"Įkando viendienių vabalas", – sakoma apie tuos, kurie, susižavėję šiomis vieną dieną žydinčiomis gėlėmis, ima jas auginti ir dauginti. Vienas taip paženklintųjų – Edvinas Misiukevičius iš pakaunės.

Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) trečiakursis E.Misiukevičius, dar būdamas vienuoliktokas, už pradėtą viendienių tyrimą ėmė skinti jaunųjų mokslininkų konkursų apdovanojimus. Dėl šio sūnaus pomėgio, virstančio profesiniu susidomėjimu, šeima gyvenimą prestižiniame miesto mikrorajone iškeitė į ramų miestelį: pardavę butą Žaliakalnyje, persikraustė į Ežerėlį. E.Misiukevičius prisipažįsta selekcija užsiėmęs dėl to, kad naujų veislių neįpirkęs, tačiau labai norėjęs savo gėlių lysvėje turėti kažką išskirtinio. Ežerėliečio išvestą viendienių veislę "Mitsu" įregistravo JAV viendienių asociacija ir skyrė stipendiją. Nors E.Misiukevičius nėra pardavęs nė vieno "Mitsu" kerelio, iš viendienių uždirba netiesiogiai: jas lieja ant šilko ir šiuos darbus parduoda JAV aukcionuose.

"Lietuviai dažnai nesupranta: kaip galima į komposto krūvą mesti dar neprasiskleidusius žiedus? Bet juk tai yra atsakingo selekcininko poelgis – neleisti nukrypusiam nuo normos augalui daugintis", – apie selekcininko atsakomybę užsimena Lietuvos gėlių selekcininkų draugijos valdybos pirmininkas, JAV viendienių asociacijos narys.

– Kaip apibūdintumėte viendienes?

– Tai daugiametės, atsparios, ilgaamžės gėlės. Ilgai atrodo dekoratyvios – vienas žiedas žydi vieną dieną, bet visas keras – apie mėnesį. Viendienes lengva prižiūrėti, ir tai yra paklausus augalas. Nemažai lietuvių dėl jų pamišę: tik pasirodo naujas katalogas su naujomis viendienių veislėmis – dalis jų jau išpirkta. Viendienių žiedai – pasakiškai gražūs. Ne veltui tiek žmonių jas augina ir sako: įkando viendienių vabalas. Taip paženklintieji pradeda jas auginti ir negali sustoti: ima jų pirkti vis daugiau, kolekcionuoti, ir tai pereina beveik į maniją. Kai pamato, kad nebegali įsigyti to, kas juos labai džiugintų, pradeda užsiimti selekcija – kuria savo veisles. Daug tokių pavyzdžių yra, vienas jų – aš pats. Kai man įkando tas vabalas, teko net iš Kauno kraustytis.

– Ir kaip jums gyvenimas 25 km nuo miesto?

– Mieste – triukšmas, dulkės, asfalto kvapas. Čia ramiau. Kita vertus, Ežerėlyje nemažai vietinių įmonių, tai ne kaimas. Čia ramu ir lengva gyventi. Ir susisiekti su miestu patogu. Kai dairėmės namo su sklypu, ieškojome tokios vietos, iš kurios būtų patogu pasiekti Kauną viešuoju transportu. Vienintelis trūkumas, kad perkant namą teko imti paskolą (šypsosi).

Aš gal netipiškas lietuvis, man jokio džiaugsmo, jei kaimyno tvartas dega. Nesureikšminu to, kas nepasisekė, ko galbūt nepavyko pasiekti, ir džiaugiuosi pozityviais dalykais.

– Turbūt paneigtumėte mintį, kad užsiimti selekcija gali tik mokslininkai.

– Kas nori pasaulinio vardo – reikia dirbti mokslinėse laboratorijose. Tačiau buitiškai selekcija gali užsiimti kiekvienas savo darželyje ar sodelyje – kryžminant, darant atranką. Naują veislę užpatentuoti gali ne tik mokslininkai.

– Kada galima registruoti naują veislę? Ar nereikia palaukti, kol tas augalas, kuris išaugo sukryžminus, išleis savo atžalas, buitiškai tariant, vaikus?

– Nebūtinai. Būtina sulaukti iš sėklos išauginto augalo žydėjimo. O viendienės pradeda žydėti po trejų metų. Ir tada reikia dar trejus metus žiūrėti, kaip ji žydi, ar žiedas nesikeičia. Buvo tokių atvejų, kad pirmais metais taip gražiai žydi – žiūri, fotografuoji ir alpsti, kaip gražu, o kitais metais atrodo, kad tie žiedai tik komposto verti. Čia selekcininko atsakomybė: stebėti ir nepaleisti į pasaulį to, ko nereikia. Lietuviai dažnai nesupranta, kaip galima į komposto krūvą mesti dar neprasiskleidusius žiedus? Bet juk tai yra atsakingo selekcininko poelgis – neleisti nukrypusiam nuo normos augalui daugintis.

– Kaip susidomėjote gėlėmis?

– Susidomėjau gal būdamas trylikos. Gyvenome Žaliakalnyje, mūsų butui buvo priskirtas dviejų arų žemės sklypelis. Jame pradėjau sodinti augaliukus. Paskatino kaimynė – davė keletą kerelių. Nuo to viskas ir prasidėjo. Nuvykęs į Kalvariją pas gimines, kurių kaimynystėje gyvena žinomas gėlių selekcininkas Jonas Auksuolis Liutkevičius, paprašiau, kad jis pamokytų mane selekcijos meno. Vėliau mokiausi pas kitą žinomą selekcininką – Kauno rajone, Neveronyse, gyvenantį Antaną Markevičių, ėmiau ieškoti informacijos internete. Radau kalnus informacijos anglų kalba, ėmiau siųstis augalus. Pradėjau mokslinį darbą – viendienių selekcinio ir sėjinukų auginimo patalpoje tyrimą. Tam įkvėpė Maironio universitetinės gimnazijos, kurioje mokiausi, biologijos mokytoja Rita Urbonavičienė.

Gėlių auginimu sudominau tėvus. Dabar, kai pardavėme butą Žaliakalnyje ir įsikūrėme Ežerėlyje, žemės sklype prie namų telpa ne tik mano viendienės – ir mama kai ką augina.

– Nesulaukėte kritikos iš aplinkinių, esą auginti gėles – nevyriškas užsiėmimas?

– Su tokiu požiūriu susidūriau gimnazijoje. Tačiau juk Lietuvoje apie 80 proc. selekcininkų yra vyrai! Iš pradžių sulaukiau ir tokio aplinkinių požiūrio, esą, koks čia mokslinis darbas – apie viendienes. Galima rašyti bet kurios srities mokslinį darbą ir pasiekti tokių aukštumų, apie kurias kiti net negalėjo pagalvoti. Jaučiuosi puikiai augindamas gėles, užsiimdamas selekcija, rašydamas mokslinį darbą ir nekreipiu dėmesio į tai, kas ką sako.

Į selekciją nuveda, matyt, ieškojimas kažko naujo ir vidinis balsas, reikalaujantis turėti kažką išskirtinio, kitokio, nei turi visi. Mano atveju, matyt, svarbiausias veiksnys buvo tai, kad neturėjau pinigų įsigyti naujų viendienių veislių kerelių. Tuomet J.A.Liutkevičius patarė susikurti kažką savo. Tai mane įkvėpė ir pasirodė kaip žaidimas: susikursiu tokių augalų, kokių neturi niekas. Juk kiekvienas iš sėklos išaugintas vadinamasis selekcinis augalas yra unikalus. Paskui visa tai išaugo į mokslinį darbą.

– Esate išvedęs viendienių veislę "Mitsu". Tai leidžia užsidirbti?

– Kol kas nesu pardavęs nė vieno savo išvestos veislės kerelio. Tikiuosi parduoti ateityje. Esu įregistravęs savo išvestą veislę, ir tai yra nemažai, nes yra tokių selekcininkų, kurie dirba 10–15 metų, tačiau nėra nieko užregistravę. Gal per aukštus reikalavimus išsikelia? O aš per kelerius metus sukūriau – augalus kryžminau pas J.A.Liutkevičių, kartu atrinkome sėjinuką, klasės draugės padėjo parinkti pavadinimą. Japoniškas vardas Mitsu reiškia ir iš vidaus sklindančią šviesą, ir skaičių trys. Šis skaičius viendienėms labai tinka – jos turi po tris vainiklapius ir taurėlapius. Užregistravome, ir išėjo kultinis mokslinio darbo finišas – pavyko sukurti veislę, atsparią šalčiams. Lietuvoje ji žiemoja puikiai. Tame pačiame krašte išvestą veislę auginti daug patikimiau nei užsienietišką. Pastarosios veislės kartais Lietuvoje prastai žiemoja. Štai parsisiunčiau iš JAV dvylikos veislių viendienių kerelius – dabar iš jų tik šešios teauga. Akivaizdžiai matyti, kad šios viendienės nėra atsparios mūsų klimato sąlygoms, šalčiui, nors rašoma, kad atsparios.

– Kodėl Lietuvoje išvestam augalui suteikėte japonišką pavadinimą?

– Jau minėjau, kad patarė klasės draugės. Lietuviškų viendienių veislių labai daug sukurta. Registruojant naują veislę lietuvišku pavadinimu būtų rizika, kad viendienių veislė tokiu pavadinimu jau yra. Be to, sugalvoti gerą pavadinimą nėra lengva. Pats J.A.Liutkevičius sako, kad naują veislę sukurti nėra sudėtinga – daug sunkiau sugalvoti jai gerą pavadinimą. Man tai buvo netikėta. Turiu sėjinukų, iš kurių šiemet tikiuosi išauginti naujas veisles ir jas registruoti. Dabar laužau galvą, kaip reikės jas pavadinti. Juk pavadinimas negali kartotis, o viendienių veislių yra labai daug – skaičiuojama per 70 tūkst. Be to, norisi, kad pavadinimas nors kiek tą veislę atspindėtų.

– Dvejus metus iš eilės laimėjote JAV viendienių asociacijos stipendiją. Pragyventi užtenka?

– Taip, bet poreikiai auga. Galbūt vieną dieną iš viendienių pavyks pragyventi. Kurį laiką dirbau VDU Kauno botanikos sode, tačiau studijos ASU pareikalavo daugiau – teko atsisakyti darbo. Norisi pasinaudoti universiteto teikiamomis galimybėmis, įgyti daugiau žinių, studijas baigti puikiai.

– Prieš porą metų stažavotės Italijoje. Kuo naudinga ši patirtis?

– Tai buvo Tarptautinio jaunųjų mokslininkų konkurso prizo dalis. Stažavausi Jungtiniame tyrimų centre Šiaurės Italijos mieste Isproje. Tai yra uždaras mokslo centras, panašus į tokius, kokie rodomi Holivudo filmuose: viskas slapta, be atskiro leidimo nieko negalima fotografuoti, filmuoti. Centro teritorija yra ne Italijos, o ES dalis. Stažuotė davė labai daug naudos pasaulėžiūros prasme – pamačiau, kaip galima įsigilinti į kiekvieną sritį.

Vėliau universitetas finansavo mano kelionę į tarptautinį jaunųjų mokslininkų forumą Londone, kuriame dalyvavo 350 jaunųjų mokslininkų iš įvairių pasaulio šalių. Tai buvo viena geriausių patirčių, įkvėpė toliau tobulėti.

Palyginti su tuo, ką mačiau užsienyje, galiu pasakyti, kad ASU mokymo bazė yra moderni ir šiuolaikiška, reikia tik išnaudoti tai, ką turime.

– Ar tėvai, draugai neskatino rinktis perspektyvesnėmis vadinamų biomedicinos studijų?

– Tėvai leido rinktis. Nuo aštuntos klasės žinojau, kad studijuosiu ASU želdininkystę. Džiaugiuosi, kad čia įstojau. Tai nėra tiesiogiai susiję su mano moksliniu darbu – šios studijos yra labiau kūrybinės, veikla – labiau projektinė. Gal dėlto ir mokslinį darbą sudėtingiau pateikti kaip rimtą, kai studijuoji beveik su menais susijusią sritį. Ateityje galvoju mokslinį darbą apie viendienes pasilikti kaip pomėgį, o dirbti apželdinimo, kiemų dizaino srityje.

– Neseniai dalyvavote Lietuvos studentų sąjungos skelbtame konkurse, Metų lyderio kategorijoje laimėjote antrą vietą. Kaip manote, kodėl internetu už jus balsavo kiti?

– Tas konkursas man iš pradžių pasirodė juokingas, nes jį laimi tas, kas turi daugiau draugų – tai lyg ir populiarumo konkursas. Per savo paskyras socialiniuose tinkluose aš taip pat prašiau draugų, kad už mane balsuotų. Sulaukiau labai daug palaikymo žinučių. Man tai buvo kur kas svarbiau nei visi tie balsai. Be to, antra vieta Metų lyderio kategorijoje – taip pat labai daug. Buvo tokių atsiliepimų: keli savo kandidatūrą į metų studentų lyderius, nors pats nesi labai viešas asmuo, net ir feisbuko profilis – uždaras. Puoliau tai koreguoti. Galbūt iš tiesų anksčiau buvau per daug pasislėpęs nuo išorinio pasaulio – reikia bent dalelę savęs atskleisti visuomenei.

– Namuose ant sienų – jūsų tapytos viendienės, kitos gėlės.

– Taip, net žiemą galiu matyti jas žydinčias. Tapyti ant šilko išmokau gimnazijoje. Patiko – toks magiškas jausmas apima, panašiai, kaip išvedant gėlių veisles. Ant šilko tapytos viendienės uždirba pinigus joms auginti. Pora metų tokias viendienes, kokias norėčiau sukurti, liejau ant šilko, siunčiau pažįstamai į JAV, ji per aukcionus parduodavo. Taip po truputį susidarė suma, už kurią galėjau nukeliauti į JAV viendienių ūkį, kur auginama daugybė jų veislių – ir pačios naujausios. Šis vizitas mane įkvėpė dirbti kuriant tokias viendienes, kurios išsaugotų šiltiesiems kraštams būdingą didelių, garbanotų ryškiaspalvių žiedų genetinį kodą ir būtų atsparios šalčiui.