Kauną įsimylėjęs marokietis: Lietuvoje apie vargus negalvoju

Prietarų pasaulis

Kaune Ibrahimas dirba antrą vasarą iš eilės. Tikina gyvenimo Maroke nesiilgintis. "Gimiau Kasablankoje, didžiausiame Maroko mieste. Jame gyvena daugybė žmonių, viskas labai apkrauta. Mano vaikystė buvo gera, bet tik iš pradžių. Mano tėvas – labai sudėtingo būdo. Jis kilęs iš Maroko pietų, Sacharos. Toje kultūroje yra labai daug prietarų. Kas mums atrodo normalu, jiems yra nesuprantama. Manau, kad čia esu būtent dėl savo tėvo", – atvirauja 27-erių vaikinas.

Su tėvu jis ir šiandien palaiko ryšį, jaučia jam pagarbą, tačiau sako, kad šis asmuo visada nesutarė su daugybe žmonių. "Dėl jo sudėtingo charakterio dažnai kraustydavomės į naujus miestus. Paskutinis miestas, kuriame gyvenome, buvo netoli sostinės Arabato", – dalijasi Ibrahimas.

Labai greitai supratau, kad mano mąstymas per daug pasikeitė, kad nebepriklausau Marokui.

Maroke žmonės tiki dalykais, bet nesupranta ir nesidomi, kodėl reikia jais tikėti, ką jie reiškia. "Jie sako: "Nedaryk vieno ar kito, nes taip yra blogai." Kai paklausi kodėl, niekas nežino atsakymo. Nesikirpk plaukų taip, nes tai yra blogai. Be jokio paaiškinimo. Ir tai nesusiję su religija, tai yra kultūros klausimai. Čia, Lietuvoje, tu esi laisvas rinktis. Aš tai labai vertinu", – sako marokietis.

Ibrahimas Maroke mėgo groti gitara, dainuoti, važinėti riedlente. "Maroke važinėjimas riedlente buvo nesuprantamas dalykas, nes antroji šalies religija yra futbolas. Pamatę mane važinėjantį riedlente, žmonės sakydavo, kad tai yra medinė lenta su ratukais. Jie juokdavosi, nes galvojo, kad tai skirta vaikams. Tai tikrai labai naujas sportas Maroke. Nors didieji miestai Kasablanka, Marakešas, Arabatas darosi vis atviresni naujovėms, vis dėlto marokiečiai sunkiai priima kitokią aprangą, išvaizdą. Ten sunku daryti tai, ką iš tikrųjų nori. Čia, Lietuvoje, gali groti, važinėtis riedlente ir niekas nesakys, kad esi keistuolis", – palygina vaikinas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žavūs, draugiški lietuviai

Kai Ibrahimas pakėlė sparnus iš Maroko, pirmiausiai atsidūrė pačioje Rusijos širdyje – Maskvoje. Ten jį pasikvietė mergina, su kuria susipažino dar tėvynėje dirbdamas gidu. Būtent Maskvoje Ibrahimas atrado save kaip kaljano meistrą.

"Ieškojau darbo ir susipažinau su tunisiečiu, kuris turėjo restoraną. Jame būdavo ir kaljanų, šišų. Kadangi tunisiečiai ir marokiečiai yra kaip broliai – panašiai kaip lietuviai ir latviai – jis lengvai mane priėmė dirbti su kaljanais. Man labai patiko šis darbas", – pasakoja Ibrahimas.

Prieš pradėdamas mokytis lietuvių kalbos labai savimi pasitikėjau, bet dabar tas pasitikėjimas išgaravo. Lietuvių kalba labai sunki.

"Maskvoje gyvenau pustrečių metų ir tada grįžau į Maroką. Labai greitai supratau, kad mano mąstymas per daug pasikeitė, kad nebepriklausau Marokui. Čia beveik neįmanoma susirasti darbo, jei tavo tėvai neturi pažinčių. Arba gali dirbti purvinus darbus už labai labai mažus pinigus", – Maroko realybę piešia vaikinas.

Tada jo draugas marokietis, Lietuvoje gyvenantis jau daugiau nei penkiolika metų, pasikvietė Ibrahimą į Kauną. "Jis turi marokietiškų rankdarbių ir suvenyrų verslą, padedu jam, kai nedirbu "Pilies sode", nes jame dirbu tik šiltuoju sezonu", – priduria jis.

Kartu su draugu darbo reikalais Ibrahimas aplankė Lenkiją, Latviją, Estiją. Sako, kad Lietuva jam patinka labiausiai. "Žmonės Lietuvoje labai draugiški, visos merginos darbo vietoje noriai man padeda, visi kalba angliškai, priešingai nei Rusijoje. Ten adaptuotis buvo labai sunku, nes beveik niekas nemoka anglų kalbos", – pastebėjo marokietis.

"Įdomu tai, kad rusų kalbos pagrindus išmokau per pusę metų, o lietuviškai vos vos kalbu, nors čia esu metus ir du mėnesius. Mano hobis – kalbos, kalbu septyniomis. Prieš pradėdamas mokytis lietuvių kalbos labai savimi pasitikėjau, bet dabar tas pasitikėjimas išgaravo. Lietuvių kalba labai sunki", – prisipažįsta Ibrahimas, iš pagarbos mūsų šaliai ketinantis išmokti lietuviškai.

"Yra lietuvių, kurie sako, kad čia – ne mano namai ir man reikėtų grįžti į savuosius. Ir aš juos suprantu, jie yra teisūs. Aš su jais nekariauju, bet tokių žmonių iš tikrųjų yra labai mažai. Dėl to labai noriu gerai išmokti lietuvių kalbą, man tai – labai svarbu", – požiūrį dėsto Ibrahimas.

"Čia aš nesijaučiu keistuolis, čia jaučiuosi normalus. Labiausiai man patinka, kad Lietuvoje, palyginus su kitomis šalimis, nėra labai daug žmonių. Danijoje – begalė žmonių, Rusijoje – taip pat. Lietuvoje ramu, mažai užsieniečių", – sako Lietuvą pamėgęs vaikinas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Rūkalių valstybė

Prisiminimais grįždamas į Maroką, Ibrahimas pabrėžia, kad jo gimtoji šalis yra rūkalių valstybė. "Ne paslaptis, kad ši valstybė į visą pasaulį eksportuoja daug hašišo, kanapių, marihuanos. Šias medžiagas Maroke rūkyti draudžiama, tačiau jei tave sugauna policija, labai didelės bausmės nesulauksi. Didelė bausmė laukia, jei esi stambus narkotikų prekeivis", – pasakoja Ibrahimas.

"Pas mus sakoma, kad kaljanas – vaikams. Jo aš pabandžiau gal penkiolikos metų, o Maroko standartais tai yra vėlyvas amžius, nes čia kaljano pabando ir šešiamečiai ar septynmečiai", – priduria jis.

Nors dirbdamas Rusijoje Ibrahimas iš savo tunisiečio boso išmoko paruošti aukštos klasės kaljaną, atvykus į Lietuvą teko daug ko mokytis iš naujo. "Čia dirbu su labai kokybiškais ir moderniais kaljanais. Maišau skirtingų skonių, skirtingo stiprumo, pagal įvairius poreikius paruoštą tabaką", – sako jis.

"Man labai svarbu, kai žmonės grįžta ir dėkoja. Svarbu ir kritiką išgirsti, bet reikia pripažinti, kad lietuviai retai kada pasako, jog jiems kas nors nepatiko. Žinau, kad skamba keistai, bet Lietuvoje jaučiuosi labiau namuose nei Maroke. Jaučiu, kad čia mane priima, aš patinku žmonėms, juokauju su klientais – esu komediantas", – šypsosi marokietis.

"Turiu klientų, kurie užsienyje, pavyzdžiui, Turkijoje ar Egipte, rūkė kaljaną. Paruošiu kažką panašaus. Kliento atsakymas man pasako viską: ar jis rūkalius, ar ne, kaip stipriai jam paruošti, koks skonis galėtų jam patikti. Daug pasako ir amžius, ir lytis, nes vyrų ir moterų skoniai skiriasi. Lietuviai mėgsta tropinių vaisių skonių tabaką, o ypač arbūzų, braškių ir mėtų kombinaciją", – lietuvių skonio ypatumais dalijasi Ibrahimas.

"Aš pats labiausiai mėgstu citrusinius skonius maišyti su labai saldžiais tropiniais, pavyzdžiui, gvajavų, pasiflorų, mangų. Turiu tabako, kuris primena kokosinį pieno kokteilį, vaikystės ledus. Tačiau didžiausia gero kaljano paslaptis – pirmiausiai kokybiškas inventorius ir kokybiškas tabakas", – pabrėžia jis.

Vertina tai, ką turi

Ibrahimo vaikystė buvo sunki, todėl jam užtenka to, ką turi. "Aš labai vertinu viską, ką man duoda gyvenimas. Uždirbu maistui, turiu jaukią vietą, kurioje gyvenu. Man labai svarbu gerai naktį išsimiegoti. Lietuvoje aš galiu išsimiegoti ir negalvoti apie vargus", – atvirauja marokietis.

"Turiu keturis brolius ir seseris – esame penkiese. Nuo vaikystės vertėmės sunkiai. Mano seserys labai gerai mokėsi, o dabar Maroke turi labai prastus darbas. Dėl to jaučiuosi labai blogai. Viena iš seserų yra telekomunikacijų inžinierė, o dirba už labai mažą atlyginimą, nes nerado tinkamo darbo. Mes neturime tėvo, kuris turėtų pažinčių, o Maroke viskas vyksta būtent taip", – sako Ibrahimas.

Esu parašęs dainą merginai, vėliau ji mane paliko, bet man ši daina vis tiek labai patinka.

"Kai man buvo 18–19 metų, aš pardavinėjau savo daiktus, kad galėčiau seseriai duoti pinigų mokslams. Ji klausdavo, iš kur aš gaudavau pinigų, o aš meluodavau, kad užsidirbdavau. Esu pardavęs savo batus, gitarą, riedlentę. Šiuos daiktus gauti Maroke tada nebuvo paprasta. Bet aš buvau laimingas, kad galėjau padėti. Buvo laikas, kai plaukų nesikirpau metus, nes mama tam neturėjo pinigų. Sunku visa tai įsivaizduoti, kai nesi to patyręs. Todėl gyvenime aš nenoriu šokti iki debesų", – atvirauja jis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Viena iš Ibrahimo seserų ištekėjo, kitos dvi seserys dirba Arabate, o brolis ką tik baigė programavimo studijas ir negali susirasti darbo. "Jis nori atvažiuoti į Lietuvą, bet tai padaryti labai sudėtinga. Jis galėtų atvykti, jei toliau čia studijuotų, tačiau tam reikia daug pinigų", – sako vaikinas.

Ir masažistas, ir virėjas

Šiandien Ibrahimas prisipažįsta, kad gali pagalvoti apie hobius, kuriuos sudėtingas gyvenimas Maroke buvo iš jo atėmęs. "Grįžęs iš Rusijos įsidarbinau JAV ambasadoje Maroke, buvau apsaugos vadovas. Tai man padėjo atvykti į Lietuvą. Tuos kelerius metus įtemptai dirbau, neturėjau laiko hobiams, bet dabar, kai viskas taip puikiai klostosi, aš jaučiu, kad vėl esu gyvas", – šypsosi marokietis.

"Ruošiuosi vėl groti gitara, dainuoti, suburti grupę, jei tai įmanoma, jei kažkas norėtų prie manęs prisijungti. Anksčiau Maroke turėjome grupę. "YouTube" yra dainų, kurias labai seniai dar gyvendamas Maroke kartu su įvairiais žmonėmis sukūriau ir dainavau. Esu parašęs dainą merginai, vėliau ji mane paliko, bet man ši daina vis tiek labai patinka", – juokiasi jis.

Ibrahimas į gyvenimą žvelgia atvira širdimi, turi svajonių, kaip savo gyvenimą dar labiau įprasminti Kaune. "Vienas masažo meistras kinas Maroke visiškai atsitiktinai mane išmokė daryti profesionalų masažą. Norėčiau išlaikyti kokius nors masažo kursus ar gauti reikiamus leidimus, licencijas, kad Lietuvoje galėčiau verstis šia veikla", – dalijasi vaikinas.

"Aš taip pat labai skaniai gaminu. Lietuvoje pasiilgstu marokietiškos virtuvės patiekalų, tad svajoju atidaryti ir marokietiškos virtuvės restoraną", – gabumais ir veido nepaliekančia šypsena stebina Ibrahimas.