Kauniečiai ir visa Lietuva atsisveikina su Lietuvos laisvės kovų dalyviu, Nepriklausomybės Akto signataru, Seimo nariu Algirdu Patacku. Velionis antradienį ryte pašarvotas Kauno įgulos karininkų ramovėje. Garbės sargybą prie A.Patacko palaikų eina Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai.

Velionio lankymas – antradienį iki 20 val. ir trečiadienį nuo 10 iki 14 val. Šv. Mišios už A.Patacką bus aukojamos trečiadienį 9 val. Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikoje, jas aukos Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Trečiadienį 14 val. karstas su velionio palaikais išlydimas į Petrašiūnų kapines.

A. Patackas po sunkios ligos mirė penktadienį ryte. Jis gimė 1943-aisiais Trakuose, bet visada vadino save kauniečiu – šiame mieste įgijo inžinieriaus išsilavinimą ir dirbo didžiąją savo gyvenimo dalį.

Atiduoti paskutinę pagarbą velioniui Kauno įgulos karininkų ramovėje antradienį rikiavosi jo giminės, bendražygiai, valstybės vadovai ir eiliniai miestiečiai. Tarp atėjusiųjų atsisveikinti su A. Patacku buvo galima išvysti Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę, signatarus Justą Vincą Paleckį ir Česlovą Juršėną. Buvęs ilgametis Seimo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas A. Patacką prisimena nuo Sąjūdžio laikų. Kaip žurnalistui, vėliau – Vyriausybės spaudos atstovui Č. Juršėnui teko dalyvauti visose Sąjūdžio tarybos sesijose. Vėliau jiems kartu teko dirbti Aukščiausioje taryboje.

„Tarp kitų deputatų A. Patackas išsiskyrė tiesumu, aiškumu, nedvejojimu dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tokia jo pozicija mums, kairiesiems, tuomet atrodė per kieta. Lietuvos nepriklausomybės idėja, laisvė jam buvo brangiausi dalykai. Dėl jų jis buvo pasiryžęs aukotis. Toks jis ir lieka atmintyje: kietas, tvirtas, nepalenkiamas“, – šiandien sakė Č. Juršėnas. Jis prisiminė, kad A.Patackas nebuvo iš tų, kurie dažnai šokinėja prie Seimo posėdžių salės mikrofono. Bet jei jausdavo neteisybę, eidavo ir trumpai drūtai pasisakydavo.

„Atėjau atsisveikinti. Man Algirdas – brangus žmogus. Per jį aš pradėjau labiau branginti Lietuvą“, – sakė karininkų ramovėje sutiktas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolas kunigas Gintaras Vitkus. Jis prisiminė su A. Patacko įžvalgomis apie baltiškas lietuvių tautos šaknis susipažinęs dar studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, kur A. Patackas kartais skaitydavo paskaitas.

„Jis kalbėjo apie orumą, pareigą, atsakomybę. Ragino didžiuotis tuo, kad esame lietuviais, žadino atsakomybę už Lietuvą. A. Patackas norėjo, kad orūs žmonės kurtų orią valstybę, kad Lietuvos vardas nebūtų žeminamas. Šis taurus žmogus tikėjo, kad taip gali būti – kad Lietuvos vardas gali būti tariamas oriai. Jis buvo savotišku pranašu“, – G. Vitkus prisipažino, kad didžiulį įspūdį jam darė ir signataro įžvalgos apie senovės baltus. Pasak pašnekovo, kitaip nei daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų, A. Patackas baltiškąjį pradą integravo į krikščioniškąją praeitį, nebandydamas jų supriešinti.

Senjorė Laura Janušauskienė atsisveikinti su velioniu atėjo pasipuošusi tautiniu kostiumu. „Atėjau pagerbti A.Patacką. Aš esu birutietė, mes domimės etnokultūra, pagonybe – tuo, kuo domėjosi, ką tyrinėjo ir apie ką rašė A. Patackas. Yra tekę su juo tiesiogiai bendrauti – įdomus, dvasingas žmogus, jo nuopelnai Lietuvai – didžiuliai. Jį privalo pagerbti visa tauta“, – įsitikinusi kaunietė.