Gal galite nupirkti maisto? Šiuos žodžius Laisvės al. praeiviai girdi dažnai. Kaunietė Liudmila Romanienė – iš tų, kuri šį klausimą užduoda jau trejus metus.

Dukrą išprievartavo, sūnus žuvo

Ne, alkoholio ar ilgai neskalbtų drabužių tvaikas nuo jos nesklido. Moteris, įprastai dienas leidžianti Laisvės al., nesikuklina paprašyti nupirkti maisto ar net per mugę  nugriebti ant stalo paliktą kąsnį ar duonos gabaliuką.

Apsimeta? Gudrauja? Ir prašydama išmaldos surenka šimtus litų? Ar išties pateko į nepavydėtiną situaciją ir yra viena iš tūkstančių žmonių mūsų šalyje, kuriems smogė likimas?

"Taip, prašau maisto, o ką daryti? Man negėda. Nevagiu, – užkalbinta ant suoliuko netoli fontano Laisvės al. viduryje sėdėjusi Liudmila iš pradžių kalbėjo nenoriai. – 42 metų dukra nedirba, turiu šešerių metų anūkę Olimpiją. Gyvename tryse, o pinigų neužtenka."

O ką daryti? Toks gyvenimas. Šiuos žodžius žilstelėjusi, kumpanosė 63 metų moteris sakė ne vieną kartą.

"Pensija – 650 litų, dukra už neįgalumą gauna 350 litų. Ji serga šizofrenija. Ją išprievartavo. Po to ir pasidarė taip. Kai liga paūmėja rudenį ir pavasarį, guli ligoninėje, aš prižiūriu anūkę. Anūkės Olimpijos tėvas? Išvažiavo į Norvegiją. Tačiau nei pinigų siunčia, nei paskambina, nei jokių žinių sulaukiam", – žvelgdama į kokteilius gurkšnojančius, kepsnius ir picas valgančius jaunuolius kalbėjo Liudmila.

Nuo ryto iki vakaro

"O ką darysi? Toks gyvenimas, – vėl moteris taria tuos pačius žodžius, bet nieko nekaltina – nei kitų, nei savęs. – Likimas? Gal. Bet niekam blogo nepadariau, nekalėjau. Gerai, kai buvo gyvas sūnus. Jis padėdavo, atsiųsdavo pinigų. Dabar nėra kam – žuvo avarijoje Anglijoje. "

Dabar sumokėjus už butą, vaistus, kurių, tikina Liudmila, po patirto infarkto reikia kasdien, kartais trūkta pinigų maistui, kasdienėms išlaidoms.

Už dviejų kambarių butą jai tenka sumokėti apie 500, žiemą – apie 700 litų mokesčių.

"O anūkė dar į mokyklą pradėjo eiti. Reikia uniformos, mokslui daiktų, – moteris vardija, kodėl jau trejus metus kasdienis jos "darbas" – Laisvės al., prekybos centruose, prie bankomatų. – Keliuosi šeštą ar pusę septynių. Nusiprausiu, susitvarkau. Dukra, kai nėra paūmėjimo, pagamina valgyti, išskalbia, o aš važiuoju čia."

Ir visą laiką ji prašo maisto, pinigų. Šeštą valandą vakaro tradiciškai apsilanko vienoje kavinėje, tualete iš čiaupo įsipila vandens ir išgeria vaistus nuo didelio kraujospūdžio, kuris, anot Liudmilos, kartais siekia 200 mm/Hg.

Gyvena J.Žemgalio gatvėje. Troleibusu namo grįžta apie 20 valandą.

Alkoholio nevartoja

"Žmonės geri. Nuperka batono, duonos, sūrio, retkarčiais – dešros. O kartais ir sriubos", – džiaugiasi Liudmila.

Jei diena nebūna sėkminga, ji kartais nugvelbia kąsnelį maisto likučių lauko kavinėse, kol lėkščių nenukraustė padavėjos. Arba nusiperka tris litus kainuojančios sriubos.
Pinigai? Prasitarus apie gandus, kad per dieną išmaldos prašantieji surenka po 100 ar net daugiau litų, moteris nusijuokė: "Aš tikrai tiek nesurenku. Vidurkis – apie 15 litų."

Ištraukia iš kišenės saują baltų ir geltonų centų. Tiesa, vėliau gautą litą įsideda į maišelį, kuriame laiko piniginę.

"Kartą iš vieno vyro gavau 100 litų – tai buvo tokia šventė! – nušvinta. – Iškart važiavau namo, bijojau, kad kas neatimtų. Anūkei nupirkome batelius, maisto."

Alkoholis? Oi, ne, dievagojasi. Ir seniau jo beveik nevartojo. Užteko vyro boksininko, kuris neblaivus ją mušdavo. Po infarkto L.Romanienė alkoholio tikina visai negerianti.
"Kartais pavalgau nedaug – lėkštę sriubos per dieną. Geriausia – cepelinai. Skanu ir sotu. Dienai užtenka. Ir nevalgau po šeštos valandos vakaro, – nusijuokia. – Nenoriu pernelyg didelio antsvorio. Gydytoja sakė, kad negalima, kai padidėjęs kraujospūdis."

Degradavusiųjų vengia

Aklųjų ir silpnaregių kombinate 28 metus dirbusi L.Romanienė buvo atleista prasidėjus etatų mažinimui. Ji jau seniai dešine akimi nieko nemato.

"Katarakta, glaukoma, o lazeriu gydė taip, kad po to apakau visiškai, – skėstelėja rankomis. – Bet už vieną akį neįgalumo neduoda. Reikia apakti abiem, tada gaučiau pinigų."
Artimųjų moteris sako neturinti, tėvai jau mirę.

Vardą "Liudmila" išrinko jos tėvas graikas, kurį, iššokusį iš degančio tanko, išgelbėjo medicinos sesuo Liudmila.

"Gaila, kad sūnus žuvo, jam tebuvo 33", – vėl prisiminė sūnų ir tik tą kartą akyse sublizgėjo ašaros.

Ar moteris konfliktavo su kitais, prašančiais išmaldos, degradavusiais žmonėmis, kurių netrūksta Laisvės al.?

"Ne, jų stengiuosi išvengti, todėl dabar nebūnu prie "Ikiuko". Ten tokių susirenka. Viena perspėjo jos vengti, nes už vagystes kalėjo jau 28 metus, – prisimena Liudmila. – Išgeria po septynis butelius vyno už pusketvirto lito, miega kažkur prie "Miesto sodo". Tačiau su jais nebendrauju."

Laimei reikia nedaug

Šaltu lietingu oru, žiemą, Liudmila rečiau būna Laisvės al. Tada elgetauja prie prekybos centrų.

Tiesa, "Akropolyje", "Savame" nepavyksta – griežta apsauga.

"Savanorių pr. prekybos centre "Maxima" – irgi. Viena rinko nuorūkas, tai net lietpaltį jai suplėšė. Bet kiekvienas dirba savo darbą, – gūžtelėja pečiais. – Geriausiai sekasi prie bankomatų, barų Laisvės al. Tiesa, šiandien gavau keturias bandeles, vieną atidaviau vargingai gyvenančiai moteriai. O norit vienos? Pavaišinsiu, aš jau nieko nevalgysiu, netrukus šešios, eisiu vaistų išgerti."

Ko reikia, kad Liudmila būtų laiminga? Moteris daug neprašo: "Kad būtų visi sveiki. Dukra, aš, anūkė. Gyvenimas duotas gyventi, bet ne kiekvienam duota laimė. O ir man jau 63 metai, kiek čia liko?"

Ar neskaudu ir nepavydu, kad ji kartais priversta rankioti maistą iš lėkščių, o kažkas išleidžia vakarienei 1 000 litų ir neretai maisto palieka?

"Man svarbiau, kad dar galiu vaikščioti ir vis dar einu. Ir tai – labai gerai. O pykti? Ko? Neturiu pavydo jausmo. Kaip sako prancūzai, c'est  la vie – toks gyvenimas."

Trys nuomonės

Parduotuvės saugos darbuotojas: "Beveik visi, prašantys išmaldos  – vienodi. Degradavę, sukčiauja. Tiesa, nepastebėjome, kad ši moteris būtų neblaivi, agresyvi ar sukčiautų."

Picerijos darbuotojas: "Žinome tą moterį, dažnai matom. Nėra įžūli, nepastebėjau, kad vartotų alkoholį."

Kavinės barmenas, kur Liudmila retkarčiais apsilanko pavalgyti: "Taip, ji kartais užeina, nusiperka sriubos, įsipila tualete vandens. Nesielgia įžūliai, nepriekabiauja. Niekada nepastebėjau, kad būtų neblaivi."