Ištekėjusi ne tik už savo vyro, bet ir už Lietuvos kariuomenės – taip jaučiasi kaunietė Vaida Ališauskienė gyvendama su karininku Gediminu. Abu jie sutaria, kad tokią šeimą išsaugoti gali tik stiprios asmenybės.

Svarbiausi įvykiai – be vyro

"Tarnauja ne tik kariai – tarnauja ir jų žmonos, ir vaikai", – sako karininkas G.Ališauskas. Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione tarnaujantis kaunietis pernai lapkričio 23 d. apdovanotas Generolo Jono Žemaičio medaliu, kuriuo už nepriekaištingą, uolią ir sąžiningą tarnybą Lietuvos kariuomenėje per metus apdovanojamas tik vienas karininkas. Apdovanojimai skiriami už atsidavimą tarnybai, tačiau kaip suderinti kario atsidavimą ir tarnybai, ir šeimai?

"Kai tik susipažinome, Gediminas aštuoniems mėnesiams išvyko į misiją Irake. Po to – pusmečiui į Afganistaną, iš kurio, kai tik sugrįžo, įvyko mūsų vestuvės. Vėliau septyniems mėnesiams buvo išsiųstas į kursus JAV", – pasakoja V.Ališauskienė.

Kai vyras nebūna išvykęs į užsienį, jo laukia pratybos, trunkančios nuo kelių dienų iki kelių savaičių. "Vyras labai daug dirba ir stengiasi, tačiau dėl to jo nebūna beveik per visas svarbiausias gyvenimo šventes ir įvykius", – sako V.Ališauskienė, prisimenanti ir tą dieną, kai gimdė dukrą – vyras atvyko į patį gimdymą, o po poros dienų jo vėl nebuvo namie.

Nors Ališauskai įsikūrę Kaune, Gediminas tarnauja Alytuje įsikūrusiame dalinyje ir dėl to įprastomis dienomis, kai nebūna pratybų, jam reikia daug anksčiau išvykti į tarnybą ir vėliau grįžti namo. Šeima sutarė, kad dėl rotacijos iš Kauno neišsikraustys – dukrai reikėtų ieškoti darželio, žmonai – darbo, o po poros metų vėl grįžti namo ar keltis kitur.

Sunku rinktis

Praėjusią savaitę, susirgus mažiausiai Ališauskų šeimos narei – trimetei Ievutei, jos tėtis porą dienų pasiliko namuoe slaugyti dukrą. "Žinau, kad dėl šių dviejų dienų nebūsiu pagirtas ir nukentės tarnyba, tačiau kartais reikia pasiaukoti ir dėl šeimos. Juk žmona irgi nori būti kuo geresnė darbuotoja", – anot G.Ališausko, tarnaujant kariuomenėje reikia nuolat rinktis – tarnyba ar šeima.

"Meluočiau, jei sakyčiau, kas yra svarbiau, tarnyba ar šeima. Daugiau nei per 15 tarnybos metų džiaugiuosi kiekviena diena Lietuvos kariuomenėje. Iš tikrųjų man labai patinka tarnyba, todėl stengiuosi kuo geriau atlikti pareigas ir tam niekada nebus pakankamai laiko. Labai myliu ir šeimą, be jos būčiau niekas, todėl privalau ja rūpintis, kiek tik įmanoma. Stengiuosi, kiek tik galiu, nors kai kuriais atvejais net nesvarstyčiau, ar galiu likti namuose, ar ne. Kartais tiesiog negali to daryti, nes tarnybinės užduotys yra svarbesnės", – pasakoja Gediminas.

"Vyras manęs yra paklausęs: jeigu būtum žinojusi, kas tavęs lauks, ar būtum tekėjusi? Iš tiesų, nesitikėjau, kad taip dažnai reikės man vienai visus keturis kampus laikyti. Mano tėvai gyvena toli, anyta ar šešuras ne visada gali pagelbėti, todėl kartais su sergančiu vaiku net negaliu nuvažiuoti į vaistinę nupirkti vaistų. Tai tikrai yra labai sunku tiek psichologiškai, tiek fiziškai", – sako buhaltere dirbanti karininko žmona.

Tarnauja namuose

Tačiau moteris pripažįsta, kad grįžęs vyras su kaupu kompensuoja tą laiką ir leidžia pailsėti nuo buities.

"Su kitomis karininkų žmonomis esame juokavusios, kad kai mūsų vyrai išvažiuoja, atrodo, viskas namuose sugriūna: mašina sugenda, kas nors prakiūra, nulūžta, užsninga. Viena žmona net yra pasakiusi, kad ne kariams po misijos reikia reabilitacijos, o mums", – juokiasi V.Ališauskienė ir priduria, kad buvimas vienai taip užgrūdina, kaip karius pratybos.

"Su kariškiu apskritai turi būti labai stiprus žmogus. Yra daug nestandartinių iššūkių, kurie gali būti labai netikėti. Aš ir pats, kol nepatyriau, negalėjau prognozuoti, kokių sunkumaų iškils", – sako G.Ališauskas.

Kai vyras išvyko į Afganistaną, tuo metu susikūrė "Penelopių klubas", suvienijęs kariškių žmonas. Anot V.Ališauskienės, klubas buvo tikra paguoda: "Buvo labai įtemptas laikas – kai tik sekmadienis, atrodo, ten kažkoks incidentas, kažkas sprogsta. Vyrui paskambinti nėra kaip, todėl neatsitraukdavau nuo interneto ir laukdavau, gal kuri nors "penelopė" žino daugiau naujienų. Labai bijodavau skambučio į duris, nes galvodavau, kad kažkas atvažiavo pranešti blogos naujienos."

Pratinasi iš naujo

Pasak V.Ališauskienės, sunku būdavo ne tik nuolat bijoti dėl vyro gyvybės, bet ir ištverti ilgą išsiskyrimą. "Iš aplinkinių esu sulaukusi pastebėjimų, kad tokiomis aplinkybėmis nesiaukotų taip daug dėl šeimos. Tačiau aš manau, kad viskas priklauso ir nuo moters, ir nuo vyro – kiek jis įvertins moters laukimą", – sako kariškio žmona.

Vis dėlto, anot jos, ilgi vienatvės mėnesiai nesuartina, o vėl susitikus reikia vienam prie kito iš naujo priprasti: "Abu būname įpratę prie savo įpročių, savaip einame miegoti, valgyti, tvarkytis, o vyrui grįžus – rutina vėl pasikeičia ir turime pratintis prie naujo ritmo."

Kai vyras septyniems mėnesiams buvo išvykęs į kursus JAV, moteris galvojo, kad adaptacijos prireiks ir dukrai. Tačiau per atstumą su tėčiu atsisakanti bendrauti mergaitė, sugrįžusi jį pasitinka kaip niekur nieko. "Ko gero, iš pykčio tie vaikai nebendrauja", – tikina V.Ališauskienė.

Ramybės oazė

"Reikia susitaikyti, kad kariškis nėra pats idealiausias vyras. Gali stengtis, kiek nori, bet yra tam tikrų apribojimų. Mums kursai, misijos ir pratybos yra fantastiškas dalykas, galime tik pasidžiaugti, kad turime galimybę išvažiuoti ir patobulėti. Tačiau mes susirenkame vaisius, o visas kartėlis gula ant šeimos ir ant žmonos pečių. Tačiau nemanyčiau, kad šeimų iširimo priežastis gali būti išsiskyrimas. Manau, kad tai kaip vėjas laužui. Jeigu laužas yra silpnas – jį užgesins, jeigu stiprus – tiktai įpūs", – mano G.Ališauskas.

Anot karininko namai jam – atsipalaidavimo, ramybės ir jaukumo zona. Ir nors neįmanoma visiškai atsiriboti nuo savo tarnybos, jis stengiasi šeimos neapkrauti dar papildomais sunkumais, tarkime, kažkokiomis taisyklėmis.

"Suprantu, kad kariškiui dažnai ir laiko namams nebūna ir būni išvykęs per svarbiausius šeimos gyvenimo momentus, todėl stengiuosi, kad namai liktų namais", – G.Ališauskas kariuomenėje egzistuojančios disciplinos į šeimą neperkelia.

"O jeigu ir persikelia, tai gauna pastabą, kad namai – ne kariuomenė", – juokiasi V.Ališauskienė.