Kauno rajono Patamulšėlio kaimo gyventojai jau daugelį metų atidžiai stebi prognozes – tik labiau ne oro temperatūros, o vėjo stiprumo. Anot jų, blogiausia, kai vėjas silpnas. Tuomet visą kaimą kelių kilometrų spinduliu užlieja vimdantis srutų dvokas.

Pirmoji pergalė

Netoli Rokų, vos pora kilometrų nuo Kauno miesto ribos esančią gyvenvietę daugiau nei dešimt metų nuodija netvarkingai dirbantis "Vyčios" kiaulių kompleksas. Daugybė skundų aplinkosaugininkams, bandymų susitarti su kiaulidės vadovais – viskas veltui.

Neradę kitos išeities maždaug pusšimtis Patamulšėlio gyventojų susivienijo į "Semenėlės" bendruomenę ir kreipėsi į teismą. Šių metų balandžio pabaigoje Kauno apylinkės teismas priėmė gyventojams palankų sprendimą – uždraudė kiaulidės veiklą, kol nebus atliktas Poveikio aplinkai vertinimas (PAV).

Vis dėlto nei Patamulšėlio bendruomenė, nei ją gynęs ir ne vieną bylą prieš fermų savininkus laimėjęs advokatas Saulius Dambrauskas pergalės švęsti neskuba. Teismo sprendimas buvo apskųstas, o "Vyčios" kiaulių kompleksas dirba toliau.

Pastatyta sovietmečiu

Patalmušėlio gyventojų ir kiaulidžių konfliktas buvo užprogramuotas dar sovietmečiu. Aštuntajame dešimtmetyje statytas didžiulis kiaulių kompleksas buvo įterptas į miestelio centrą. Artimiausi gyvenamieji namai, kurie stovi iki šiol, atsidūrė vos už 70–100 m nuo fermos tvoros.

Vienas iš "Semenėlės" bendruomenės aktyvių narių, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto profesorius literatūrologas Aleksandras Krasnovas, tikina, kad sovietmečiu gyventojai artima kiaulidžių kaimynyste nesiskundė.

"Tai buvo tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje moderniausias ir didžiausias kiaulidžių kompleksas, technologiškai suprojektuotas taip, kad, auginant jose numatytą kiaulių kiekį ir laikantis kitų technologinių reikalavimų, pavyzdžiui, įterpiant srutas po žeme nutiestais vamzdynais, kvapo nejaustų net visiškai šalia gyvenantys žmonės. Stuacija pasikeitė, kai kiaulidės buvo privatizuotos: imta auginti daugiau kiaulių, negu numatyta, žemė, kur buvo laistomos srutos, grąžinta savininkams, vadinasi, dideli mėšlo ir srutų kiekiai ėmė kauptis kiaulidžių teritorijoje", –  pasakojo A.Krasnovas.

Vyras su šeima gyvena senoje troboje, statytoje anksčiau nei ferma ir dabar esančioje nuo jos maždaug už kilometro – tokiu atstumu pagal esamą kiaulidžių pajėgumą negalėtų stovėti joks namas. Viduryje miestelio tarp namų esančiame kiaulidžių komplekse šiuo metu pagal leidimą yra auginama daugiau nei 20 tūkst. kiaulių.

Uosto nuodus

"Kiaulidžių savininkai sako, kad gyventojai patys kalti, nes jie čia atsikraustė gyventi, o kiaulidės neva turi skleisti kvapą. Tačiau ferma buvo pastatyta jau esančiame miestelyje, o naujakurių niekas neperspėjo, kad čia bus neįmanoma gyventi dėl smarvės. Problema, kad niekada nebuvo nustatytos sanitarinės zonos, kurios nurodytų, kokiu atstumu nuo komplekso galima statyti namus. "Vyčia" neinicijavo jų nustatyti, nes žinojo, kad dėl savo pajėgumo niekada negalės to padaryti", – piktinosi A.Krasnovas.
Nustačius didžiausią galimą sanitarinę zoną – pusantro kilometro, į ją įeitų beveik visas kaimas. Tai ne vienintelė problema. Baisiausią smarvę skleidžia ne pats kompleksas, o jo srutų surinkimo rezervuaras, iš pirmo žvilgsnio primenantis ežerą.

"Kauno dienos" žurnalistams privažiavus prie tvoros, esančios maždaug kilometro atstumu nuo rezervuaro, jautėsi nepakeliamas pūvančių srutų dvokas ir ore tvyrantis stiprus amoniako kvapas. Pagal ES reikalavimus tam, kad žmones nuodijantis amoniakas negaruotų, rezervuaras turi būti uždengtas. O dabar, kai papučia stipresnis vėjas, nuodais kvėpuoja ir už kelių kilometrų esantys vietiniai gyventojai, tarp jų – vaikai.

Žiniasklaida anksčiau rašė, kaip prieš ketverius metus Varėnos rajone mirė amoniako dujomis apsinuodijęs traktorininkas, bandęs sutaisyti sugedusią srutų rezervuaro sklendę.

Reikia viešumo

"Nenorime išvaryti verslo, tačiau jis privalo susitvarkyti. Dirbti taip, kad šalia esantys žmonės nekentėtų, kad nesklistų tokia smarvė, kad veikla būtų vykdoma pagal visus reglamentus", – anot A.Krasnovo, labiausiai piktina valstybinių institucijų abejingumas.

Bylos ieškinyje atsakovai buvo ne tik žemės ūkio bendrovė "Vyčia", bet ir teismo metu kompleksą nupirkusi UAB "Sistem", turinti daug kiaulidžių visoje Lietuvoje ir valdanti parduotuvių tinklą "Kauno mėsinė". Atsakovais buvo įvardyti ir Aplinkos apsaugos agentūra bei Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas. Visi jie nesutiko su teismo sprendimu ir pateikė apeliacijas.

"Teisėjos sprendimas buvo labai geras – patys to nesitikėjome. Be to, ji pabrėžė, kad šis sprendimas turėtų parodyti pavyzdį, kad teismų prioritetas yra viešasis interesas", – anot A.Krasnovo, džiaugtis dar anksti, nes kova bus ilga.

"Tikėtina, kad kiaulininkai ieškos ir ras būdų nevykdyti šios teismo nutarties, ieškos užuovėjos už tų pačių valdžios institucijų pečių. Tam, kad viešasis interesas būtų apgintas, aplinkiniai gyventojai galėtų kvėpuoti švariu oru ir gerti neužterštą vandenį, kad būtų įveiktas iki šiol neįveikiamas verslo ir valdžios aljansas, reikia viešumo", – sakė A.Krasnovas.

Neaiškus veiklos poveikis

Pasak "Semenėlės" interesus teisme gynusio advokato S.Dambrausko, aplinkosaugos bylos per mažai viešinamos.

"Sprendimai gali būti, bet verslas eina savo linkme. Valstybinės institucijos, kurios turi vykdyti aplinkosaugos kontrolę, yra tikrosios šio verslo atstovės. Todėl svarbu, kad šiame teisiniame aiškinime vyksta šiokia tokia reforma", – sakė S.Dambrauskas ir priminė garsiąją Pakruojo bylą. Tuomet jam pavyko pasiekti pergalę prieš danų kiaulių kompleksą Europos Teisingumo Teisme, kuris pakoregavo Lietuvos teisinį reguliavimą šioje sferoje.

"Byla, laimėta Patamulšėlyje, yra dar viena didžiulė pergalė. Teismas priėmė gana drąsų sprendimą. Galbūt žmonės pradės labiau tikėti teismais. Kalba eina apie tai, kaip teismai pradės aiškinti tam tikras normas, kurios yra akivaizdžios, tačiau visi bando į jas nekreipti dėmesio", – advokatas pabrėžia absurdišką institucijų logiką, kad nuo sovietmečio veikiančiam kiaulių kompleksui nereikia atlikti PAV, nes veikla nebuvo nutrūkusi ir nėra iš naujo planuojama.

"Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, koks tas poveikis, o tada kelkime klausimą, ar ta veikla gali būti. Atlikus PAV, jame yra numatomos tam tikros priemonės poveikiui sumažinti: valymo įrenginiai, agrotechnikos priemonių ir priemonių, mažinančių kvapą, naudojimas. Mes nesame padarę jokių tyrimų – gal ta veikla skatina apsigimimus, gal kenkia vaikų ateičiai", – mąstė S.Dambrauskas.

Nuvertėjo žemė

Aplinkosaugos institucijos neoficialiai kalba: jeigu būtų nurodyta atlikti PAV visoms nuo sovietmečio Lietuvoje veikiančioms įmonėms, kartelės neperšoktų daugelis.
"Tai išstokime iš ES, – piktinasi tokiais teiginiais teisininkas. – Kai nėra PAV, verslininkas ką nori, tą dar – niekas nėra reglamentuota. Tą mėšlą kur nori, ten deda. Jie net negali pasakyti, kiek mėšlo susikaupia, nes nėra jokio tyrimo."

Pasak S.Dambrausko, su panašiomis problemos nesusitvarko ir kitos didžiosios pasaulio valstybės: tiek Lenkija, tiek JAV nežino, kur dėti mėšlo perteklių. "Ausys išlenda ten, kur  nesąžiningas verslas. Niekas netrukdo sąžiningam verslui. Visa Danija augina kiaules, bet ten turbūt didžiausias laikomų kiaulių leistinas kiekis yra du tūkstančiai", – teigė advokatas, kovojantis su netvarkingomis kiaulių, kiaunių fermomis, vėjo jėgainėmis.

"Žmogus nekaltas, kad jo pirkimo dokumentuose neparašyta, jog šalia stovi ferma, kuri kenkia. Tam yra įstatymai ir reglamentavimas. Mes ilgai atkalbinėjame žmones eiti teisiniu keliu, nes tai sunkus ir brangus kelias. Pasiryžta tie, kuriems jau kelio atgal nėra. Neišeina pasakyti: parduokite savo gyvenimą ir kraustykitės kitur. Pirmiausia, kas pirks? Kiek dėl to nuvertėjo turtas? Kitą vertus, žmogus sako: tai mano tėvų žemė. O būdų tokiam verslui susitvarkyti yra visokių", – pusantrų metų trukusi kova su "Vyčia" dar nesibaigia, tačiau, pasak advokato, kiekviena byla atneša savo įdirbį.

"Mes norime vienintelio dalyko – kad būtų paisoma reikalavimų ir įstatymų. Tokiu atveju vykdykite savo veiklą", – sakė teisininkas.

Komentaras

Valerijus Makūnas, Kauno rajono meras

Verslas kuria darbo vietas, moka mokesčius, tačiau privalo laikytis nustatytų teisės aktų ir paisyti gyventojų interesų. Patamulšėlio ir Rokų kaimai jau daug metų kenčia nemalonią "Vyčios" kaimynystę: iš komplekso sklinda nepakeliamas tvaikas, gyventojai ne kartą skundėsi dėl užterštų šulinių. Kauno rajono savivaldybė visada buvo bendruomenės pusėje.  Džiaugiuosi, kad šį kartą žmones išgirdo ir teismas.

Audrius Banionis, ūkininkas, laikantis 2 500 kiaulių

Pirmiausia reikia ieškoti kontaktų su gyventojais ir bendruomene, bendrauti, kalbėti su jais. Tuomet atsiranda ir bendrų sprendimų. Naudojame įvairiausias priemones, tarp kurių – ir kvapą mažinantys probiotikai. Be to, išvežame srutas, kad jų nereikėtų laikyti rezervuare. Reikia bendrauti ir atsižvelgti į gyventojų interesus. Galime prisiveisti tų kiaulių, pristatyti kiaulidžių, tačiau pirmiausia reikia vykdyti geros kaimynystės praktiką. Ne viskas atsiremia į pinigus, norisi ne tik suteikti žmogui darbą, bet ir kad tas darbas būtų kokybiškas. Kas iš to, jei tuos pinigus susirinksi kitiems apkartindamas gyvenimą. Be to, labai svarbi bendra darbo kultūra, ką su tomis srutomis darome. Tie kvapai ne tik gyventojams nemalonūs, bet ir kiaulidžių darbuotojams bei gyvuliams. Probiotikai lemia abipusę naudą – ir gyvuliams komfortiškesnis gyvenimas, ir visam darbuotojų kolektyvui geresnės ir sveikesnės darbo sąlygos.

Aivaras Urba, UAB "Sistem" generalinis direktorius, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos tarybos narys

Mes įsigijome kompleksą ir turime pagrįstų lūkesčių užsiimti ta veikla, kuriai sklypas yra skirtas istoriškai. Kiekvienas galime durnavoti kaip norime, galime sakyti, kad nepatinka kažkas. Tačiau klausimas, kaip tai turi vertinti teismas ir kitos kontroliuojančios institucijos. Susipažinau su kontroliuojančių institucijų apeliacijomis, kuriose parašyta, kad šitam teismo sprendimui galbūt buvo daryta įtaka. Man irgi panašus įspūdis susidaro. Tobulai neveikia niekas, bet ferma šiuo metu veikia legaliai, pagal visus reikalavimus, nepažeisdama jokio teisės akto. Taip veikė ir prieš mums ją nuperkant. Kas yra kvapas? Žmogus kvapą jaučia nuo dviejų kvapo vienetų, o leistina norma ES yra aštuoni kvapo vienetai. Lagūnos, kurių iš viso dabar nebegalima statyti, negali būti uždengtos. Naujame ūkyje turi būti rezervuarai, kurie privalo būti uždengti. Hektaro dydžio, o kitoje mūsų fermoje – dviejų hektarų dydžio netaisyklingos formos darinio, kuris vadinamas lagūna, nėra nei techninių galimybių, nei prasmės uždengti. Jeigu ją uždengsi, vis tiek bus palikti kaminėliai dujoms išeiti. O visi tie žmonės svaigsta, kad jei uždengtume, būtų mažiau kvapo. Tikrai ne. Kitu klausimu, kenkia ar nekenkia, galima kalbėti tik apie įstatymo leistas normas. Tiek amoniako, tiek sieros vandenilio norma yra labai aiški ir nėra viršijama. Jeigu yra leidžiama, vadinasi, nėra pagrindo sakyti, kad kenkia. Ši veikla ir taip yra įtempta dėl visų marų ir kainų pokyčio, klausimas, kada ji apskritai Lietuvoje žlugs. Teoriškai galima viską padaryti, galima panaikinti tą kvapą visiškai, bet tada nereikia ten kiaulių laikyti. Jau dabar toks verslas neapsimoka. Mes neturime pinigų tokioms investicijoms.