Nelaukdama gyventojų kabinete, bendruomenės slaugytoja turi vykti pas juos į namus. Eksperimento tvarka Kauno rajone taip imta dirbti prieš penkiolika metų. Tačiau tokiam medicinos paslaugų teikimo modeliui priešinasi dalis gyventojų.

Paslaugos namuose

Slaugytoja, dirbanti kaime, ir šiais laikais dažnai pavadinama felčere. Jų punktai sovietmečiu veikė atokesnėse kaimo vietovėse, iš kur buvo nepatogu, toli važiuoti pas gydytoją. Vėliau felčerės pervardytos bendruomenės slaugytojomis, pasikeitė jų funkcijos – jos nebegali diagnozuoti, išrašyti vaistų – ir darbo pobūdis. Dabar slaugytojos dažniau pačios lanko gyventojus, nei laukia jų kabinetuose. Vilkijos PSPC bendruomenės slaugytoja Zita Barišauskienė vadinama pirmąja Lietuvoje mobiliąja bendruomenės slaugytoja. Moteris prisimena, kaip prieš penkiolika metų, bankrutavus žemės ūkio bendrovei, kurios pastate veikė Saulėtekių medicinos punktas, nebeliko patalpų, kur ji galėtų priimti žmones. Slaugytojai grėsė atleidimas iš darbo. Kauno rajono savivaldybės gydytojas Romualdas Žekas pasiūlė naujovę – sėsti į mašiną ir važiuoti pas gyventojus pačiai. "Išsilaikiau teises, nusipirkau automobilį ir pradėjau važinėti. Iš pradžių neįsivaizdavau, kaip dirbsiu neturėdama kabineto. Ir žmonėms buvo keista, kad pas juos atvažiuoju", – sėsdama į automobilį prisiminė slaugytoja.

Atvažiavusi pas judėjimo negalią turintį Akuotų kaimo gyventoją 79 metų Česlovą Nekrošių ji pirmiausia pamatavo kraujospūdį. "160 ir 100 – aukštas. Ar vyras geria jam paskirtus vaistus?" – slaugytoja pasiteiravo negaluojančiojo žmonos Salomėjos Nekrošienės. Moterys aptarė, ar teisingai vartojami gydytojų paskirti vaistai. "Vyras yra patyręs du insultus – yra liekamųjų reiškinių, serga diabetu, serga kitomis lėtinėmis ligomis. Pats nevaikšto – sėdi vežimėlyje. Labai gerai, kad slaugytoja atvažiuoja į namus – čia pat, vietoje, ir kraujo tyrimams paima, ir reikalingų vaistų atveža, jei reikia, man lašelinę padaro. Vyrą vežti kažkur į medicinos punktą būtų sudėtinga", – pasakojo S.Nekrošienė.

Sunkiau nei dirbti kabinete

Z.Barišauskienė prisipažino, kad pačiai nuolat, visą dieną, važinėti pas gyventojus, yra sunkiau, nei dirbti kabinete. "Kartais ir tuščiame kabinete tekdavo pasėdėti. Važiuodama pas gyventojus į namus labiau padedu žmonėms", – motyvaciją taip dirbti atskleidė bendruomenės slaugytoja. Vis dėlto ji pastebėjo, kad ne visi gyventojai noriai įsileidžia slaugytojas į namus: "Yra tokių, kurie patys nori ateiti į medicinos punktą – jiems smagu išeiti iš namų, pabendrauti."

Neįgaliųjų, naujagimių, kūdikių lankymas namuose, žaizdų perrišimas, vaistų leidimas, profilaktinis gyventojų švietimas – įprastus darbus vardijo bendruomenės slaugytoja. Dvi valandas per dieną ji vis dėlto dirba kabinete Padauguvos medicinos punkte. Čia  priima gyventojus, parduoda vaistus, pildo dokumentus, iš šeimos gydytojų gauna informaciją, kuriems gyventojams reikia jos pagalbos, sudaro gyventojų lankymo grafiką. Jos aptarnaujama teritorija – didelė, kaimai išsidėstę 25 km atstumu. "Dabar nė neįsivaizduoju savo darbo be automobilio", – prisipažino Z.Barišauskienė.

Pusiau mobiliuoju principu – pusę darbo dienos dirbdamos kabinete, pusę – vykdamos pas gyventojus – Vilkijos PSPC dirba penkios bendruomenės slaugytojos. "Kiekvienai bendruomenės slaugytojai priskirta tam tikra teritorija, kurios gyventojus, esant reikalui, ji turi lankyti. Keturios slaugytojos pas gyventojus vyksta automobiliais, viena – dviračiu. Slaugytojos važiuoja nuosavais automobiliais, joms sumokame už degalus, šiek tiek – už automobilio amortizaciją. Už kiekvieną darbo dieną slaugytojos atsiskaito – pildo kelionės lapus, žymi aplankytus žmones. Pagal tai skaičiuojame nuvažiuotus kilometrus", – pasakojo Vilkijos PSPC slaugos administratorė Regina Subačienė.

Medicinos punktų sumažėjo

Bendruomenės slaugytojas perkelti iš kabinetų į automobilius – Kauno rajono savivaldybės gydytojo R.Žeko idėja. Jis įsitikinęs, kad taip būtų panaikintas sveikatos priežiūros paslaugų netolygumas. "Pasipriešinimas šiai idėjai buvo labai didelis, ir dabar jai priešinamasi. Vis dar nedaug gyventojų supranta, kaip čia nebebus felčerės kabineto. Finansiniu požiūriu tą kabinetą išlaikyti – labai neefektyvu. Ir kas į kabinetą ateina? Ateina žmonės, gyvenantys kilometro ar dviejų spinduliu, o juk vienai bendruomenės slaugytojai priskiriama didžiulė teritorija. Dėl to ir sėdi tuščiame kabinete, nes žmogus, gyvenantis toliau nei už dviejų kilometrų, pas ją neis. Slaugytojos, persėdusios į automobilius, man pasakojo, kaip dirbdavo iki tol: pildydavo dokumentus, esą suteikia paslaugas žmonėms, nors iš tiesų jų nesuteikdavo", – tvirtino R.Žekas.

Atkūrus nepriklausomybę, Kauno rajone veikė 26 medicinos punktai su juose dirbančiomis bendruomenės slaugytojomis. Dalis šių punktų, darbuotojams išėjus į pensiją ar praradus patalpas, buvo uždaryti. Dabar jų liko vienuolika, daugelis juose dirbančių slaugytojų – tik iš dalies mobiliosios. "Visiškai mobiliai slaugytojai nereikia kabineto. Ji turėtų būti aprūpinta ryšio priemonėmis, o dokumentus juk galima pildyti ir automobilyje", – įsitikinęs savivaldybės gydytojas. Viena tokia mobilioji slaugytoja turėtų aptarnauti 2 tūkst. gyventojų, Kauno rajonui jų reikėtų 30–40. Tuomet, pašnekovo žodžiais, šeimos gydytojams nebereikėtų dirbti jiems nepriklausančių darbų. O mobiliosios slaugytojos pas gyventojus galėtų vykti kartu su socialiniais darbuotojais. Panašiai kaip Skandinavijos šalyse, kur socialines ir medicinines paslaugas teikia viena mobilioji komanda.

"Bet čia iškyla bendresnė problema, nes socialinių darbuotojų darbą Lietuvoje reguliuoja Socialinių paslaugų ir darbo ministerija, o bendruomenės slaugytojų, medikų darbą – Sveikatos apsaugos ministerija. Kartais tas paslaugas labai sunku atskirti, nes vyresnio amžiaus žmonėms reikia ne tik pragulas sutvarkyti ar žaizdas perrišti, bet ir nupirkti maisto produktų, aprūpinti malkomis", – pastebėjo R.Žekas.

Aiški vizija

Kauno rajono savivaldybės gydytojas – sveikatos įstaigų reformos rajone strategas. Pavargę nuo sveikatos reformų, besitęsiančių per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, daugelis gyventojų nebetiki, kad visa tai duos teigiamų rezultatų. Tačiau,  atrodo, kad R.Žekas turi aiškią viziją, ką daryti, jog sveikatos priežiūros sistema funkcionuotų geriau. Viziją, kuri galėtų būti pritaikyta ne tik Kauno rajone, bet ir visos Lietuvos mastu, – septynerius metus dirbęs Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovu, jis ir dabar dažnai mąsto visos šalies masteliais.

Gydytojas įsitikinęs, kad pirminio lygio sveikatos priežiūros paslaugos turi būti atskirtos nuo antrinio. Ir administraciniu, ir geografiniu požiūriais. "Tai būtų nepopuliarus sprendimas, – įsitikinęs pašnekovas. – Tačiau dabar, kai toje pačioje poliklinikoje dirba ir pirminio lygio paslaugas teikiantis šeimos gydytojas, ir antrinio lygio specialistai, šeimos gydytojas neskuba paprastų ligų diagnozuoti pats – iškart siunčia pas specialistą. O juk antrinio lygio specialisto paslaugos kainuoja brangiau. Be to, tokioje sistemoje žmogus, sergantis sudėtinga liga, priėmimo pas specialistą laukia toje pačioje eilėje, kurioje – ir tas, kuriam tik spuogas iškilęs. Taip žmonės, kuriems tos paslaugos iš tiesų priklauso, nesulaukia eilės."

Švaistosi siuntimais

Savivaldybės gydytojas Lietuvos medicinoje pasigenda visuminio požiūrio į žmogų – tokio, kuriuo remiasi Rytų medicina. "Deja, pas mus vis dar dirbama sovietinės sistemos pagrindu, kai medikas žiūri į žmogų kaip į atskirų organų rinkinį. Pasaulis jau seniai suprato, kad toks požiūris – ydingas, nes žmogui dažai vienur skauda, o ligos priežastis būna visai kitur", – R.Žekas pastebi, kad šeimos gydytojams pakanka visuminių žinių, tik šios žinios neišnaudojamos. Tai nereiškia, kad šeimos gydytojas turėtų diagnozuoti visas ligas ir pats operuoti.

Tačiau, pasak gydytojo, paprastas ligas jis turėtų išgydyti nesiųsdamas žmogaus pas antrinio lygio specialistą. "Vakarų valstybėse vadovaujamasi nuostata, kad aštuoniais atvejais iš dešimties pas šeimos gydytoją atėjusiam žmogui užtenka vien šeimos gydytojo pagalbos ir tik dviem atvejais jį reikia siųsti pas specialistą. Juk nereikia kompiuterio tam, kad įkaltum vinį į sieną. O pas mus daugiau kaip pusė atėjusiųjų pas antrinio lygio specialistus yra tie, kurie turėtų būti aptarnauti šeimos gydytojo, – skaičiavo gydytojas. – Medicinos įstaigos išmoko viską matuoti pinigais. Artėjant terminui, pavyzdžiui, baigiantis ketvirčiui ar panašiai, įstaigos vadovas sako šeimos gydytojui: dar neišnaudota kvota – rašyk daugiau siuntimų. Taip švaistomos valstybės lėšos. Šeimos gydytojas negali siųsti lengvų ligonių pas antrinio lygio specialistus. Labai gaila, kad tokių dalykų nesupranta aukščiausio lygio sveikatos priežiūros sistemos vadovai."

Platus paslaugų tinklas

Sveikatos rodikliai Kauno rajone yra geresni nei vidutiniai Respublikos. Čia vienas mažiausių šalyje kūdikių mirtingumas – pernai rajone nemirė nė vienas kūdikis. Rajono gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė yra dvejais metais ilgesnė nei vidutinė Respublikoje, gyventojų mirtingumas nuo įvairių ligų taip pat mažesnis nei vidutiniškai šalyje.

"Kauno rajono gyventojai turi didelę sveikatos priežiūros paslaugų pasirinkimo galimybę. Šias paslaugas rajone teikia keturiolikos įstaigų, jų tinklas – gana platus. Geografiniu požiūriu jos nėra labai nutolusios nuo gyventojų, – pastebėjo R.Žekas. – Šalia tų keturiolikos įstaigų, teikiančių šeimos gydytojo paslaugas ir ne tik, vienuolikoje išlikusių kaimo medicinos punktų šeimos gydytojai atvyksta ir gyventojus priima reguliariai – vieną ar kelis kartus per mėnesį. Sakote, tai priežastis nenaikinti medicinos punktų? Bet pažiūrėkime, kokia užsienio patirtis. Vokietijoje į nuošalesnį kaimą atvykstantis gydytojas gyventojus priima kavinėje, atskirose patalpose."

Taikant tokį darbo modelį, pasak pašnekovo, naudos gauna visi: valstybei nekainuoja išlaikyti specialias patalpas vien dėl to, kad kelias valandas per mėnesį čia galėtų dirbti gydytojas, gyventojai gauna paslaugą, kavinės savininkas – pelno už kavą ir arbatą, kurią išgeria laukiantieji eilės pas gydytoją. "Dažnai sakoma, kad Lietuvoje to neleistų daryti higienos normos. Tai pasiteisinimas tų, kurie vengia permainų. Vakaruose daug laisviau į tai žiūrima", – apgailestavo savivaldybės gydytojas.

Komentaras

Valdas Oniūnas
Pakaunės PSPC direktorius

Pakaunės PSPC turi keturis medicinos punktus – jie veikia Panevėžiuke, Pagynėje, Voškonyse ir Užliedžiuose. Ten dirbančios bendruomenės slaugytojos vyksta ir pas gyventojus į namus, ir priima juos kabinete. Už paslaugas, suteiktas namuose, gauname papildomų pinigų. Medicinos punktai gyventojams patogūs ir tuo, kad čia jie gali nusipirkti vaistų, nes jų įsigyti kaime dažnai yra problema.

Gyventojai nori medicinos punktų, nors juos išlaikyti ir kainuoja. Panevėžiuke, Pagynėje aptarnaujamų gyventojų nedaug – apie 700. Gydytoją iš ten pasiekti sunkiau – šeimos gydytojo kabinetas veikia Babtų ambulatorijoje, todėl medicinos punktai, kuriiuose dirba bendruomenės slaugytojos, yra šioks toks išsigelbėjimas.

Gyventojai norėtų gydytojo specialisto kaime, bet to Lietuvos medicina šiandien negali suteikti. Todėl reikėtų galvoti apie mobiliąsias technologijas ir apie tai, kad apmokyta slaugytoja galėtų suteikti tam tikras paslaugas, perduoti informaciją į ambulatoriją. Esant reikalui, ambulatorijoje dirbantis šeimos gydytojas turėtų perduoti informaciją į ligoninės centrą. Tokia yra vizija.