"Palas"

Apie šį namą Laisvės al. 82 / Maironio g. 17, nuo XIX a. pabaigos žinoto kaip Lidijos Vitkind-Rabinovič namas, jau rašėme ("Kaunas nykstantis ir išnykęs: L.Zamenhofo atminties vietos", 2018 m. liepos 13 d. "Santaka"). Tai čia ilgus metus veikė garsioji Perkausko cukrainė. Nuo to laiko, kai jame pas savo svainę Terezą Kocinienę buvo apsistojęs esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, namas išaugo iš vienaaukščio į dviejų, o 1928 m. – į trijų aukštų pastatą.

Kai čia 1919 m. atsidarė pirmoji po Pirmojo pasaulinio karo Kaune kino salė "Palas", visas namas jau priklausė Isidoro ir Terezos Kocinų šeimai. Tai buvo dviejų aukštų, trišoniu kampiniu erkeriu papuoštas architekto Nikolajaus Andrejevo kūrinys. Salė buvo išsidėsčiusi antrame aukšte palei Maironio gatvę, įėjimas į kasos ir fojė patalpas buvo iš Laisvės alėjos vakarinės namo dalies.

Kino teatras "Palas" priklausė to paties pavadinimo bendrovei, kurios kontora buvo Vokietijoje, Hamburge; Kauno salės savininkai buvo Judelis ir Moricas Bakai (pamenate "Olimpo" ir "Rekordo" savininkus – "giminaičius" Julijoną ir Berą Bakus? – "Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (II)", kovo 15 d. "Santaka") bei M.Levinas. Čia taip pat buvo rodomi Sidabro amžiaus rusų filmai.

1921 m. "Palas" rodė vokiečių režisieriaus ekspresionisto Roberto Wiene‘o 1920 m. sukurtą, šedevru laikomą siaubo filmą "Daktaro Kaligario kabinetas".

Nepaisant nuolatinių skundų, tikrinimų ir grasinimų uždaryti, "Palas" išsilaikė iki 1931-ųjų. Spėjama, todėl, kad turėjo įtakingą direktorių – Lietuvos kinematografininkų sąjungos sekretorių Leoną Žurauską. Neturėjo bėdų dėl lietuvių kalbos vartojimo. Galbūt kino salės uždarymą lėmė tai, kad 1931 m., mirus vyrui, namą paveldėjo T.Kocinienė. Antrame aukšte ji atidarė viešbutį, vietoje Perkausko cukrainės – kavinę "Lituanika", 1936 m. pervardytą "Monika". Direktorius L.Žurauskas tapo kino teatro "Banga" Žaliakalnyje vedėju.

Kauniečiai prisimena sovietiniais laikais čia veikusią "Orbitą". Atkūrus nepriklausomybę, namą įsigijo ir renovavo Vilniaus bankas, vėliau tapęs SEB banku ir neseniai iš jo išsikraustęs.

"Odeon", vėliau – "Glorija"

Dabartiniame pastate Laisvės al. 87A, kur dabar įsikūręs Kauno valstybinis lėlių teatras, veikė pirmasis tikras Kauno kino teatras, t.y. ne sename name įrengta salė, o specialiai kinui rodyti pastatytas pastatas, ne kartą rekonstruotas, savo paprastų architektūros formų žavesio dar nepraradęs.

Jis buvo ir pirmasis kinematografas, įsikūręs kieme. Iš viso tokių, kaip žinome, Laisvės alėjoje atsirado keturi: į kiną reikėdavo užsukti kieman, pro arką, pasažą ar vartus (vartus turėjo "Romuvos" kiemas). Į buvusį kino teatrą "Odeon" (dabar – Lėlių teatras) įeiname per 87-ojo namo arką. Bet kai kino teatras buvo pastatytas, arkos dar nebuvo – tik įvaža į kiemą prie vienaaukščio namuko.

XIX a. viduryje didelis sklypas šalia Miesto sodo priklausė Amosui Polzunovui. Vieno aukšto namą su krautuvėmis prie Nikolajaus prospekto pasistatė jo sūnus Grigorijus Polzunovas. 1869 m. name buvo įrengta fotografijos ateljė. Vėliau valda atiteko pirkliui S.Rumšiškiui. Kieme buvo fligelis, uždarantis kiemą nuo Miesto sodo; tarpukariu kiemo pusėje veikė baras "Nektaras". Arka atsirado tik 1939 m., kai architektas Leonas Ritas namui pristatė antrą ir trečią aukštą ir jis tapo toks, kokį matome šiandien.

Kartu su greta 1940 m. architekto Isaoko Trakmano pastatytu namu Nr. 85 jis sudarė vieną funkcionalizmo paprastumu pasižyminčią kompoziciją. Kiemo fligelis sovietiniais laikais buvo nugriautas ir kiemas atsivėrė į Muzikinio teatro sodelį.

1923 m. sklypo savininkas Efimas Rumšiškis sugalvojo kieme pastatyti kino teatrą. Projektą rengė statybos technikas Jonas Salenekas. Statybos vyko sunkiai, net teko jas stabdyti, bet 1925 m. pastatą pavyko užbaigti. Jauki 500 vietų salė pirmoji Kaune turėjo garso aparatūrą ir rodė įgarsintus filmus: pradžioje vokiškus, vėliau – amerikiečių gamybos.

Kino teatro reputacija buvo gera: čia rodė rimtus filmus, o prieš seansus grojo vadinamasis simfoninis orkestras, vadovaujamas Izaoko Vildmano-Zaidmano. Pastarasis iš tikrųjų buvo rimtas smuikininkas ir gerbiamas pedagogas. Rimtumo stokojo gal tik divertismentai, kuriuos vesdavo estrados artistas Antanas Komskis, laidydamas kartais nevykusius juokelius. Kino teatrą E.Rumšiškis nuomojo Baltramiejui Gabriui (kino salės "Oaza" bendraturčiui), abu gyveno čia pat, antrame kino teatro aukšte įrengtuose butuose.

Kino teatro pastatas buvo kelis kartus remontuotas: pirmas remontas buvo atliktas 1929 m. inžinieriaus L.Rito, tačiau jau 1931-aisiais pastatas aprašomas kaip seniai remontuotas. 1935 m. buvo atliktas antras remontas, po kurio, 1936 m., atsinaujinęs kino teatras pervardytas "Glorija", jo vedėjas buvo Eustachas Klimavičius. Paskutinį kartą pastatas buvo rekonstruotas 1939 m., projektas pasirašytas V.Gorbačiausko.

"Odeono" ("Glorijos") salė taip pat buvo tinkama koncertams: čia pasirodydavo rusų emigrantų estrados dainininkai, kurių garsiausias, be abejo, buvo Aleksandras Vertinskis. 1929 m. vasarą laikraštyje "Lietuvos aidas" skundžiamasi, kad dėl A.Vertinskio koncertų "Odeone" negalima žiūrėti filmų. Populiarusis šlagerių atlikėjas žinutės autoriaus nelaikomas rimtu artistu, antraštė skelbia: "Žalinga klounada kine "Odeon".

O 1938 m. apie "dar neseniai" Kaune koncertavusio A.Vertinskio gerbėjus Balys Sruoga rašė: "Vertinskis visuomet surinkdavo publikos sklidiną salę. Senmergės, suminkštėjusių smegenų džentelmenai, visokių dalykų prisisotinusios poniutės apie Vertinskį kalbėdavo stačiai žviegdamos iš džiaugsmingo pasitenkinimo."

Kino teatras sėkmingai veikė ir sovietiniais laikais, buvo pavadintas "Baltija", vėliau "Pionieriumi". Trumpai iš buvusio "Metropolitain" čia persikėlė Jaunojo žiūrovo teatras. Nuo 1960 m. pastate įsikūręs iš Marijampolės (tuomečio Kapsuko) atkeltas Lėlių teatras.