Skirtingas požiūris

Pagrindinis parodos kuratorių – Marijos Drėmaitės, Vaido Petrulio ir Giedrės Jankevičiūtės, kuriuos lydėjo Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaitė, tiriamosios išvykos tikslas – susipažinti su Romos tarpukario architektūra in situ, t.y. lankantis pirmykštėje vietoje.

Dėmesio centre buvo du garsiausi šio laikotarpio (1920–1940) statinių kompleksai – Romos pietuose esantis EUR (Esposizione Universale Roma) rajonas, ryškiai įkūnijęs diktatoriaus Benito Mussolini ir jo architektų ambicijas, bei miesto šiaurės rytuose praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje suformuotas sporto kompleksas "Foro Italico", kurį labiausiai garsina atletų skulptūromis iš Kararos marmuro dekoruotas stadionas "Stadio dei Marmi" (architektas Enrico Del Debbio, 1932).

Sąsajų su Kaunu čia nedaug, tačiau ir EUR, ir sporto komplekso architektūra yra pats geriausias įvadas į fašizmo epochą ir jos ideologiją. Išliko ne tik pastatų, bet ir paminklų bei ideologinių simbolių, leidžiančių suvokti, kaip veikė vizualinė propaganda, kokias idėjas ir kokiomis priemonėmis siekta skleisti bei diegti vartotojams.

Teko atkreipti dėmesį ir į aktualijas – šiuolaikinės Italijos visuomenės elgseną su ideologiškai sudėtingu to laikotarpio paveldu. Pavyzdžiui, ideologiniai šūkiai stadiono mozaikose ir generolo Emanuele Filiberto di Savoia-Aosta vardu pavadinto tilto (architektas Vincenzo Fasolo, 1942) ideologinės puošmenos yra išlikusios jų originaliose vietose. Pokarinio modernizmo architektūros likimai – įvairūs.

Nustebino apleista XVII olimpinių žaidynių architektūrinio akcento "Palazzetto dello Sport" (architektai Annibale Vitellozzi, Pieras Luigi Nervi, 1960) būklė, o tai juk architektūros simbolis, kurį pažįsta ne tik modernizmo architektūros istorikai, bet ir visi bent kiek ambicingesni architektūros studentai.

"Art deco" dvasia

Tyrimas tęsėsi Pariolio rajone, kuris ir savo reljefu, ir architektūra labai primena Kauną. Tik kalvos čia aukštesnės, o namai erdvesni ir prabangesni. Pariolio gatvėse turistų nėra, nors šis rezidencinis rajonas galėtų būti lankomas kaip XX a. modernizmo architektūros enciklopedija natūroje.

Tyrėjų komandai pasisekė, nes prie savo namų durų jų laukė Kauno mylėtoja Marguerite Pratesi de Merode. Lygiai prieš metus A.Žmuidzinavičiaus muziejuje Kaune ji buvo surengusi savo piešinių ir fotografijų parodą "Pėdsakai". Menininkė sako, kad Kaunas ją traukia, nes ji jaučia, kad tai yra jos miestas. V.Putvinskio gatvėje ji atpažįstanti ir Briuselį (Marguerite – belgė), ir Romos Pariolio rajoną, kuriame gyvena daugiau kaip 30 metų.

Dabartiniai kūrėjos namai –  tiksliau, butas viename iš Pariolio praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio keliabučių, akivaizdžiai atskleidžia tarpukario Kauno ir Romos gyvenamosios architektūros analogijas bei skirtumus.

Išoriškai namas lyg ir niekuo neypatingas, Kaune tikrai yra įspūdingesnių, tačiau vidaus apdaila lenkia lietuviškus namus prabanga bei modernumu. Pavyzdžiui, liftui pritaikyti plastikiniai (tuo metu inovatyvios medžiagos) elementai, švieslangiai tarp buto ir laiptinės dekoruoti stikle graviruotomis "art deco" kompozicijomis su egzotiniais gyvūnais. Marguerite ir jos vyrui architektui Fabrizio priklauso dalis buvusio B.Mussolini vyriausybės švietimo ministro, filosofo, fašizmo ideologo Giovanni Gentile buto – 250 iš 700 kv. m.

Kariški akcentai

Aplankyta ir Romos "La Sapienza" universiteto Architektūros fakulteto būstinė. Čia į Valle Giulia gatvę, užsienio akademijų kaimynystėn 1932 m. iš Via di Ripetta gatvės persikėlė Karališkoji aukštoji architektūros mokykla (Regia Scuola Superiore di Architettura), kurioje mokėsi du Kauno architektūros grandai – Vytautas Landsbergis ir Stasys Kudokas (tiesa, jie studijavo ne šioje, bet ankstesnėje mokyklos būstinėje).

Sąsajų su Kaunu netikėtai buvo atrasta reprezentaciniuose kariuomenės pastatuose. Vytauto Didžiojo karo muziejaus steigėjo ir vadovo generolo Vlado Nagevičiaus susižavėjimas "Tėvynės altoriumi" (L'Altare della Patria) – karaliaus Viktoro Emanuelio II paminklu, kurio dalis nuo 1921 m. yra Nežinomojo kareivio kapas, – ne kartą pagarsintas. Tyrimo dalyviams kilo mintis, kad greičiausiai generolas buvo matęs ir Karabinierių muziejų (Museo Storico dell'Arma dei Carabinieri; architektas Scipione Tadolini, 1937) Risorgimento aikštėje: kai kurios analogijos su Vytauto Didžiojo karo muziejumi akivaizdžios. Pavyzdžiui, Karabinierių muziejaus fasadą puošia horeljefai, vaizduojantys mirusio kario galvą, o muziejaus viduje įrengta žuvusiujų kripta – lygiai kaip Kaune.

Minties apie Karininkų ramovę buvo sunku atsikratyti, įžengus į Karo aviacijos ministerijos (Aeronautica Militare; architektas Roberto Marino, 1931) rūmus. Kaip juokavo po pastatą vedžioję gidai, tikrasis ministerijos architektas buvo legendinis italų lakūnas ir B.Mussolini vyriausybės karo aviacijos ministras Italo Balbo.

Tiesa, jo žvilgsnis krypo į Naująjį pasaulį – I.Balbo surengė italų hidroplanų žygius į Niujorką ir San Paulą, – bet Kauno karininkų ramovė, kad ir nė iš tolo savo masteliais neprilygstanti Romos rūmams, jam tikrai būtų patikusi: paradiniai laiptai, kolonos, veidrodžiai, tikras ir dirbtinis marmuras, bronza, buazerijos ir intarsijos.

Ypač didelį įspūdį paliko Debesų kambarys, dekoruotas įvairių formų debesis vaizduojančiais tapybos pano. Žavi ir automobilių "Ferrari" logotipo istorija – pasirodo, kad piestu stovintį žirgą inžinierius Enzo Ferrari gavo iš Pirmojo pasaulinio karo herojaus lakūno Francesco Baraccos šeimos – 1923 m. lenktyninių automobilių gamintojui jį pasiūlė naudoti aviacijos aso tėvai po jo žūties, sakydami, kad ženklas, kurį jų sūnus naudojo ant savo lėktuvų, atneš "Ferrari" sėkmę.

Itališkos tradicijos įtaka

Šiuolaikinio meno muziejuje MAXXI Romoje surengtas seminaras, skirtas aptarti 2018 m. rengiamos parodos apie tarpukario Kauno architektūrą idėjas su Italijos architektūros istorikais ir kuratoriais.

Šis muziejus yra prestižiškiausia architektūrinių parodų Romoje erdvė, vienintelis turintis specialiai kuruojamą architektūros centrą ir archyvą. Paroda ketinama pristatyti Kauną kaip unikalią, nors vis dar nepažintą, modernizmo apraišką. Siekiama pažinti tarpukario architektūrą iš skirtingų perspektyvų: papasakoti apie vis dar nepakankamai įvertintą modernybės vietą, kurioje tarptautinės idėjos susipynė su kylančios Rytų Europos pakraščio sostinės kasdieniu gyvenimu. Pastatų tipų įvairovė, siekianti patenkinti naujosios sostinės funkciją, – unikalus pavyzdys, kai modernybės idėjos buvo naudojamos konstruojant reprezentacinį valstybės miestą.

Architektūros istorikas V.Petrulis pristatė Kauno tarpukario architektūros fenomeną, G.Jankevičiūtė – laikinosios sostinės modernistinės architektūros itališkąsias šaknis. Pasak pranešėjos, tarpukario Lietuvos architektai studijavo įvairiose mokyklose: Sankt Peterburgo akademijoje, Rygos politechnikos institute, Berlyne, Briuselyje, Oldenburge, Prahoje. Du iš jų – Vytautą Landsbergį (1893–1993) ir Stasį Kudoką (1893–1988) – galima laikyti Romos mokyklos auklėtiniais. Nors jie abu pakeitė bent po kelias studijų vietas, galutinai juos suformavo Karališkoji aukštoji architektūros mokykla Romoje. V.Landsbergis joje mokėsi nuo 1923 iki 1926 m., S.Kudokas nuo 1924 iki 1930 m. Abu įgijo gerus profesinius pagrindus ir visam gyvenimui pamėgo kai kurias charakteringas italų klasikos detales. V.Landsbergis jautė silpnybę renesansinių ir barokinių vilų laiptams, S.Kudokas – arkoms ir arkadoms.

Seminaro dalyviams šis pristatymas sukėlė minčių apie rusiškojo ir itališkojo klasicizmo santykį Lietuvos tarpukario architektūroje. Italų architektūros istorikai klausė, kas žinoma apie V.Landsbergio požiūrį į istorizmo kryptį atstovavusio jo profesoriaus Manfredo Manfredi dėstymo metodus, stebėjosi, kad jis per labai trumpą laiką puikiai perprato ir įsisavino funkcionalizmo principus, kurie akivaizdūs jau Chaimsonų name (1930), o po kelerių metų jau visiškai išgryninti pasirodo Tyrimų laboratorijoje (1935).

Diskusiją moderavo projekto vadovė M.Drėmaitė, pristačiusi pagrindinę parodos idėją ir temas.

Siejo miestų statusas

Milano politechnikos instituto architektūros istorikas, modernizmo architektūros ir urbanistikos istorijos dėstytojas Alessandro de Magistri atkreipė dėmesį kaip svarbu parodyti, kas buvo anksčiau, prieš Kaunui tampant laikinąja sostine, ir akcentuoti urbanistinę kaitą.

Jo kolegei, architektūros ir urbanistikos istorikei Patriziai Bonifazio kilo klausimas, kas, kaip ir iš kur per tokį gana trumpą laiką pastatė tiek pastatų. Ji akcentavo architektūros specialistų, įtakų, statybos technikų ir įgūdžių apytaką, kurią būtinai reikėtų ištyrinėti išsamiai ir eksponuoti parodoje.

Visa tai Italijos kolegos pavadino kolektyvine architektūrine jėga, kuri ir sukūrė miesto vaizdo savitumą bei Europinį kontekstą. Diskusijoje dalyvavusi Daina Lozoraitis atkreipė dėmesį į svarbų faktą, kad buvo ne tik statomas naujas miestas, bet ir kuriama nauja visuomenė.

Bene įdomiausia diskusijoje išsakyta mintis – galimos Kauno modernizmo sąsajos su JAV architektūra (kas vyko per emigrantus). Šis klausimas Lietuvoje iki šiol nebuvo keliamas.

Diskusijos metu išryškėjo įdomi mintis, kad būsimos parodos kataloge pristatant Kauno modernizmą vertėtų atskleisti, kaip kito požiūris bendrai į patį reiškinį ir atskirus jį reprezentuojančius autorius bei jų kūrinius. Be to, visiems pašnekovams kilo natūralus klausimas apie šiandienę Kauno modernizmo būklę ir pasiūlymas parodoje parodyti ir dabartinę situaciją.

Apibendrinant tyrimą ir Romoje atrastą Kauną, svarbu turėti galvoje, kad B.Mussolini Romą taip pat konstravo kaip naują sostinę. Tai labai įdomi analogija, ypač žvelgiant į urbanistiką. Žinoma, dydžiu Roma ir Kaunas labai skiriasi, bet pastatų tipologija labai panaši: valdžios pastatai, atminties institucijos, švietimo įstaigos (visų pirma universitetas), sporto kompleksai, gyvenamieji namai elitui ir liaudžiai.