Pasiekti finišą „ultra-deca“ triatlono pasaulio čempionate iki šiol istorijoje pavyko vos daugiau kaip 100 ištvermės sporto atstovų. Kaunietis T.Grabauskas ne tik atlaikė paprastam žmogui sunkiai suvokiamus išbandymus, bet ir pateko į elitą. Lietuvio užimta ketvirta vieta padarė įspūdį ne tik šios sporto šakos specialistams, bet ir jo varžovams.

Tokio rango varžybų debiutantas „Deca Continuous“ distancijoje aplenkė beveik dvi dešimtis varžovų iš viso pasaulio.

Dalyviams teko be pertraukų plaukti 38 km. Tada iškart sėsti ant dviračio ir minti 1,8 tūkst. km, o galiausiai nubėgti dešimt maratonų – 422 km. Viskam buvo skirta keturiolika parų.

T.Grabauskas baseine sugaišo 15 val. 56 min., dviračių trasoje – 104 val. 52 min., o bėgo 108 val. 19 min. Bendras jo rezultatas – 229 val. 40 min. 18 sek., lietuvis nusileido tik trims superatletams. Varžybų nugalėtoju tapo belgas Kennethas Vanthuyne‘as, pasiekęs naują pasaulio rekordą – 182 val. 43 min. 43 sek.

Beveik dešimties parų trasoje T.Grabauskui neužteko. Jis iškart po finišo dar kelias dienas kopinėjo Šveicarijos kalnuose ir palaikė fizinį krūvį. Tik palaipsniui grįžęs į įprastinę dienotvarkę geležinis atletas grįžo į Lietuvą.

Bendražygiai: pasak atleto, be palaikymo komandos nebūtų pavykę pasiekti išskirtinių rezultatų. E. Dranevičienės nuotr.

– Kiek truko jūsų pasiruošimas pasaulio čempionatui? – paklausėme T.Grabausko.

– Beveik dvejus metus. Tiksliau, turėjau startuoti dar pernai, bet šveicarai dėl pandemijos renginį atšaukė. Atsiradusio laiko veltui nešvaisčiau. Išbandžiau jėgas trumpesnių distancijų tarptautinėse varžybose, kur kopiau ant prizininkų pakylos. Buvo ir maratono bėgimai, triatlono varžybos. Įprastinę dieną sportuodavau po aštuonias valandas. Tarkime, bėgu apie 30 km, vėliau sėdu ant dviračio ir numinu porą šimtų kilometrų. Papildomai kokius keturis kartus per savaitę plaukdavau ilgesnes distancijas.

– Kaip save ruošėte ekstremaliems išbandymams?

– Miegas buvo suspaustas iki dviejų valandų per parą. Tokio grafiko laikiausi apie porą savaičių, bet iki jo ėjau ištisus metus. Vis vogdavau iš savęs po valandą miego – vėlindavau atsigulti, o keldavausi anksti. Per metus turėjau tik tris laisvas dienas nuo sporto ir tai tik tada, kai apsinuodijau maistu. Laikiausi griežtos mitybos, nors valgiau daug. Per dieną reikėdavo suvartoti apie 15 tūkst. kalorijų. Prie to irgi reikia įprasti. Palyginkime: prieš Naujuosius normaliai suvartodavau apie 5 tūkst. kalorijų, o vėliau pamažu šis kiekis padidėjo trigubai. Į čempionatą išvykau prikaupęs šiek tiek riebaliukų, kad būtų ką deginti ilgoje distancijoje.

Važiuodamas dviračiu iš nuovargio užsnūdau. Myniau automatiškai, o sąmonė buvo atsijungusi.

– Ar daug kilogramų sudeginote Šveicarijoje? Ką valgėte varžybų metu?

– Per beveik dešimt dienų netekau apie 6 kg. Mano komanda gamino energijos suteikiantį maistą: trynė avižas ir maišė su tunu. Be to, gėriau elektrolitų gėrimą, šiek tiek kavos. Kiti dalyviai valgė net ir picas, bet aš nerizikavau.

– Pasaulio čempionatą pradėjote plaukimo rungtimi. Kaip pavyko ištverti beveik visą parą neišlipant iš vandens?

– Daug lėmė psichologiniai momentai. Tikrai nelengva šešiolika valandų mirkti chloruotame vandenyje. Buvo leidžiama dėvėti kepuraitę ir plaukimo kostiumą, bet nei pirštinių, nei kojų apavo negalėjome. Buvo, kas išlipdavo atsikvėpti, užkąsti, o aš supratau, kad jeigu išlipsiu vieną kartą, tada bus ir antras, ir trečias. Todėl visą atstumą plaukiau nesustodamas. Problema, kad plaukimas vyko atvirame lauko baseine. Todėl savo kailiu jautėme visus klimato pasikeitimus, lietų, šaltį, vėją. Svarbiausia buvo nusiraminti, įeiti į savotišką transo būseną, nes jei pradėsi nervintis, tuoj persmelks šaltis ir nuovargis. Todėl tiesiog užsimerkiau ir plaukiau.

– Ar jau po plaukimo rungties supratote, kad žengiate tarp lyderių ir pretenduosite į aukščiausias vietas?

– Rungties metu stengiausi neskaičiuoti, kiek kilometrų liko ar kelintą vietą užimu, nes tai kelia įtampą ir ima slėgti. Kartais pagalvodavau, kad gal plaukiu paskutinis, nes naktį būdavo, kad vandenyje likdavau beveik vienas. Po plaukimo asistentų tyčia neklausiau tikslių rezultatų. Nuplaukęs turėjau pusvalanduką atsigauti, apsirengti ir sėdau ant dviračio.

– Gal prieš antrąją rungtį, kurį tęsėsi net 1,8 tūkst. km, pavyko snustelėti?

– Per pirmas tris paras miegodavau po dvi valandas. Snausdavau ne ištisai, o po keliolika minučių. Išlipęs iš baseino po kelių valandų imi jausti didžiulį nuovargį, todėl buvome iš anksto suplanavę, kad po kokio 100 km važiavimo dviračiu šiek tiek prigulsiu. Taip ir atsitiko.

– Kas buvo sunkiausia minant dviratį?

– Sunki trasa, kurios įkalnė siekė 6 km. Vargino ir temperatūrų kalnuose skirtumai. Dieną – 35 °C karščio, naktį – tik 9 °C šilumos. Jei vakare prisėdi pasnausti pusvalanduką, atsikėlęs pajauti, kad per tą laiką atvėso apie 10 °C. Važiuodamas tarp kalnų jauti šaltį, nuo kurio stingsta pirštai. Paskui vėl tampa karšta, todėl neįmanoma pasirinkti tinkamiausios aprangos. Stiprus vėjas, merkiantis lietus prasiskverbdavo per visas medžiagas, nors vilkėjau kokybišką, profesionaliam sportui skirtą aprangą.

Kelyje: dviračiu reikėjo numinti 1,8 tūkst. km. E. Dranevičienės nuotr.

– Ar per keturias paras ant dviračio pasitaikė nuotykių?

– Buvo situacija, kai sustojau padėti nugriuvusiam prancūzui, bet šiek tiek išsukęs iš kalnų keliuko nudardėjau nuo skardžio – nuslydau su dviračiu apie 6 m žemyn. Ropšdamasis atgal, visas purvinas, galvojau ne apie save, bet apie dviratį. Neduok Dieve, jis būtų sulūžęs. Tai galėjo reikšti varžybų pabaigą. Laimei, technika atlaikė. Sykį trasoje iš nuovargio užsnūdau prie vairo. Myniau jau turbūt automatiškai, o sąmonė buvo atsijungusi. Vėliau sportininkė iš Vietnamo pasakojo, kad ją aplenkiau ir pasukau nuo kelio tiesiai į skardį. Mane išgelbėjo tai, kad ji garsiai riktelėjo ir mane pažadino.

– Ar paskutinė rungtis – bėgimo – ką nors pakeitė galutinėje rikiuotėje?

– Prieš ją jau pažiūrėjau tikslius rezultatus, žinojau, kiek varžovų lenkiu ir nuo kurių atsilieku. Iškart užsibrėžiau nubėgti tris maratonus (daugiau nei 120 km – aut. past.) ir tada jau susidėlioti galutinę taktiką. Tapo aišku, kad pirmo trejetuko jau nepavysiu, o nuo penktos vietos esu gerokai atitrūkęs. Likusią distancijos dalį bėgau jau ramiau, o naktį prieš finišą keliolika paskutinių kilometrų įveikėme pėstute su keliais komandos nariais. Buvome sutarę, kad ryte prie finišo pasitiks mus globojusi profesionali vietos fotografė Eglė Dranevičienė. Todėl paskutinės varžybų valandos tapo tikra švente – gražiai persirengėme, paėmėme į rankas trispalvę ir finišavome šypsodamiesi.

– Sportiniu tempu įveikėte distancijas, paprastam žmogui ne tik neįveikiamas, bet ir sunkiai suvokiamas. Kaip šį išbandymą atlaikė kūnas?

– Gana normaliai. Viskas buvo apgalvota iš anksto, niekur neperspaudėme. Daug pasako, kad mano pulso vidurkis siekė 96 dūžius per minutę, tik bėgant pakilo iki 100. Tai geri rodikliai. Raumenų taip pat nesutraukė, kūnas puikiai prisitaikė. Prieš tai buvau dalyvavęs penkiagubame ultratriatlone. Žinojau, ko tikėtis. Šveicarijoje viskas vyko panašiai, tik šiek tiek lengvesniu tempu, tačiau reikėjo pakentėti dvigubai ilgiau.

– Šveicarijoje jus lydėjo gausi komanda. Kas prisidėjo prie jūsų išskirtinio rezultato?

– Be masažų, medicininės priežiūros, tinkamai paruošto maisto nieko panašaus nebūčiau pasiekęs. Už tai dėkoju savo komandai: Tomui Liutkevičiui, Daugvydui Staniūnui, Marijui Michalovskiui, Vaivai Novogreckaitei. Taip pat ir bėgimo treneriui Remigijui Kančiui, Šveicarijos lietuvių bendruomenei su Sauliumi Damčiku priešakyje. Reikėjo surinkti ir nemenką biudžetą. Todėl nuoširdžiai dėkoju šį startą parėmusioms bendrovėms „Aromama“, „Paradis“, daugeliui kitų įmonių ir asmenų. Labiausiai dėkingas esu savo šeimai ir artimiesiems, kurių palaikymą jaučiu kiekviename žingsnyje. Visa tai mane įkvepia nesustoti ir ieškoti naujų iššūkių. Kol kas nenoriu garsiai prisižadėti, bet mano akiratyje jau yra dar sunkesnis išbandymas. Tikiu, kad ir ši drąsi svajonė netrukus taps realybe.