnatvės, vienybės ir dieviškumo simbolis. Koks mandalos vaidmuo ir prasmė galėtų būti mūsų kultūroje ir šiandieniniame gyvenime? Dvasinė praktika, dėmesio koncentravimo objektas meditacijos metu arba tiesiog geras laiko praleidimas. Atsiliepę į muziejininkų kvietimą pažinti mandalų pasaulį, šeštadienio vidudienį į Adelės ir Pauliaus Galaunių namus-muziejų susirinko būrelis entuziastų.

„Prašome, taisykitės prie stalo. Mūsų laukia laikas be jokio skubėjimo“, – pažėrusi ant stalo spalvotus pieštukus, flomasterius ir markerius, tautodailininkė Nijolė Jurkuvienė muziejaus lankytojus kvietė bent trumpam atitrūkti nuo kasdienės rutinos.

Viena pirmųjų Vydūno alėjoje įsikūrusiame muziejuje pasirodžiusi kaunietė Laura paėmė mėlyną markerį. Nors įprastai tamsių spalvų moteris vengia, tądien ranka pati tiesėsi link mėlynos. Tiesa, jau netrukus piešinys pasipildė   geltona, oranžine ir žalia. Jos bičiulė Vaiva savąją mandalą užliejo rožine ir žydra spalvomis.

„Namuose esu ne kartą spalvinusi mandalas, bet įkalbėta draugės atėjau čia“, – Vaiva vylėsi galėsianti daugiau sužinoti apie šventąjį, energetinį ratą ir kitaip nei įprastai praleisti šeštadienį.

Vyriausia edukacinės programos dalyvė Birutė nusprendė likti proceso stebėtoja. 

„Aš gal vėliau pabandysiu arba kelis lapus pasiimsiu į namus“, – moteris neslėpė, atėjusi čia ne spalvinti. Jai esą rūpėjo pasikalbėti su tautodailininke ir pamatyti filmą apie Tibeto vienuolius, daugiau nei prieš dvidešimt metų Kaune, M. Žilinsko galerijoje kūrusius mandalas. Kartodami mantras ir giedodami religines giesmes, 1996-aisiais  spalvotas smėlio smiltis vienuoliai pavertė neįtikėtino grožio piešiniais, kuriuos vėliau paleido į Nemuno vandenis. Šio momento Birutė savomis akimis nematė. Priešingai nei N. Jurkuvienė. Tautodailininkė prisiminė ne tik vėjo barstomas spalvoto smėlio grūdelius, bet ir pokalbį su vienu iš mandalos kūrėjų.

„Pamenu, tais metaus visai nebuvo lietaus. Einant Laisvės alėja kojos net lipo prie plytelių. Kai vienas vienuolių manęs paklausė ką galvoju, žiūrėdama į mandalą atsakiau, kad apie lietų…“, – didžiulei N. Jurkuvienės nuostabai, besileidžiant laiptais žemyn iš M. Žilinsko galerijos, tąsyk dangus prakiuro kaip pašėlęs.