Kaunas nykstantis ir išnykęs: Švč. Sakramento bažnyčia ir Domininkonų vienuolynas

Neseniai Kauno senamiestyje, prie pat Vilniaus gatvės pėsčiųjų perėjos, duris atvėrė vienintelė iki šiol apleista Kauno bažnyčia. Prieš keletą metų buvo tikimasi, kad Kauno arkivyskupijai pavyks jei ne restauruoti, tai bent aptvarkyti nelaimingą pastatą. Ir išties buvo pradėta ardyti sovietiniais laikais čia atsiradusias gelžbetonines kino teatro perdangas; pajudinus skliautų tinką, pasirodė tarpukario dailininko Adolfo Valeškos tapybos fragmentai.

2017 m. jau buvo parengtas išorės restauracijos projektas, turėjęs grąžinti bažnyčiai jos barokines formas. Tačiau greitai darbai sustojo: pinigų nerasta net paprastam remontui. Tad šiandien bažnyčia atiduota į bendruomeninės organizacijos – Kauno senamiesčio draugijos – ir jos vadovo verslininko Minvydo Znaidausko rankas. Draugija tikisi gauti lėšų restauracijai bažnyčią pavertus kultūros renginių erdve, pavadinta sutrumpintu šios bažnyčios titulu, – "Sakramentas".

Priminsiu, kad šios bažnyčios titulas – Švenčiausiojo Sakramento bažnyčia – nurodo į patį svarbiausią Katalikų Bažnyčios sakramentą – Eucharistijos paslaptį, duonos ir vyno tapimą Kristaus Kūnu ir Krauju. Todėl buvo įprasta šią bažnyčią vadinti Dievo Kūno bažnyčia.

Naujos bažnyčios durys yra stiklinės, o neseniai ardytos kino teatro grindys paklotos iš naujo. Čia, antrame aukšte, šiemet gegeužę buvo aukojamos šv.Mišios. Kadangi tai nėra parapijos bažnyčia, ja rūpinasi ne klebonas, kaip būna parapijose, kur tam tikrai bažnyčiai priklausanti tikinčiųjų bendruomenė apibrėžiama geografiniu pagrindu, bet bažnyčios rektorius. Nuo pernai birželio Švč.Sakramento bažnyčios rektorius yra kun. Gytis Stumbras.

Atsiradimo istorija

Kauno senamiestyje – net penkios gotikinės bažnyčios. Barokinės architektūros miestas beveik neturi: tik trys barokinės bažnyčios skirtingų vienuolių ordinų buvo pastatytos Kaune XVII–XVIII a., o dar tiksliau, tik dvi – jėzuitų ir domininkonų, nes trečioji, karmelitų bažnyčia, iškilo tuomečiame užmiestyje, Kaunakiemio kaime. Tiesa, dar yra Pažaislio vienuolynas, tačiau jis įskūręs dar toliau nuo miesto.

Domininkonai Kaune atsirado XVII a. pirmoje pusėje. Juos pakvietęs Kauno teismo suolininkas Dominykas Narkevičius 1631 m. užrašė jiems savo sklypą su namu prie Vilniaus (Didžiosios) gatvės. 1639 m. Upytės pavieto maršalka Kristupas Bialozoras ir Jonas Varlauskis taip pat dovanojo domininkonams namus gretimuose sklypuose, o Bialozoras pasirūpino ir Vilniaus vyskupo sutikimu steigti Kaune vienuolyną. (Trys Bialozoro sūnūs – Vladislovas, Aleksandras ir Jonas – tapo vienuoliais domininkonais, o dukra Sofija Anatolija buvo benediktinė.) 1641 m. dovanojimas buvo oficialiai patvirtintas karaliaus Vladislovo Vazos ir jau 1644 m. iškilo pirmoji domininkonų bažnyčia.

Ji buvo dar renesansinė, vienanavė ir be bokšto, pastatyta naudojant senų čia stovėjusių namų sienas, kurių gotikinio mūro fragmentai išliko iki šiol. 1646 m. atskirai nuo bažnyčios buvo pastatyta varpinė; meistras Bartelis pastatė bažnyčioje vargonus ir buvo pasamdytas vargonininkas vardu Sebastijonas. Iki 1647 m. buvo įrengti altoriai, o 1653 m. bažnyčia, tituluota Šv.Kazimiero vardu, pradėjo veikti. Vos po dvejų metų prasidėjo karas, per kurį Kauną siaubusi rusų kariuomenė bažnyčią apgriovė.

Pasibaigus karui, vienuoliai pradėjo bažnyčią atstatyti. Statė ilgai – pradėjo 1678 m., o baigė tik 1690 m.; dar dešimt metų praėjo, kol bažnyčia buvo įrengta, kol pagaliau 1700 m. ją pašventino nauju Dievo Kūno, Šv.Kazimiero, Šv.Dominyko ir Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulais. Statyboms nuo 1682 m. vadovavo Italas architektas Pietro Puttini (1633–1699), dirbęs Pažaislyje.

Bažnyčia yra kryžiaus plano, su šoninėmis koplyčiomis ir stačiakampe presbiterija. Virš kiekvieno iš keturių fasadų buvo iškelti barokiniai frontonai. Kalbama ir apie du barokinius bokštus, buvusius virš pagrindinio fasado, tačiau XIX a. pirmosios pusės ikonografinė medžiaga bokštų jau nefiksuoja. Centrinė nava dengta cilindriniu skliautu, į kurį jungiasi žemesni šoninių koplyčių skliautai. Viduje buvo įrengti septyni marmuru aptaisyti barokiniai altoriai su paveikslais ir skulptūromis, grindys išklotos marmuro plokštėmis.

Tik pabaigę bažnyčią vienuoliai, iki tol gyvenę mediniuose namuose, ėmėsi statyti mūrinį vienuolyną. Didelis dviejų aukštų vienuolyno pastatas pradėtas statyti XVII a. pabaigoje iš anksčiau čia stovėjusių namų ir baigtas tik 1776 m. Išlikęs vakarinio korpuso barokinis frontonas – iš XVII a. Vienuolyną supo du atviri kiemai: paradinis – pietų pusėje ir ūkinis – šiaurės. Šalia buvo sodai ir daržai.

XIX a. vargai

1812 m. Napoleono kariuomenei įžengus į Kauną, būtent domininkonų bažnyčia buvo pasirinkta Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos konfederacijos iškilmėms: dalyvavo prancūzų karininkai ir miesto valdžia, skambėjo muzika, po šv.Mišių Kauno pavieto paprefektis grafas Juozapas Zabiela ir kiti svarbūs asmenys sakė iškilmingas kalbas. Čia pat buvo pasirašytas prisijungimo aktas, choras giedojo "Salvum fac Napoleonem Imperatorem". Po šv.Mišių buvo iškilmingi pietūs, vakare miestas iliuminuotas, rotušė papuošta "išvaduotoją" Napoleoną šlovinančiais piešiniais.

Tačiau jau kitą dieną domininkonams buvo liepta išsikraustyti iš vienuolyno ir apsigyventi vienuolynui priklausančiame bravore. Bažnyčioje buvo sukrauti miltai ir grūdai, o vienuolyne įrengta karo ligoninė ir apsigyveno prancūzų karininkai. Karui pakrypus prancūzų nenaudai, jų karininkus rusai čia laikė jau kaip karo belaisvius, vienuolyną nusiaubė, bažnyčią apiplėšė ir apgriovė. Kunigas J.Vaišnora pasakoja apie dešiniajame altoriuje buvusį stebuklingą Marijos Rožinio paveikslą su sidabriniais aptaisais, kuris "rusams užėmus bažnyčią, dingo". 1818–1820 m. bažnyčia buvo atstatyta, grindys vėl išklotos marmuro plokštėmis, iš naujo įrengti septyni altoriai, vietoje sudegusių vargonų pagaminti nauji, šešiolikos registrų.

1845 m. rusų valdžia vienuolyną uždarė, jo pastatą pavertė kalėjimu, o bažnyčią, kaip jau tapo įprasta, – sandėliu. "Kada bažnyčia jau buvo tuščia, raktus pasiėmė kareiviai ir Dievo namuose sukrovė pavalkus, šlajas, atvarslus ir kitus karo baldus", – rašė vyskupas Motiejus Valančius. Vienuolyne tuo meti gyvenusius septynius domininkonus priglaudė netoliese įsikūrusios seserys benediktinės (domininkonai nuo Bialozorų laikų tarnavo Benediktinių vienuolyno kapelionais ir nuodėmklausiais). Seserims atiteko ir kai kurie Domininkonų bažnyčioje buvę meno kūriniai.

1862 m. buvusioje vienuolyno valdoje buvo pastatyta Gubernijos gimnazija, o vienuolyne apgyvendinti jos mokytojai. 1863–1866 m. bažnyčia buvo perstatyta į mokiniams skirtą cerkvę: frontonai pakeisti, virš pagrindinio fasado pastatyti du maži bokšteliai, o virš navos – dar vienas didelis bokštas; visi trys buvo apvainikuoti stačiatikių "svogūnėliais". Pagrindiniame fasade aplink portalą buvo išmūrytas arkinis bizantiškas apvadas, šiaurinis frontonas visai nugriautas, o prie presbiterijos pristatyta apsida.

Atgimė tarpukariu

Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia tarnavo vokiečių kariuomenės reikmėms. O 1918 m. pabaigoje grąžinta tuometei Žemaičių vyskupijos kurijai, – jau lietuvių kariams, tad tapo, tiesa, labai trumpam, pirmąja kariuomenės (tada vadinta Garnizono) bažnyčia. 1919 m. buvo perduota moksleivių, tik šį kartą katalikų, sielovadai.

Anot 1926 m. rektoriumi paskirto Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dekano prel. prof. Blažiejaus Česnio, bažnyčia "į katalikų rankas grįžo be altoriaus, be vargonų, be liturginių rūbų, be šventų indų, be paveikslų". 1919–1921 m. bažnyčia buvo šiek tiek paremontuota, pašalintas medinis bokštas bei stačiatikių "svogūnėliai", tačiau savo pirminės barokinės išvaizdos taip ir neatgavo.

1924 m., kai bažnyčia buvo perduota Kauno universitetui kaip Studentų bažnyčia, vyriausybė skyrė lėšų jai sutvarkyti. 1932 m. atėjo interjero eilė: buvo ištapytos bažnyčios lubos, altoriaus retabulo apvadas dekoruotas stilizuotomis vynuogių kiekių girliandomis, įrengtas modernistinio stiliaus didysis altorius. Pasak tyrinėtojos Raimondos Norkutės, interjerą dekoravęs dailininkas A.Valeška "dviejuose lubų plafonuose pavaizdavo angelus, viename iš jų angelas laiko juostą su užrašu: GARBINKIME ŠVENČIAUSIĄJĮ SAKRAMENTĄ. Kituose plafonuose nutapė pelikaną ir karvelius su vynuogėmis".

Išskirtinę akmeninę neobizantinio stiliaus Kristaus veido mozaiką pagrindiniame bažnyčios fasade 1933 m. sukūrė skulptorius Juozas Mikėnas ir jo mokinys dailininkas Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius.

1934 m., tarpininkaujant Sovietų Sąjungos prekybos atstovybei, už 4 tūkst. litų buvo nupirkti penki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vitražai, buvę 1922 m. uždarytoje Sankt Peterburgo dvasinės akademijos koplyčioje. Juos restauravo ir sumontavo Stasys Ušinskas. Didžiajame altoriuje buvo patalpintas garsios Austrijos "Geyling" firmos Sankt Peterburgo dvasinės akademijos koplyčiai apie 1880–1881 m. pagamintas vitražas "Nukryžiuotasis su angelais", languose – keturių evangelistų atvaizdai. Virš didžiojo altoriaus apskritoje angoje buvo įdėtas paties S.Ušinsko sukurtas vitražas su monstrancija. Iki mūsų dienų M.K.Čiurlionio dailės muziejuje išsaugoti keturi iš penkių istorinių vitražų, kuriuos tikimasi gražinti į bažnyčios erdvę, trys iš jų jau restauruoti.

Garsūs gyventojai

Vienuolyno pastatas taip pat buvo perduotas vyskupijos kurijai, kuriai priklauso iki šiol. Domininkonai niekad nebegrįžo į Kauną, o vienuolyne įrengtuose butuose ir toliau gyveno žmonės.

1919–1924 m. antrame vakarinio korpuso aukšte gyveno Jonas Jablonskis. Įėjimas į butą buvo iš galinio kiemo, buto langai – į Vilniaus gatvę, o auditorijos langai – į priekinį kiemą. Šioje auditorijoje, į kurią jį nuveždavo rateliuose, Jablonskis skaitė paskaitas: iš pradžių Lietuvių kalbos kursų klausytojams, paskui – Lietuvos universiteto studentams. Dabar šioje auditorijoje besimokantys Šv.Ignaco Lojolos kolegijos studentai to nežino.

1920–1922 m. čia taip pat gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. Šalia, gimnazijos kieme, caro laikais pastatytame raudonų plytų name (kur 1919 m. dirbo Švietimo ministerija) gyveno Kazimieras Būga. Prisiminimuose apie 1924 m. mirusio K.Būgos laidotuves aprašoma, kaip, laidotuvių procesijai išsukus iš dabartinės J.Jablonskio gatvės, jos dalyviai matė J.Jablonskį, prie savo buto lango apsipylusį ašaromis.

Vėl okupacija ir vėl – vargai

1949 m. bažnyčia buvo uždaryta ir paversta knygų bazės sandėliu, per dešimtmetį buvo sunaikintas visas interjeras. 1963 m., tuomet, kai kiti senamiesčio pastatai buvo tyrinėjami ir restauruojami, čia buvo įrengtas daugelio kauniečių atmintyje išlikęs kino teatras "Santaka". Navą padalijus į du aukštus, pirmame įrengtas vestibiulis su kasomis, fojė, drabužinė, bufetas, antrame – kino salė. Vitražai buvo išmontuoti ir išvežti į M.K.Čiurlionio muziejaus saugyklą, langai uždengti. 1965 m. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis viešai protestavo prieš "paminklinės architektūros pastato" niokiojimą, bet jo niekas neklausė.

O Kristaus veido mozaika pagrindiniame portale išliko, vienu metu ji buvo uždengta mediniu skydu, bet vėliau – puikiai matoma. Po ja, buvusio pagrindinio portalo nišoje kabojo telefonas automatas.

Tuo metu vienuolyno pastatai jau buvo grąžinti Bažnyčiai. 1964 m. čia buvo leista įsikurti Kauno arkivyskupijos kurijai, vėliau gyveno arkivyskupas Liudas Povilonis. Įėjimas į kurijos patalpos buvo iš kiemo pusės.

Bažnyčia buvo gražinta 1990 m., iš pradžių ji vėl tarnavo kaip sandėlis, šį kartą – "Caritas". 1991–1993 m. antrame bažnyčios aukšte vyko Katechetų mokyklos prie Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos paskaitos. Tai vis dar buvo kino teatro salė: nuožulnios lentinės grindys, lentelėmis iki pusės apkaltos sienos, aptriušusios medinės atlenkiamos kėdės.

Dabar bažnyčiai grąžintas prieškario buvusios "studentų" bažnyčios statusas ir jos presbiterijoje, buvusiame kino teatro bufete, įrengta koplyčia, kurioje nuo 2005 m. vyksta nuolatinė Švč.Sakramento adoracija, tačiau daugiau niekas nepasikeitė: tikinčiuosius vis dar pasitinka buvusio kino teatro drabužinė ir kasos.

Pagaliau, 2016 m. įsteigus rektoratą ir paskyrus pirmą rektorių kun. Joną Stankevičių, atsirado vilčių, kad bažnyčia kada nors bus prikelta. Dabartinis bažnyčios vaizdas mažai primena jos barokinę praeitį. Pagrindiniame fasade išlikęs puošnus portalas su piliastrais ir apskrita niša viršuje, kurioje yra minėta neobizantinė Kristaus veido akmens mozaika. Buvusių bokštelių vietą žymi XIX a. susiformavęs neobizantinis atikas su arkiniais langais ir trikampiu frontonėliu. Po bažnyčia yra mažiausiai penkios kriptos su iki šiol netyrinėtais palaidojimais.

Daug geriau tiek iš išorės, tiek iš vidaus atrodo vienuolynas, išsaugojęs autentiškus savo barokinės architektūros bruožus ir XIX a. elementus. Vakarinio korpuso gatvės fasadas, suskaidytas dorėniniais piliastrais, turi barokinį frontoną su voliutomis ir tokiais pat, tik mažais piliastrais, vainikuotą skydeliu. Pagrindinis portalas turi prieangį su balkonu ir dorėniniais piliastrais. Viduje išliko mišrus – koridorinis ir anfiladinis patalpų išplanavimas, pirmo aukšto kryžminiai skliautai, bei nemažai interjero detalų: krosnys, durų ir langų detalės, sieninės spintos.

Domininkonų vienuolyno pastatai vienu metu buvo paskirti VDU Katalikų teologijos fakultetui, nuo 2010 m. juose įsikūrusi Šv.Ignaco Lojolos kolegija ir Kauno archivyskupijos muziejaus Bažnytinio meno skyrius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaunietis

kaunietis portretas
Tiesiog didele geda.

...

... portretas
TIEK metų praėjo, o okupanto bažnyčių it prišikta, ir visos jos - MŪSŲ šventųjų alkų vietose! (paminklus savo poetams griaunam, o okupanto kryžius paliekam :/)

ką ir reikėjo įrodyti

ką ir reikėjo įrodyti portretas
"paaukokite"... viskas tame atsakyme... ;)
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

Daugiau straipsnių